522 | 2016 05 27 | Lozoriaus siela

Laba diena ir ramybė jums! Ačiū, kad padedate surasti tiesą. Skaitydamas Naująjį Testamentą, randu įdomių vietų. Viena tokių – Evangelijos pagal Joną 11 sk. 38–44 eil. Taigi, Lozorius buvo miręs, bet kur tuo metu buvo jo siela? Kur jis buvo tas 4 dienas? Nedažnas atvejis Biblijoje, kai žmonės pabūna kitur, pvz., kaip apaštalas Paulius trečiame danguje, bet kad dar ir sugrįžtų...

 Eugenijus, 39 m., Vilnius

 

Laba diena, Eugenijau, perskaitykime jūsų minėtą tekstą apie Lozoriaus prikėlimą iš mirusių:

Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu. 39 Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs“. 40 Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ 41 Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai. 42 Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“. 43 Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ 44 Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jn 11, 38–44).

Jonas užrašė „Ir numirėlis išėjo“ – tai mums, skaitytojams, leidžia suprasti, kad Lozorius tikrai buvo miręs. Be to, jis jau dvokė. Tačiau Jėzus sakė: Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?! Tie žmonės, kurie buvo tuo metu, kai Jėzus galingu balsu sušuko: Lozoriau, išeik!, pamatė Dievo šlovę.

Kur tuo metu buvo Lozoriaus siela? Gaila, bet Jonas to neužrašė. Šiandien būtų daug aiškiau, jei Jonas būtų parašęs, kas atsitiko su Lozoriaus siela, kai jis mirė... Taigi, šiuo klausimu, Raštas tyli. Mums, Šventojo Rašto skaitytojams, šiandien belieka laužyti savo galvas, norint patenkinti savo smalsumą arba pateikti kokias nors prielaidas, kurios greičiausiai bus spekuliatyvios.

Tačiau vertinant atsakymo apimties ribotumą visos Biblijos kontekste, galime apsvarstyti biblines pomirtinio gyvenimo versijas.

Apie natūralią mirtį Šventajame Rašte pasakyta, kad tai – nuodėmės pasekmė (Pr 3, 3; Rom 5, 12), tai laukia visų (Hbr 9, 27), nors kai kurie išvengė mirties (Pr 5, 24), o kai kurie mirties dar išvengs (1 Kor 15, 51–52); tai žemiško gyvenimo pabaiga (Pr 25, 8; Ekl 9, 10). Parašyta ir tai, kad visi prisikels (Apd 24, 15).

Mirtis apibūdinama kaip grįžimas į dulkes (Pr 3, 19); miegas (Jn 11, 11–14); iškeliavimas (Fil 1, 23).

Pripažinimas arba gyvenimas po mirties: mirę šventieji yra gyvi (Mt 17, 1–8); tada viską matysime aiškiau (1 Kor 13, 12); pomirtinio gyvenimo iliustracija – Lk 16, 19–24.

 

Tikinčiųjų (šventųjų) mirtis apibūdinama taip: tie, kurie mirė Kristuje, bus prikelti (1 Tes 4, 14); palaiminti, kurie mirė tikėdami (Apr 14, 13); tai yra laimėjimas (Fil 1, 21); ramybė (Iz 57, 1–2); teisumo vainikas (2 Tim 4, 8).

Amžina mirtis aprašyta kaip amžina bausmė (Mt 25, 46); prisikėlimas Teismui (Jn 5, 29); ateinanti Dievo rūstybė (1Tes 1, 10); amžina pražūtis (2 Tes 1, 9); atpildas už nusikaltimus (2 Pt  2, 13); antroji mirtis (Apr 20, 14).

Pomirtinio gyvenimo vietos: Abraomo prieglobstis, pragaras (Lk 16, 19–24; Ps 139, 8); rojus (Lk 23, 43;  2 Kor 12, 4; Apr 2, 7). Pragaras – tai kūno ir sielos kančios vieta (Mt 10, 28).

 

Trumpai apžvelgiau Biblijos eilutes, kuriose kalbama apie mirtį ir pomirtinio gyvenimo vietas. Greičiausiai Lozoriaus siela buvo nunešta į Abraomo prieglobstį, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas, tačiau tai yra tik mano subjektyvi nuomonė, ir šiuo klausimu gali būti diskutuojama. Manoma, kad sielos iki Kristaus mirties ir prisikėlimo buvo Abraomo prieglobstyje, o po Kristaus prisikėlimo – rojuje arba pragare.

Abraomas laikomas tikinčiųjų tėvu, tad Abraomo prieglobstis yra tikinčių sielų buvimo vieta.

Palaimintų Šventojo Rašto studijų

Pastorius Darius Venslovas

Bendrinti: