.jpg)
Kuo turėtų pasižymėti tikintis jaunuolis? Koks turėtų būti jo gyvenimo būdas, aplinka, bendravimas, manieros? Kiek teko sutikti, dauguma tikinčiais save vadinančių jaunuolių visada apsupti kitų, bendrauja apie bet ką, tik ne apie Dievą... Na nebent būtų susirinkę namų grupelėje ar stovykloje.
O Biblijoje minimi tikintys jauni žmonės dažniausiai būdavo vieniši, atsiskyrę... Tai kaip šiuolaikiniame pasaulyje atrodo gyvai Dievu tikintis jaunuolis?
Tomas, 30 m., Šiauliai
Sveiki Tomai, ačiū už klausimą. Pasistengsiu į jį atsakyti. Pradėsiu nuo to, kad Šventasis Raštas nenurodo konkrečių griežtų taisyklių, kaip turėtų ar neturėtų elgtis krikščionimi save laikantis jaunuolis. Apaštalas Paulius netgi moko, jog Evangelija nėra draudimų kupinas taisyklių rinkinys, su savo „Negalima“ ar įsakymais „Daryk“ (Kol 2, 18-23). Tad natūralu, kad tikintis jaunimas gali elgtis labai skirtingai, nes tai priklauso nuo asmenybės tipo, temperamento, kultūros, lyties, gyvenimo aplinkybių ir daugelio kitų veiksnių.
Be abejo, išlieka krikščioniškosios vertybės, Dievo valia ir normos, kurios yra bendros visiems krikščionims - šventumas, tiesos paieškos, sąžinės ir dvasios vaisiaus brandinimas (1 Tes 4, 3-8). Jeigu tai atmesime, mes iš esmės atmesime ir išganingą Kristaus Evangeliją. Tad jauno tikinčiojo gyvenimas turi skirtis nuo Dievo nepažįstančio jaunuolio, kuris neklauso Dievo žodžio ir nepaveda savęs Dievo valiai. Tai nekintama. Taip mes turime mokyti bažnyčią bei visus jaunus žmones.
Tačiau ne visada gyvenime dalykai vyksta paprastai, tarytum viskas būtų sviestu patepta. Juk sunkiai galime pakeisti patys save. Apaštalas Paulius aprašo, kokią sudėtingą vidinę dramą jam tenka išgyventi, kai jis stengiasi daryti gera, bet prie jo prilimpa bloga (Rom 7 sk.). Vidinis pasikeitimas yra sudėtingas procesas ir įmanomas tik Šventajai Dvasiai padedant. Reikia nepamiršti šių vidinių grumtynių, kuriose kaunasi kūniškoji ir dvasinė žmogaus prigimtys. Šioje situacijoje labai tinka Timotiejaus pavyzdys, kuris buvo pasišventęs, turėjo gerą vardą bažnyčios žmonių akyse, ilgą laiką ištikimai tarnavo apaštalui kaip pagalbininkas ir bendražygis. Tačiau apaštalas savo gyvenimo pabaigoje visgi mato reikalą padrąsinti savo sūnų tikėjime įveikti save, nepasiduoti jaunystės pagundymams, bet narsiai kovoti tikėjimo kovą (2 Tim 2, 22). Tad ši dvasinė kova yra iššūkis ne tik jaunuoliams, kuriuos sutinkame savo bažnyčiose, bet ir dideliems bažnyčios ir krikščionybės herojams.
Apibendrindamas norėčiau pakartoti, jog Kristus atpirko mus iš betikslio ir netinkamo gyvenimo būdo, kurį gyvenome, kol nepažinojome gyvojo Dievo (1 Pt 1, 13-25). Jo pažinimas mus įkvepia šventėti, siekti pokyčių gyvenime ir panašėti į Kristų. Tačiau ši kelionė nėra lengva. Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad turime ne tik žinoti, kokias savybes žmonės (ir mes patys) turime subrandinti, bet taip pat turime būti kantrūs ir ištvermingi padedant, atleidžiant, pamokant ir pakenčiant, kol galiausiai tarnaudami vieni kitiems subręsime.
Pastorius Ramūnas Jukna
