.jpg)
Pasaulis labai neteisingas ir žiaurus. Su tuo nori nenori turi sutikti ir kunigai, ir paprasti žmonės. Ar Dievas gali duoti dar vieną gyvenimą tiems, kurie Jo nepažino (pvz.: Afrikos vaikams, vaikams-kareiviams)? Mes netikim reinkarnacija, bet galbūt tai irgi Dievo plano dalis?
Saulius, 18 m., Kaunas
Jūsų klausimas yra labai svarbus ir labai sunkus. Gyvenimo tikrovė mus ne tik stebina grožiu, neįtikėtinais atradimais, patirtimis ir džiaugsmais, bet ir pašiurpina neįtikimu grotesku, siaubais, kurie pranoksta baisiausius nakties košmarus (ką jūs ir minite savo klausime).
Šventasis Raštas pabrėžia mintį, kad žmogaus gyvenimas yra vienkartinis (Hebrajams 9, 27). Todėl svarbu rimtai jį vertinti, prisiimti moralinę atsakomybę šį gyvenimą nugyventi prasmingai, turiningai, suvokti savo atsiskaitomybę prieš Dievą. Štai kodėl judėjų-krikščioniškoje tradicijoje savižudybė yra laikoma nuodėme, nes tai - kėsinimasis į didžiausią ir negražintiną Dievo duotą dovaną - gyvenimą. Tad mąstyti, kad galbūt Dievas padarys išimtį ir suteiks antrąjį šansą, būtų neteisinga, nes Dievo žodis tokios vilties nesuteikia.
Kita vertus, sunkūs klausimai gali neraminti, nes labai skiriasi žmonių gyvenimo „startas“. Mums gali susidaryti vaizdas, kad vaikai, gimę baisiomis sąlygomis, yra pasmerkiami vien tik vargui. Tačiau turėčiau atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia, Biblija kalba apie amžiną žmogaus gyvenimą. Mums įprasta žmogaus gyvenimą įrėminti tarp dviejų datų - gimimo ir mirties. Tačiau Dievas yra amžinas ir Jis sukūrė žmogų, kad savo siela šis gyventų amžinai. Tad žmogaus gyvenimas pagal Šventąjį Raštą yra skirstomas į du etapus: žemiškąjį ir besitęsiantį amžinybėje.
Evangelistas Lukas, jautriai išgyvendamas skurdo ir pažeistųjų klausimus, užrašo Kristaus palyginimą apie vargšą Lozorių, kuris paskutines gyvenimo dienas leido prie turtuolio namų (Luko 16 sk.). Abiems mirus, jų likimai dramatiškai pasikeitė. Tad, žvelgiant iš dangaus perspektyvos, galime tvirtinti, kad vargšams Jis parodys gailestingumą. Čia prieiname prie antrosios minties, kad Dievas yra Teisėjas, o ne mes. Ne mums duota skirstyti dangaus vietas ir išgelbėjimo kvotas. Dievas teisia žmones. Jo teismas remiasi teisingumu ir gailestingumu (Psalmė 89, 14). Tad teisdamas Jis ir nusprendžia, kaip teisingai įvertinti žmogaus gyvenimo aplinkybes, vargą ir skausmą, kurį patyrė, jo moralinių pasirinkimų ir nugyvento gyvenimo kontekste. Žemiškieji teisėjai gali suklysti ar būti papirkti, tačiau dangaus Teisėjas teisia teisingai. Mes turime pasitikėti Jo teisingumu ir tuo, kad Jo teismas bus gailestingas. Galiausiai trečioji mintis yra ši - pasaulis vystosi pagal tobulą Dievo planą, į kurio audinį Jis įpina šviesius ir tamsius gyvenimo siūlus. Ne mes paskirstome žmonėms likimus, bet Dievas. Tačiau mes esame atsakingi už savo gyvenimą, o taip pat ir už šalia esančius nuskriaustuosius. Ne veltui Įstatymas ir Kristus vienu balsu tvirtina, kad apibendrinus visą Šventojo Rašto mokymą turime du įsakymus: mylėti Dievą visa savo esybe ir savo artimą kaip save patį (Mato 22, 36-40). Tad dievotumo mokslas skatina mus būti neabejingus šalia esančiam žmogui, jo skausmui, neteisybei, kurią jis patiria. Žmonių siekis padėti įveikti skurdą, neteisybę ir kitas gyvenimo skriaudas yra vienas iš Dievo mums duotų gyvenimo uždavinių.
Tad suprasdami, kad gyvename vienkartį Dievo dovanotą gyvenimą, visa širdimi rūpinkimės šalia esančiais gyvenimo nuskriaustais žmonėmis, suvokdami šių žmonių vertę ir pasitikėdami, kad teisingasis Dievas bus gailestingas, vertindamas mus bei atlygindamas nuskriaustiesiems.
Pagarbiai,
Pastorius Ramūnas Jukna
