Kaip pasireiškia superdvasiškumas?
Andrius, 46 m., Tauragė
Sveiki, superdvasiškumas - tai krikščionių vartojamas žodis, kai kalbama apie perdėtą dvasingumą, gal net religinį fanatizmą. Kuo tai pasireiškia - vienareikšmiai atsakyti ko gero būtų sunku. Kai kurie „tikintieji" superdvasiškumu gali pavadinti bažnyčios lankymą kelis kartus per savaitę, o Evangelijos liudijimą ar maldą kitomis kalbomis - religiniu fanatizmu. Na, bet aš pabandysiu pasvarstyti iš kitos pusės.
Žmogus yra sukurtas Dievo, kuris jam davė kūną, sielą (emocijas, intelektą) ir dvasią. Svarbu skirti dėmesį ir kūnui, ir sielai, ir dvasiai. Kraštutinumas būtų, jei apleistume dvasios poreikius ar užmirštume, kad gyvename kūne, negalime vadovautis ir vien tik vadinamaisiais „dvasios pajautimais". Viena iš superdvasiškumo apraiškų - ieškojimas ypatingų dvasinių patyrimų: šiurpuliukų, pagaugų, kritinėjimų ir pan. Pasitaiko ir atvejų, kai žmogus pradeda galvoti, kad jam vienam Dievas kalba, kad niekas jo nebesupranta, kad visi yra kūniški, tik jis vienas - labai dvasingas. Su tokiu žmogumi jau ir susikalbėti darosi sunku.
Mane kažkada mokė, kad balansui išlaikyti reikalingi trys dalykai:
1) Dievo žodis;
2) Šventosios Dvasios pagalba (ar vidinis dvasios liudijimas); ir
3) tikėjimo brolių pritarimas.
Panašiai ir Jėzus Evangelijos pagal Joną 5 skyriaus 31-39 eilutėse pamini, kad apie jį liudija Raštai, Tėvas, darbai ir Jonas Krikštytojas. Šventoji Dvasia neatima blaivaus proto. Jeigu mums iš tiesų kalba Dievas, tai visada sutiks su Šventojo Rašto žodžiu ir dvasia, o taip pat atras liudijimą ir mūsų brolių širdyse. Taip mes galime pasitikrinti.
Paulius, rašydamas apie dvasines dovanas, korintiečiams aiškina ir apie jų naudojimo tvarką, nes, panašu, kad tarp korintiečių pasireiškė tas superdvasiškumas: „Pranašų dvasios yra paklusnios pranašams, nes Dievas nėra sumaišties, bet ramybės Dievas" (1 Korintiečiams 14, 32-33). Paulius aiškina, kad mes galime valdyti dvasinius pasireiškimus, tai - ne apsėdimas, kai jau nebegali susilaikyti ir pan. Jis ragina melstis ir dvasia, ir protu, t.y. išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp dvasios pasireiškimų ir proto: „Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis. Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu" (1 Kor 14, 14-15 ).
Taigi apibendrinant galima būtų pasakyti, kad superdvasiškumas - tai tam tikras disbalansas (pusiausvyros nebuvimas) tarp blaivaus proto, Dievo suteiktos išminties ir vadovavimosi intuicija, vidiniais, subjektyviais patyrimais ir pan.
Pastorius Gintautas Gruzdys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
_64x64_9de.jpg)
