Tikrai tikiu Biblija kaip Dievo apreiškimu - jog tai yra Jo įkvėptas Žodis (nors ir perduotas per žmones, to meto kultūrą ir papročius), kad mes pažintume Jį ir suvoktume, kaip galime būti išgelbėti iš savo nuodėmių per Jėzų Kristų ir Jo atperkamąją auką ant kryžiaus.
Tačiau noriu paklausti apie tvaną, įvykusį Nojaus laikais? Ar tai buvo visuotinis tvanas ar nepaprastai didelis, bet vis dėlto lokalus?
Jonas
Apie tvaną kai ką yra girdėję net ir Biblijos neskaitę žmonės. Šis įvykis yra atpasakotas įvairių tautų: babiloniečių, asirų, egiptiečių, graikų, persų, indų, eskimų, amerikiečių, brazilų, perujiečių, malajų, polineziečių ir kitų sakmėse. Labiausiai į Biblijos pasakojimą savo turiniu panašus yra mitologinį charakterį turintis babiloniečių-asirų Gilgamešo epas.
Biblinis pasakojimas apie tvaną (Pr 6, 5 - 9, 17) meistriškai supintas iš dviejų gijų: jahvistinės ir kunigiškosios tradicijos. Toliau pateiksiu dviejų tradicijų tekstus iš Biblijos, paryškindamas vietas, kuriose akcentuojamas tvano visuotinumas.
Jahvistinis pasakojimas apie tvaną (Pr 6, 5-7): Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. Ir Dievas tarė: „Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau".
Kunigiškos tradicijos pasakojimas (Pr 6, 9-13): Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų. Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius. Ir Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus".
Čia skaitome, kad Dievas įspėjo Nojų, kad ruošiasi sunaikinti visą žemę, nuo žemės paviršiaus nušluoti visus gyvius.
Anot knygos „Pašnekesiai apie Bibliją" autorės A. Swiderkownos, Biblijos autoriai nė kiek neabejoja dėl tvano priežasties: katastrofą prišaukė pačių žmonių niekšybės ir smurtas. Gilgamešo epopėjoje Utnapištimas - žmogus, kuris pasistatytame laive išsigelbėjo nuo tvano ir buvo dievų apdovanotas amžinu gyvenimu, - apie tvano priežastis apskritai nekalba.
„Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs. <...> Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys užplūdo žemę. Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė. Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų" (Pr 7, 4. 10-12).
11 eil. minima gelmė (hbr. - Tehom) sutinkama ir Pradžios knygos 1 skyriaus 2 eilutėje. Tai kalba apie pirmapradžio chaoso įsiveržimą į Dievo sukurtą tvarką.
Pradžios knygos 7 skyriaus 17-24 eilurėse skaitome: „Vanduo kilo ir užplūdo žemę <...> apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi. Vanduo pakilo penkiolika uolekčių (apie 7 m) virš kalnų ir juos apdengė. Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės. Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė. Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje. Vanduo laikėsi žemėje šimtą penkiasdešimt dienų".
„Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose" (Pr 8, 4).
Biblija mums nepasako tikslios vietos, kur Nojus įlipo į arką, bet pasako, kad arka sustojo Ararato kalnuose. Tuometinė žmonių civilizacija gyveno Mesopotamijoje (Derlingajame Pusmėnulyje). Tad atstumas, kurį nuplaukė Nojus, galėjo būti nuo 500 km iki 1000 km ir daugiau. Tai pasako, kad tvanas, jei kalbėtume tik apie konkrečią vietovę, turėjo būti išties didelis, nes apėmė nemažą geografinę teritoriją. Knygos „Pašnekesiai apie Bibliją" autorė mano, kad Ararato šalies kalnai yra Urartu karalystėje, kurie driekiasi į vakarus nuo Tigro upės.
Tvanas, anot Biblijos, yra teisingo Dievo teismas: blogis nuteisiamas ir visas sugedimas pašalinamas. Po tvano išlieka tik Nojus su šeima. Jis tampa naujos žmonijos tėvu. Dievas duoda paliepimą: Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę (Pr 9,1).
Pabaigai dar kelios mintys: Pradžios knygos 7 skyriaus 21 eilutėje sakoma, kad žuvo kiekvienas kūnas. Biblijos žinyno autorius H. Halley rašo, kad Nojaus sūnus Setas tokius žodžius perdavė savo vaikams ir anūkams. Jis aprašė įvykius taip, kaip juos savo akimis matė.
Klausimas - ar tai buvo tik vietinis, kad ir didelis tvanas, potvynis, ar kaip mes šiandien suprantame - visuotinis tvanas? - vis dar lieka neatsakytas...
Šventasis Raštas kalba, kad žuvo visi žmonės, išskyrus Nojaus šeimą. Norint išnaikinti visą žmoniją, reikėjo žemės paviršių, kuriame gyvena žmonės, padengti vandeniu. Biblijoje atrandame, kad nuo Adomo iki Nojaus gyveno 10 kartų (apie 10 didžių vyrų rašoma ir akadų bei šumerų dantiraščiuose). Dr. H. Halley klausia: „Kaip viena gentis per dešimt kartų, įvertinant primityvias gyvenimo sąlygas ir transporto judėjimo sunkumus, galėjo apgyvendinti visą žemę?" Greičiausiai žmonija nebuvo išplitusi toliau Eufrato baseino.
Biblijos autoriai labai aiškiai kalba apie tvaną, kaip Dievo bausmę už žmonių nuodėmes ir bedievystę (Job 22, 15-16; Lk 17, 26-27; Mt 24, 39; 1 Pt 3, 20; 1 Pt 2, 5).
Bet kokiu atveju - ar tai buvo visuotinis, ar tik vietinės reikšmės tvanas, - Biblija mus perspėja, kad bedievių laukia teismas: kaip buvo Nojaus laikais, taip bus ir kai sugrįš Viešpats Jėzus Kristus.
Pastorius Darius Venslovas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
