.jpg)
Nesuprantu laisvos valios ir įtikėjimo santykio. Ne vienoje Biblijos vietoje parašyta, kaip Dievas užkietino širdį, leido klaidžioti tamsoje, vienus pašaukė, kitų - ne. Jo malonės galioje yra žmogaus praregėjimas... Tai ką tuomet lemia žmogaus pasirinkimas, laisva valia? Juk negali kaltinti Dievo dėl artimųjų netikėjimo ar pan.
Ačiū už klausimą. Nors jis vienas sunkiausių krikščioniškoje teologijoje (atsakymo į jį ieškota visų kartų krikščionių, o ir šioje, „Klausimų-atsakymų“, rubrikoje jis vėl ir vėl keliamas), vis dėlto visiškai nepaaiškinamas.
Turbūt nujaučiate, kad neįmanoma nusakyti tikslaus žmogaus ir Dievo pastangų santykio atsivertimo procese. Niekas nepasakys, kokia indėlio į įtikėjimą procento dalis tenka Dievui, o kokia žmogui. Tik, manau, galime nedvejodami teigti, jog įtikėjimas Dievu neįmanomas tik kurios nors vienos pusės iniciatyva ir pastangomis, t.y. tiek Dievui, tiek žmogui būtina atlikti savąjį vaidmenį: Dievui patraukti žmogų prie savęs (Jn 6, 44), o žmogui atsiliepti, priimti Dievo kvietimą (Jn 1,12). O sprendimą atsisakyti tikėti, manyčiau, įmanoma priimti ir vienpusiškai - žmogui laisvai apsisprendžiant ir Dievui prie to neprisidedant. Nors kai kas mano, jog kaip tik Dievas savo suvereniu sprendimu užkerta kelią įtikėti tam tikriems, Jo pasirinktiems žmonėms, jiems nepalikdamas jokių šansų kažkaip perkeisti Visagalio sprendimo. Ieškant atsakymo, ar mums duota ar neduota „prisidėti“ prie išsigelbėjimo arba pražūties, manyčiau, reikėtų atspirties tašku laikyti Dievo prigimtį, būtent pasigilinti į tam tikrus Dievo prigimties bruožus, kurie atsispindi Jo sprendimuose. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog Dievas yra Meilė. Mylėdamas Jis sukūrė žmogų, o šiam kritus, Jis jį atpirko iš nuodėmės. Būdamas nešališkas, Dievas myli kiekvieną žmogų vienodai karšta meile ir savo Sūnų paaukojo taip pat už kiekvieną, nė vieno neišskirdamas. Kristus labai išraiškingai atskleidžia palyginimais apie ieškomą vieną iš šimto pasimetusių avių, apie sūnaus palaidūno laukimą ir gailestingą priėmimą tėvo namuose, kaip smarkiai Tėvui rūpi net patys mažiausi, silpniausi, purviniausi, niekingiausi žmonijos atstovai. Tad ar toks Dievas galėtų savo paties sprendimu kažką iš anksto numatyti pražūčiai? Pagal kitą metaforą, Dievas, kaip puodžius, žinoma, galėtų daryti su moliu, ką panorėjęs, net ir jį sunaikinti (ir nebūtų neteisus, pakaltinamas), tačiau atsižvelgiant į Jo prigimtį, panašu, kad Jis to šiaip sau nedarys. Kam gi Jam pasmerkti tuos, kuriuos myli, kuriems trokšta išgelbėjimo: „Tai gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti...“ (1Tim 2, 3-4). Kaip visiems išgelbėjimo trokštantis Dievas galėtų staiga imti ir kai kuriems nelaimėliams iš anksto rezervuoti vietas pragare? Tai jau panėšėtų šizofrenijos priepuolį, tačiau Dievas toks nėra. Todėl išankstinio, besąlyginio pasmerkimo prielaida stipriai prasilenkia su prigimtiniu, Dievo esybę nusakančiu bruožu - meile.
Kitas prigimtinis Dievo bruožas, verčiantis abejoti vienpusišku Jo sprendimu dėl žmogaus likimo amžinybėje, - Jo teisingumas. Argi Jis galėtų pasmerkti tą, kuris dar negimęs, kuris dar nespėjo padaryti nei gero, nei blogo, kuris negirdėjo Evangelijos ir neturėjo galimybės pasirinkti tikėti ja ar ne? Raštas tvirtina, jog Dievas atlygina žmonėms pagal jų pasirinkimus. Tad peršasi išvada, kad prieš tai, kai žmogus bus pasmerktas pražūčiai, jis pats ją turi pasirinkti, atmesdamas jam Dievo sudarytas ir pasiūlytas priimti išsigelbėjimo priemones. Nes jei vieniems Jis tas priemones siūlytų, apreikštų, o kitiems - ne, tuomet Jis būtų šališkas, o Jis toks nėra (žr. Rom 2,11; Gal 2, 6). Taigi atrodytų, jog Dievo intencija žmogaus atžvilgiu yra neabejotinai pozityvi, geranoriška - Jis linki mums gyvenimo gerovės: „Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys“ (Įst 30,19).
Taigi Dievas iš anksto nenulemia žmogui prakeikimo ir jo pasirinkimo. Juk Jis sako: „<...> leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį...“ Bet kaip tuomet suprasti kad ir tokias Rašto eilutes: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti“; „Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina“ (Rom 9,15.18)? Dera pastebėti tai, kad Paulius čia kalba apie Dievo suvereniai teikiamus vaidmenis žmonėms jų žemiškajame gyvenime, kuriame tiek pamaloninta, tiek užkietinta širdis vienodai pasitarnauja apreiškiant Dievą ir Jį pašlovinant (Paulius mini Izaoko išaukštinimą prieš Ezavą ir Egipto faraono užkietinimą), o ne apie žmonių likimo apsprendimą amžinybėje. Tie vaidmenys skiriami tik trumpam laikui (net jei mąstytume apie visą žemišką gyvenimą), bet tai nereiškia, kad Dievas tuos žmones atmetė ir jie neturi galimybių Juo patikėti, atgailauti ir paveldėti amžinąjį gyvenimą.
Dievas jau pasigailėjo kiekvieno, tad svarstyti, ar jis čia pasigaili, ar nepasigaili, netikslinga. Jo gailestingumas šiandien reiškiasi tuo, kad Jis skirtingais būdais, veikiant Šventajai Dvasiai, skelbia Gerąją naujieną apie atleidimą ir amžiną gyvenimą. Tad kur tik Dievo žodis vienokiu ar kitokiu pavidalu, didesniu ar mažesniu saiku pasiekia žmogaus ausis, šis tampa atsakingas suklusti ir pasinaudoti Dievo ištiesta pagalbos ranka. Nejaugi kas nors girdėjęs Evangeliją ir ją atmetęs, galės Viešpačiui pasiteisinti, kad nepriėmęs jos dėl to, kad Jis tinkamai jo neapšvietęs, kažkaip specifiškai nepatraukęs? Jėzus kalba apie atsakomybę tikėti žodžiu: „Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną“ (Jn 12, 48). Taigi žmogaus pasirinkimas - atsiliepti į girdimą Žodį.
Patarčiau pasiskaityti ir kitų atsakymų į panašius klausimus:
http://www.btz.lt/article/articleview/2915/1/408/
http://www.btz.lt/article/articleview/2200/1/408/
http://www.btz.lt/article/articleview/1670/1/393/
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
