339 | 2011 10 13 | Baimė dėl išgelbėjimo

Tikiu, kad esu išgelbėta, nes širdimi tikiu ir lūpomis išpažinau Jėzų kaip savo Gelbėtoją, nuoširdžiai atgailavau už savo nuodėmes. Jaučiu ramybę, tačiau mano ramybę kartais persmelkia baimė: o kas, jei galbūt nesu išgelbėta?

Skaitau Dievo žodį, stengiuosi viską vykdyti, tikiu, tačiau baimė manęs neapleidžia: ji vėl ir vėl mane aplanko. Ir tai labai didelė baimė. Atrodo, kad tokios baimės niekad dėl nieko gyvenime nejaučiau, kaip dėl to, kad visgi galiu būti neišgelbėta ir pakliūti į pragarą. Ar tai normalu? Ką turėčiau daryti?

E. N. 



 

Sveiki,

Šlovė Viešpačiui, kad mūsų išgelbėjimas yra Dievo dovana, kurią kiekvienas gauname tik pripažindami savo nuodėmingumą ir patikėdami apvalančia ir gelbstinčia Kristaus aukos jėga. Dar didesnė nuostaba apima, kai suvokiame, jog dėl Dievo gailestingumo ši išgelbėjimo dovana prieinama nuolatos, kiekvienam, kol tik žmogus gyvas, iki visų laikų pabaigos. Ji nepriklauso nuo mūsų jausmų, norų, išsilavinimo, gebėjimų, įsivaizdavimų... Kūrėjas savo Žodžiu tai paskelbė ir Jo įsikūnijęs Žodis, Jėzus Kristus, vieną kartą visiems laikams atpirko - išgelbėjo visas žmonių kartas amžiams. Dar didesnė padėka Jam kyla už tai, kad, kaip ir prieš du tūkstančius metų, taip ir šiandien, kiekvienam, priėmusiam šią dovaną, Jis atsiunčia į širdį užstatą -  Šventąją Dvasią: O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota (1 Kor 2, 12), ir: Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: Aba, Tėve! Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Rom 8, 15-16).

Taigi, kiekvienas nuoširdžiai atsigręžęs į Viešpatį, yra gavęs savo širdin (savo vidun) šį stebuklingą Bendrakeleivį, kuris ne mūsų, bet Dievo jėga mumyse nuolatos teikia liudijimą, kad esame Jo ir niekas mūsų neišplėš iš Jo rankų (nebent to atsisakytume patys).

Kas galėtų mus taip paveikti, kad imtume abejoti užrašytu Dievo žodžiu ir Jo Dvasios liudijimu mumyse (išgelbėtuosiuose)? Manau, galėtume išskirti nevieną tokį veiksnį: kai klausoma, įsileidžiama ir imama tikėti pasaulio dvasia, kuri nuolatos gąsdina, atneša baimę, neviltį ir netikėjimą; nuodėmė - mintys, veiksmai, kurių kartais žmogus net nelaiko nuodėme; įvairiausi sunkumai, išbandymai (pav. liga, nesėkmės ir t. t.), kurie kelia mumyse klausimus bei abejones, ar Dievas dar su mumis ir už mus, ir skatina mus vis geriau, atidžiau įsižiūrėti ir suvokti mums suteiktą Dievo dovaną - amžinąjį išgelbėjimą.

Jūsų minima baimė gali būti ir signalas (iš Dievo), kad galbūt gyvenime esama dalykų, kurie gali sutrukdyti paveldėti išgelbėjimo dovaną - gyventi per amžius Dievo artumoje.

Kokie konkrečiai veiksniai sukelia Jus, brangi sese, aplankančią baimę (dėl išgelbėjimo) galėtų padėti išsiaiškinti tik Jūsų ganytojas, turintis galimybę detaliau susipažinti su problema, Jūsų gyvenimo aplinkybėmis ir t. t. Todėl noriu Jus paraginti kreiptis pagalbos į savo pastorių (kunigą, vyresnįjį).

Te Dievo ramybė įsiviešpatauja Jumyse!

Pastorius Romanas Semaška



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: