Gerbiamas Pastoriau, norėčiau paprašyti Jūsų pagalbos dėl vienos Rašto eilutės - Luko 11, 41. Apie kokią gailestingumo auką Jėzus čia kalba? Vieni vertimai sako "iš to, ką turite" - galima manyti, jog kalbama apie materialius dalykus, kiti tarsi nurodo į žmogaus vidų - "inside", "what is in them", juolab kad eilutėje prieš tai kalbama apie tai, kad Kūrėjas sukūrė ir vidų... Kokios tad tos aukos?
Laura
Laura,
pabandysiu Jums padėti pasiaiškinti, ką gi Jėzus galėjo turėti omenyje, kalbėdamas fariziejams apie gailestingumo auką. Perskaitykime kiek platesnę ištrauką iš evangelijos pagal Luką 11 skyriaus:
37 Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė Jį pietų. Įėjęs į vidų, Jis atsisėdo prie stalo.
38 Tai matydamas, fariziejus stebėjosi, kad Jis nenusiplovė rankų prieš valgydamas.
39 O Viešpats jam tarė: "Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nedorybės.
40 Neišmanėliai! Argi išorės Kūrėjas nesukūrė ir vidaus?
41 Verčiau duokite gailestingumo auką iš to, ką turite, tai viskas bus jums nesutepta.
42 Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o apleidžiate teisingumą ir Dievo meilę. Tai turite daryti ir ano nepalikti! (Lk 11, 37-42).
Viskas prasideda nuo to, kad Jėzus, atėjęs į fariziejaus namus pietų, patraukia tiesiai prie stalo, nė nestabtelėjęs prie indo, skirto rankų apsiplovimui. Apie rankų apsiplovimą čia kalbama ne vien dėl higienos, bet pirmiau dėl ritualinių sumetimų. Rankos buvo plaunamos ne bet kaip, o tam tikru būdu, ir net nežymus tos procedūros pažeidimas fariziejų buvo laikomas nuodėme. Tad galime suprasti, kodėl toks Jėzaus poelgis, švelniai tariant, nustebino fariziejų.
Jėzus mato fariziejų susikoncentravimą į išorinius apeigų ritualus ir tai, kad jie visai nekreipia dėmesio į vidines moralines vertybes, bei klaidingai mano, jog pirmieji užtikrina vidinę švarą. Todėl Jis siekia parodyti, jog iš tikrųjų yra kaip tik priešingai.
Evangelistai Matas ir Morkus rankų plovimo epizodą aprašo pridėdami platesnį Jėzaus paaiškinimą dėl tikrojo susitepimo (Mt 15, 10-20 ir Mk 7, 14-23) - čia Jėzus tvirtina, kad žmogų suteršia ne tai, kas į jį patenka iš išorės, bet, kas išeina iš jo vidaus, būtent visoks amoralumas: Ir Jis pasakė: "Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų" (Mk 7, 20-23). Dėl to, manau, galime daryti prielaidą, jog ir Luko pasakojimo atveju, Jėzus ragina fariziejus kreipti dėmesį į savo vidų, budėti, kad iš ten kiltų ne tai, ką išvardina Jėzus, bet priešingos tam savybės. Jis kviečia plauti širdį, o ne rankas, nes, kaip Jūs teisingai pastebėjote užduodama klausimą, originale gailestingumo auką raginama duoti iš to, ką turi viduje, į paviršių kaip auką iškelti paslėpto širdies žmogaus grožį (žr. 1 Pt 3, 1-6), kurio kūrėjas, kaip ir išorinio žmogaus, - Dievas.
Sąvoką „gailestingumo auka", manyčiau, galima suprasti kaip priešpastatymą išorinių ritualų, tradicijų aukoms, kurias fariziejai gausiai aukojo, kaip kad sako pranašas Ozėjas: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų" (Oz 6, 6), tarsi Dievas sakytų norįs ne deginamųjų aukų, o gailestingumo aukos. Tokiai aukai Jėzus kviečia fariziejus ir kitoje situacijoje, jiems ėmus kaltinti Jo mokinius dėl to, kad šie skabė varpas sabato dieną: „Jei būtumėte supratę, ką reiškia 'Aš noriu gailestingumo, o ne aukos', nebūtumėte pasmerkę nekaltų" (Mt 12, 7).
Tad panašu, kad evangelijos pagal Luką 11 skyriaus 41 eilutėje Jėzus kalba apie vidinių vertybių visumą, kuriomis ragina vadovautis, ir kurių šviesoje išoriniai ritualai, tradicija netenka lemiamos reikšmės. Jei vidines vertybes vertinsime labiau nei išorinę tradiciją, viskas bus nesutepta. Siekiant teisingumo, tikėjimo, meilės, gailestingumo ir suprantant, kad tai Įstatyme svarbiau (tai tvirtina Matas paralelioje ištraukoje Luko evangelijos 11sk. 42-ai eilutei (Mt 23, 23)), ne tiek svarbu tampa, kad kas nors prie stalo sėda pagal ritualus neapsiplovęs rankų, kad ligoniai gydomi ir varpos skabomos per sabatą, ar kad su samariečiais valgoma prie vieno stalo. Nes sutepa ne tai, sutepa širdies kietumas.
Taigi gailestingumo auka - gyvenimas minkšta ir tyra širdimi prieš Dievą ir tarp žmonių.
Linkiu Jums, Laura, ir ateityje išsaugoti žingeidumą, aiškinantis Viešpaties žodžius!
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
