2009 03 18 I Paguodos žodis

Jau kurį laiką jaučiau be galo artimą ryšį su Dievu. Skaitydavau Bibliją, jaučiausi tvirta ir rami. Po kelių įvykių, kurie susiję su mano sveikatos pablogėjimu ir trauma, pajutau atitolimą. Nebegaliu susikaupti maldai, nebegaliu bendrauti su Dievu kaip anksčiau. Kažkas užsivėrė... Dėl to jaučiuosi blogai, melstis negaliu - lūpos kaip medinės, praradau gyvenimo džiaugsmą... Ką daryti?



Nesinori būti daktaru visažiniu, galinčiu išrašyti stebuklingų vaistų nuo visų ligų receptą. Tikrai ne visada yra lengva patarti, juk mes visi esame tokie unikalūs ir skirtingi. Kiekvieno mūsų bendravimas su Viešpačiu taip pat yra unikalus. Todėl ne visada tai, kas tinka ir veikia vienam, tiks ir kitam. Tačiau vis tiek bandyčiau kai ką pastebėti.

Pastaraisiais metais pats turėjau ir tebeturiu sveikatos problemų, buvo atlikta operacija. Fiziniai negalavimai priverčia rūpintis kūnu, juk kai gerai jautiesi, net ir nesusimąstai, kad gali būti kitaip. Jaustis gerai yra žymiai maloniau. Tačiau iš kitos pusės, kai iškyla problemos, nieko kito nelieka, kaip tik šauktis Viešpaties ir pasitikėti Juo. Sunkumų ir išbandymų, manau, niekas netrokšta, tačiau jie vis tiek ateina.

Nežinau, ar jūs lankote kurią Tikėjimo žodžio bendrijos bendruomenę. Mes turime namų bendravimo grupeles (taip vadinamas „ląsteles"). Man asmeniškai, kai buvo sunku, labai padėjo ir tepadeda bendros maldos su tikėjimo broliais ir seserimis. Jeigu lankote namų grupelę, pasidalinkite savo išgyvenimais su jos nariais, paprašykite, kad už jus pasimelstų.

Mokiniai su Jėzumi ant kalno išgyveno antgamtinį Dievo buvimą (Mt 9, 1-9), bet jie juk ten nepasiliko amžinai - teko nuo Dievo artumo kalno nulipti į kasdienybės slėnį. Tačiau tai, ką jie išgyveno, manau, padėjo jiems tolesnėje jų tikėjimo kelionėje. Visais laikais tikintieji prieidavo aukštumas ir slėnius...

Kiek galiu spręsti iš jūsų laiško, jūs taip pat turėjote artimą ryšį su Dievu, patyrėte Jo paguodą per Žodį. Galbūt Viešpats suteikė tai jums, kad tie patirti geri išgyvenimai padėtų jums praeiti ir pro šį sunkesnį laikotarpį. Ne visada mūsų jausmai gali būti mūsų patarėjai. Šventasis Raštas mus moko, kad Dievas nesikeičia (Hbr 13, 8), Jis lieka ištikimas (2 Tim 2, 13) ir mylintis (Rom 8, 31-39), nesvarbu, ką mes jaučiame. Tikėkime tuo. Jeigu dangus ir apniukęs, plaukia tiršti debesys, saulė vis tiek šviečia ir šildo, nors mes jos tiesiogiai ir nematome.

Jeigu pajūrio smėlyje dingsta ėjusio greta Viešpaties pėdsakai, Jis niekur nepradingo, greičiausiai Jis neša mus ant savo rankų.

Nežinau, ar mano mintys jums kiek padėjo. Melskitės taip, kaip išeina, skaitykite tiek, kiek išeina, tai, ką parašėte laiške, išsakykite ir Dievui, bendraukite su kitais tikinčiaisiais, prašykite jų palaikymo. Laikas keisis, ateis ir nauji išgyvenimai, nes dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks. Bet teisusis gyvens tikėjimu... (Hbr 10, 37).

Sveikatos jums.

Pastorius Gintautas Gruzdys


Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: