2008 10 31 I Atgaila

Norėčiau daugiau sužinoti apie atgailą Dievo žodžio šviesoje ir kodėl ji tokia svarbi tikinčiojo ir Bažnyčios augimui. Ačiū.
Zigmas

35 metai




Nors apie atgailą būtų galima kalbėti gana plačiai ir skirtingais aspektais, paliesiu principinį atgailos vaidmenį žmogaus gyvenime.

Atgaila egzistuoja ir yra būtina todėl, kad egzistuoja nuodėmė, nes be atgailos vienintelė įmanoma nuodėmės pasekmė yra mirtis (Rom 6, 23). Atgaila yra galima, įmanoma dėl Dievo gailestingumo. Jei Dievas nebūtų nusiteikęs pasigailėti ir atleisti, tuomet ir atgaila būtų beprasmė. Dabar gi nusidėjus yra viltis, jog jei pripažįstame nusikaltę, gailimės dėl to ir išpažįstame tai Dievui, galime tikėtis, jog Jis bus maloningas, neįskaitys kaltės ir susilaikys nuo pelnytos bausmės. Jau Edeno sode, nusidėjus pirmiesiems žmonėms, galime įžvelgti Dievo atgailos lūkestį: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?" (Pr 3, 11).  Akivaizdu, jog Dievui tikrai nereikia Adomo patvirtinimo - valgė jis vaisių ar ne. Tikėtina, jog užduodamas šiuos klausimus Viešpats nori, kad žmogus susivoktų, ką  padarė, ir dėl to atgailautų. Tačiau tiek Adomas, tiek Ieva nepripažįsta nepaklusę, Adomas kaltę verčia Dievui ir Ievai, o Ieva - gyvatei. Jei mūsų protėviai būtų įsiklausę į Dievo klausimą ir prisipažinę neleistinai valgę uždrausto medžio vaisių, jei būtų tiesiog nuoširdžiai ištarę: „Taip, valgėme. Pasigailėk, atleisk, Dieve", - manau, jie, o kartu ir mes, būtume sulaukę pasigailėjimo. Nes kitaip kokia prasmė Dievui gaišti laiką uždavinėjant klausimus? Jei Jis būtų galutinai nutaręs išvaryti žmones iš Edeno, Jis tai būtų padaręs be diskusijos.

Taigi, nenorėdamas lieti ant žmogaus savo rūstybės dėl neišvengiamo jo nuodėmingumo („Visi yra nuodėmės valdžioje" (Rom 3, 9)), Dievas suteikia jam šansą jos išvengti - atgailaujant. Dievas yra atgailos iniciatorius: „Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?" (Rom 2, 4). Labai ryški to iliustracija yra ir Jėzaus kvietimas atgailauti, skirtas penkioms Mažosios Azijos bažnyčioms, Apreiškimo knygos 2-3 skyriuose. Atmetus atgailos galimybę, kito būdo išvengti rūstybės nėra: „Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai" (Rom 2, 5).

Kalbant apie atgailą, nevalia nepaminėti, jog atgailos pagrindas yra apeliavimas į Dievo Sūnaus Jėzaus įvykdytą atpirkimą ant kryžiaus. Jėzaus Kristaus pralietas kraujas yra pakankamas juridinis pagrindas patenkinti teisingumą, nes bausmė, kurios jis šaukiasi mums nusidedant, teko Dievo Avinėliui, Kristui. Todėl kai atgailaudami ir pasitikėdami Jėzaus vardu artinamės prie Tėvo, turime pažadą, jog mūsų nuodėmės bus atleistos, o bausmė - atšaukta, ir mes galėsime patirti Viešpaties palankumą ir jaudinamą rūpestį.

Prisimenant Viešpaties maldą Tėve mūsų, pasakytina ir tai, jog atgaila - „kasdienė krikščionio duona", t.y. atgailos dvasia turėtų būti nuolatinis Dievo vaiko palydovas, nes mes vėl ir vėl nusidedame.

Kodėl atgaila svarbi tikinčiojo ir Bažnyčios augimui? Atsakysiu trumpai - todėl, kad, kaip jau pamatėme, be atgailos egzistuoja tik vienas kelias - kelias atgal, į mirtį, į regresą. Neatgailaujanti širdis yra ne tik kalta prieš Dievą, bet ir kieta, o tai jau niekaip nesuderinama su mokinyste, sekimu Kristumi. Leisdamas pažinti save Dievas augina nuolankią, atgailaujančią širdį (Iz 66, 1-2; Mt 11,  25-30).   

Malonės jums, augant mūsų Viešpaties pažinimu!

Pastorius Mindaugas Sakalauskas

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: