498 | 2015 04 04 | Murmėjimas

Sveiki, jau ilgą laiką kovoju su murmėjimo-nepasitenkinimo nuodėme. Dažnos ligos, sunkumai darbe, dvasinės kovos... Ir kai viskas susideda, imu burnoti prieš Dievą, aplinkinius. Tikrai nenoriu būti tokia nepatenkintoji, tačiau neatlaikau išbandymų.

Kaip galėčiau nugalėti šią nuodėmę, kuri apkartina mano bei aplinkinių gyvenimą? Ačiū.

Emilija, 20 m.

Murmėjimas yra nuodėmė (Fil 2, 14; 1 Kor 10, 10; 1 Pt 4, 9 ir t. t.). Dėl šios nuodėmės žydų tauta neįžengė į pažado žemę, nes murmėjimas ir nepasitenkinimas yra dvejonė Dievo apvaizda ir nepasitikėjimas Dievu, kad Jis savo maloninga ir visagale ranka kontroliuoja ir valdo pasaulį.

Dievas kontroliuoja visas mūsų gyvenimo sritis. Net jei kas nors, atrodo, vystosi priešingai, nei mes norėtume, tai taip pat Dievas kontroliuoja ir Jis turi tam savitą tikslą - ugdyti ir perkeisti mūsų charakterį. Svarbu išlikti šioje dievotumo mokykloje ir išmokti pamokas, kurių Viešpats moko per gyvenimą, aplinkybes ir kitus sunkumus. Dievas nori perkeisti ambicingą žmogaus charakterį, tad sunkumų Jis lengvai nepašalina, bet palieka, kad jie kaip staliaus įrankiai mums nuolat primintų, jog esame kelionėje ir mums yra reikalingi pokyčiai.

Tad įžvelgti savo sugedimą nepaprastai svarbu - juk Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlių (mes tokie ir esame, nors labai dažnai apie save esame geresnės nuomonės nei derėtų būti). Tad susidūrę su savo nuodėmingumu, mes atrandame patys save, pamatome tikrąjį savo veidą - tai svarbus, nors ir skausmingas gyvenimo „atradimas“. Tiems, kurie tai suvokia, skamba Kristaus paguodos žodis: „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Jei pamatome savo vargingumą, dvasinį skurdą, negebėjimą susivaldyti, elgtis tinkamai ir liūdime dėl tokios savo sielos būklės, mums yra skirti Kristaus palaiminimai ir pažadai. Nes kaip tik tą akimirką Kristus yra arti mūsų, kad įkvėptų mus dievotam gyvenimui Jame.

O ką konkrečiai daryti, kai susiduri su sunkumais? Pirmiausia reikia atsiprašyti Dievo - atgailauti už savo nuodėmes (Mt 6, 12). Labai svarbu yra pripažinti sau ir Dievui, kad nesame tobuli, kad mums reikalingi pokyčiai, o tam reikalinga Dievo malonė. Pasikeitimai nevyksta greitai ir lengvai.

Tai pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jei mūsų elgesys žeidžia artimuosius ar kitus asmenis - svarbu atsiprašyti ir jų (Mt 5, 23). Susitaikymas su artimaisiais, jų atsiprašymas mūsų širdis daro minkštesnes ir padeda geriau išmokti nuolankumo pamokas.

Galiausiai svarbu pasakyti, kad melsdamiesi mes turime priimti Dievo atleidimą, nors tai padaryti kartais  gali būti labai sunku. Tačiau Šventajame Rašte skaitome: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9). Dievas atleidžia mūsų kaltes, nuplauna mūsų nuodėmes, nuima nuo mūsų sąžinės kaltės naštą. Tuo turime nedvejoti, nes už atleidimą yra brangiai sumokėta - Dievas paaukojo neįkainojamą Velykų Avinėlį už viso pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29).

Tad raginu pasitikėti Dievu ir žengti mažus žingsnelius didelio pasikeitimo link: išpažinti savo nusižengimus, atsiprašyti Dievo ir žmonių, priimti atleidimą, dėkoti Dievui už sunkias aplinkybes, kurios iššaukia audringą tavo reakciją, prašyti, kad Dievas parodytų, kodėl ir kam yra naudinga, kad tie sunkumai šiandien gultųsi ant tavo pečių. Ilgainiui Viešpats suteiks jėgų save kontroliuoti, susivaldyti ir tokiu elgesiu pašlovinti Dievą.

Linkiu Dievo palaimos ir sėkmės,
pastorius Ramūnas Jukna

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas