Kaip viduramžiais vienuoliai mokė vaikus?
Reikėtų pažymėti, kad viduramžių laikotarpiu (apie 476 - 1492 m.) veikė tokios ugdymo institucijos: parapinės, vienuolynų, katedrų, koleginės mokyklos, riterių rengimo sistema, amatininkų rengimo ir miesto mokyklos, kūrėsi pirmieji universitetai. Atsižvelgdami į klausimą, apsiribosime trumpa vienuolynų mokyklų vaikams apžvalga.
Anot istorikų, ankstyvaisiais viduramžiais raštingi buvo tik dvasininkai, todėl mokyklos dažniausiai buvo steigiamos prie bažnyčių ir vienuolynų. Vienuolynuose veikė dviejų tipų mokyklos: „vidinė mokykla" (skirta novicijų mokymui) ir „išorinė mokykla" - tiems, kurie neketino tolesnio savo gyvenimo susaistyti vienuoliškais įžadais.Mokytą vienuolį paskirdavo mokyti novicijų (jaunų vienuolių), o kai jis tapdavo žymiu mokslininku, pas jį studijuoti burdavosi ir kitų vienuolynų vienuoliai. Pasiturinčių šeimų jaunuoliai taip pat būdavo siunčiami mokytis pas mokytą vienuolį. Daugelis šių jaunuolių tapdavo dvasininkais arba dirbdavo pasaulietinį darbą (Krikščionybės istorija, 2000, p. 287). Vienuolynų mokyklos buvo atviros ne tik turtingųjų, bet ir valstiečių vaikams. Mokyklose berniukai buvo mokomi skaityti ir rašyti lotynų kalba. Istoriniai šaltiniai teigia, kad stebėtina daugybė valstiečių vaikų puikiai mokėjo lotynų kalbą. Vienas iš dešimties valstiečių vaikų tapdavo dvasininku, o dvasininkai privalėjo mokėti kalbėti lotyniškai. Be to, kai kurie vienuolynai buvo įsipareigoję rūpintis materialiais ir dvasiniais našlaičių poreikiais (H. Graham).
Kilmingų šeimų mergaitės buvo siunčiamos į moterų vienuolynus, kur jos įgydavo išsilavinimo pagrindus. Vienuolės jas mokydavo skaityti, rašyti, melstis lotynų kalba. Be to, mergaitės buvo mokomos megzti, nerti bei atlikti įvairius namų ruošos darbus. Taip mergaitės buvo paruošiamos vedybiniam gyvenimui.
Viduramžių vienuolynuose subrendo ne vienas žymus mokslininkas: Bonaventūra, Viljamas Okamas, Rodžeris Bekonas. Štai ką apie viduramžių vienuolyno mokyklą rašo vienas iš garsesnių to laikotarpio kultūros ir mokslo veikėjų Beda garbingasis (673-735), kunigas, vienuolis benediktinas, mokėjęs lotynų ir graikų kalbas: „Gimęs vienuolynų žemėje, aš septynerių metų tėvų buvau atiduotas abato Benedikto, vėliau Seolfrido, globai ir lavinti. Nuo to laiko, praleidęs visas dienas vienuolyne, aš atsidėjau Šventojo Rašto studijoms. Griežtai laikiausi regulos, kasdien giedojau pamaldose ir visada buvau patenkintas mokymu, mokymusi ir rašymu (Gilson, 2004, p.140).
Vienuolyno mokyklos garsėjo iki XI amžiaus. Vėliau, XII a., katedrų mokyklos pralenkė vienuolynų mokymo įstaigas. Jose buvo mokoma 7 laisvųjų menų: retorikos, lotynų kalbos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos.
Viduramžiška mokymo sistema turėjo ne tik šviesių, bet ir tamsių pusių. Štai, pavyzdžiui, pedagogikos tėvu tituluojamas J. A. Komenskis (1592-1670) „Didžiojoje didaktikoje" ne kartą kritikuoja viduramžišką mokymo sistemą ir netgi išreiškia savo asmeninį nusiskundimą ja: „Ir aš - vienas iš daugelio tūkstančių, vargšas žmogelis, kuriam gražiausias gyvenimo pavasaris, žydintieji jaunystės metai niekingai pražuvo scholastiniuos niekniekiuos praleisti" (J.A. Komenskis, Rinktiniai raštai, p.258).
Taigi, vienuolių mokymą bei visą to meto švietimo sistemą vertinti sunku - tam reikalingos gilesnės istorijos studijos.
Vaikų ir paauglių pastorė Rasa Mardosaitė
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
2008 12 03 I Viduramžiška mokymo sistema
