291| 2010 10 29 | Sūnus ir tikėjimas

Sveiki,
Jau 20 metų esu „Tikejimo žodžio" bendruomenės narė, taip pat ir mano šeima.

Mano sūnus nėra uolus krikščionis, pernai susituokė su katalike katalikų bažnyčioje. Kaip suprantu, jis katališkai svenčia Kalėdas ir Velykas, lankosi Šiluvoje. Man neramu labai, ar tai yra gerai? Kaip elgtis man?

Roma, 57 m.

 

Mums, tėvams, norėtųsi, jog vaikai eitų mūsų pramintais takais. Tačiau dėl vienam Dievui žinomų priežasčių ne kiekvienoje šeimoje šie norai išsipildo. Tenka susitaikyti su tuo, kad vaikai gyvena kitaip nei mes patys ir kitaip, nei mums norėtųsi. Tad Jūsų nerimas tikrai suprantamas, tik klausimas, kurį keliate „ar tai gerai?" nėra pats tinkamiausias, bent jau trokštamos ramybės tikriausiai nepadės surasti. Pirma, siūlyčiau susitaikyti su tuo, kad Dievas mums patiki vaikus, kol jie subręsta ir tampa patys gabūs vienaip ar kitaip rinktis. Būdami fiziniais savo vaikų tėvais, nepamirškime, jog jie turi ir dangiškąjį Tėvą, kuris juos myli dar labiau negu mes ir turi raktą į jų širdį, kurio mes galime nerasti. Todėl reikėtų melstis dangiškajam Tėvui, idant Jis pats globotų ir vestų mūsų vaikus, o po to kantriai laukti, pasitikint, jog ši malda buvo išklausyta. Taip pat nereikėtų nurodinėti Dievui, kad ir mintyse, kaip Jo atsakymas atrodys realiame gyvenime, pavyzdžiui, kad sūnus drauge su žmona pradės lankyti mūsų bendruomenę, švęs šventes evangeliškai, o ne katalikiškai ir t.t. ir pan. Man atrodytų, jog svarbiausia yra tai, jog sūnus atrastų/sugrįžtų pas Kristų ir gyventų su Juo. O kita tepriklauso nuo Dievo! Jis tikrai pasirūpins.

Pastorius Giedrius Saulytis



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas