357 | 2011 12 19 | Dvasios pripildymas

Kaip suprasti Rašto vietas: Apd 8,14-17; 19,1-2,6. Čia minima maldos praktika už jau įtikėjusius (net mokinius), kad šie priimtų Šventąją Dvasią. Ar atsivertimas yra atskiras įvykis, po kurio dar turėtų sekti sąmoningas Šventosios Dvasios priėmimas? Peršasi mintis, jog įmanoma būti tikinčiu Kristumi ir nepriėmusiu Šventosios Dvasios?..

Nors net atgaila neįvyksta be Jos dalyvavimo, o priimdamas Dievą, priimu ir Šventąją Dvasią. Ar praktikuotina šių dienų bažnyčioje malda dėl Dvasios pripildymo?

Nerijus, 35 m.




 

Dėkoju už įdomų klausimą.

Jūsų paminėtos Rašto vietos iš Apaštalų darbų knygos turi tam tikrų panašumų - abiem atvejais kalbama apie rankų uždėjimą ir jį palydinčius Šventosios Dvasios (toliau - Dvasios) ženklus, tačiau yra ir skirtumų. Pažvelkime į jas dar kartą.

Apd 19, 1-6 kalbama ne apie krikščionis, bet Jono Krikštytojo mokinių grupę Efeze, kurie panašiai kaip Apolas (žr. Apd 18, 24-26) (iki tam tikro laiko) pažinojo tik Jono krikštą. Kaip Priscilė ir Akvilas nuodugniau išaiškino Dievo kelią Apolui, taip ir Paulius paskelbė Jono mokiniams Jėzų Kristų. Priėmę žinią, šie pasikrikštijo Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir uždėjus rankas priimė Dvasią. Tikėjimas Jėzumi iškart buvo palydėtas ženklų - kalbėjimu kitomis kalbomis ir pranašavimu. Šioje vietoje nėra jokios, net išorinės, perskyros tarp tikėjimo Jėzumi, krikšto ir Dvasios.

Kiek sudėtingesnė yra Apd 8, 14-17 ištrauka. Kodėl Dvasia nenužengia ant įtikėjusių ir Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu pasikrikštijusių samariečių? Kodėl reikėjo kviesti Jeruzalės apaštalus Petrą ir Joną, kad Ji ateitų?

Ne paslaptis, jog kai kurie čia įžvelgia pagrindą vienai ar kitai doktrinai -  pavyzdžiui, krikšto ir konfirmacijos atskyrimas Romos katalikų bažnyčioje, „antrasis palaiminimas" (Dvasios krikštas) charizminėse, sekmininkų bendruomenėse. Vis dėlto nereikėtų skubėti su doktrinomis, bet atidžiau įsižiūrėti tiek į patį tekstą, tiek to meto (šiuo atveju tai ypač svarbu) kultūrines - religines aplinkybes, ir tai padės mums geriau suprasti aprašytus įvykius.
Nepaisant pranašiškų Jėzaus žodžių (Apd 1, 8), Evangelijos atėjimas į Samariją Jeruzalės tikintiesiems buvo neįtikėtinas, stulbinantis įvykis. Jeruzalės žydai samariečius laikė „negrynakraujais" religiniais - kultūriniais atskalūnais, o šie buvo priešiški viskam, kas buvo susiję su Jeruzale. Dėl šių stereotipinių įsivaizdavimų Jeruzalės bažnyčia neplanavo samariečių evangelizacijos - ji įvyko spontaniškai, kai Pilypą į Samariją nubloškė po Stepono mirties prasidėjęs tikinčiųjų persekiojimas. Pilypas buvo graikiškai kalbantis (helenistinis), Jeruzalėje ne itin svetingai sutinkamas, žydas (Apd 6, 1), todėl samariečiams artimesnis nei apaštalai (žr. Lk 9, 51-56). Jeruzalėje Pilypas tebuvo patarnautojas prie stalų (Apd 6, 5), todėl Samarijoje reikėjo apaštalų, Petro ir Jono, tarpininkavimo ir liudijimo, jog tai Dievo darbas ir Samarijos atsivertimas tikras. Apaštalams uždėjus rankas, Dvasia nužengė kaip per Sekmines Jeruzalėje - abejonių nebeliko. Kodėl tai neįvyko per Pilypą? Galimas atsakymas, kad Dievo apvaizda sulaikė Dvasios dovaną iki Petro ir Jono rankų uždėjimo, idant būtų išlaikyta dvasinė tarnysčių subordinacija (hierarchija), būtų išvengta Jeruzalės tikinčiųjų įtarinėjimų ir skepticizmo tiek įtikėjusių  samariečių, tiek Pilypo atžvilgiu. Šiame Evangelijos sklaidos etape Dievas pasirūpina ne tik tuo, kad samariečiai priimtų Evangeliją, bet kad ir jų atsivertimas būtų pripažintas Jeruzalėje ir išsaugota tikinčiųjų vienybė.

Šios Rašto vietos iš esmės nieko nekalba apie tikinčiuosius „be Dvasios", juolab, kad tikėjimo Jėzumi Kristumi neįmanoma atskirti nuo Dvasios. Jūs teisingai pastebite, kad pats įtikėjimas Jėzumi yra Dvasios paskatintas, mat Ji kaltina dėl nuodėmės, skatina atgailai ir nukreipia širdis link Jėzaus (žr. Jn 16, 7-14). Jei taip, tai juo labiau Dvasia yra su tais, kurie priėmė Jėzų kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Tokia yra vidinė, nematoma tikrovė, nepaisant skirtingų išorinių Dvasios pasireiškimų, vykstančių Dievo valia. Dvasios apraiškos ir dovanos, ypatingi išgyvenimai („pripildymas") nereiškia, jog ji tik tuomet ateina visoje pilnatvėje. Dvasia visuomet yra su Dievo vaikais. Priėmus Jėzų, ji iškart apsigyvena iš Dievo žodžio atgimusioje tikinčiojo širdyje kaip Asmuo, o ne kažkokiomis proporcijomis - nepainiokime Jos nuolatinio buvimo su įvairiais galimais pasireiškimais. 

Tai patvirtina ir Pauliaus mokymas Laiške kolosiečiams. Apaštalas įspėja, kad „palaiminimų" ir dvasingumo paieškos šalia Kristaus yra  klaidininančios (žr. Kol 2, 11-23) -  tobulumo, Dvasios pilnatvės ir Išminties turime ieškoti tik Jame, nes Kristuje  gyvena visa dievystės pilnatvė. Tikintieji yra tobuli Jame (Kol 2, 9-10), todėl būtina Jį pažinti, šaknytis, augti Jame (Kol 2, 6-7), kad Dvasia atsivertų mumyse teisumu, ramybe, džiaugsmu, savo malonės dovanomis bei dvasiniais mūsų tikėjimo vaisiais (Gal 5, 22-23) ir gerais darbais. Tokio Dvasios pripildymo (Ef 5, 18) melskime ir ieškokime.

Pastorius Darius Širvys



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: