.jpg)
Laba diena! Kaip išlaikyti tikėjimą stiprų?
Sveiki.
Ačiū už prasmingą, aktualų klausimą.
Pradėkime nuo tikėjimo apibrėžimo, nes ši sąvoka gali būti skirtingai suprantama. Hebrajams laiške rašoma:
„Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome. <...> Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima" (Hbr 11,1.3).
Apaštalas Petras papildo:
„Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, gaudami jūsų tikėjimo tikslą sielų išgelbėjimą." (1 Pt 1, 3-9).
Tikėjimas - tai užtikrintumas neregimos tikrovės egzistavimu, jos pranašumu prieš regimąją ir sąmoningas žemiškojo gyvenimo modeliavimas pagal per Šventąjį Raštą apreikštas dieviškas vertybes. Krikščionis tiki, jog egzistuoja ne tik regimas pasaulis, bet ir neregimas Dievas ir Jo karalystė. Taip pat - kad Dievo karalystė gali būti paveldėta tik tam tikru būdu - pasitikint Kristaus auka. Jo karalystės vertybės skirtos jau ir žemiškajam gyvenimui ir tikintieji įpareigoti jomis vadovautis. Tokia gyvenimo samprata yra tolima, nesuprantama ir net piktinanti vien jusliškai gyvenančiam žmogui. Todėl tikinčiajam teks susidurti su nuolatine nelengva konfrontacija iš pasaulio, kuris bandys paniekinti, nuvertinti, išjuokti jo apsisprendimą gyventi pagal dieviškas vertybes ir vilios jų išsižadėti bei grįžti prie bedievišo, regimybe apsiribojančio gyvenimo. Šį konfliktą paaštrina ir mūsų kūniška prigimtis. Tad tikinčiojo siekis ir uždavinys labai aiškus: išsaugoti užtikrintumą neregimybe ir jos perspektyvoje sąmoningai konstruoti savo žemiško gyvenimo statinį. Manyčiau, jog žmogus, kuris uoliai ir išmintingai vadovaujasi Dievo žodžio tiesomis, ryžtingai įveikdamas įvairius prieštaravimus ir viliojimus tiek išorėje, tiek savo viduje, yra stiprus tikėjimu.
Apaštalas Paulius savo gyvenimo pabaigoje drąsiai pareiškia: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą" (2Tim 4, 7). Galime sakyti, jog Paulius įstengė iki pat gyvenimo pabaigos išsaugoti stiprų tikėjimą. Tačiau tai, žinoma, nebuvo atsitiktinumas, jam teko „kovoti". Pauliaus kova buvo su priešais tiek dvasinėje, tiek materialioje plotmėje, su nepalankiomis aplinkybėmis, su piktavaliais žmonėmis, su kūnišku aistringumu savyje, viskuo, kas sukildavo prieš Kristaus valios vykdymą. Jo dvasinį bėgimą ženklino akivaizdi disciplina, kurios dera laikytis ir kiekvienam tikinčiajam, siekiančiam dvasinės tvirtybės. Paulius tramdė savo kūną, darė jį klusnų, susilaikė nuo bereikšmių, tuo labiau žalingų, vidiniam žmogui dalykų (žr. 1Kor 9, 24-27). Be to, jis, uoliai praktikavo tokias dvasines pratybas, kaip maldą, pasninką, Rašto tyrinėjimą, aktyvią tarnystę, nuolatinį bendravimą su broliais, bažnyčia, kitaip tariant, visa širdimi siekė pažinti Neregimąjį ir vykdyti Jo valią. Tokios reguliarios dvasinės pratybos ir mums neleis apsileisti, išleisti iš akių neregimos tikrovės, ji taps vis akivaizdesnė ir įkvepianti sąmoningesniam pasišventimui, arba nesvyruojančiam tikėjimui.
„Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime" (Fil 3,13-15).
Subrendusieji nepailstamai veržiasi artyn Dievo. Galima pasakyti ir kitaip: nepailstamai verždamiesi prie Dievo - bręsime.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
