Arvydas Joffė: „Tikiu širdimi, o lūpomis ir savo grojimu tai išpažįstu“

Šįkart  skaitytojams norime pristatyti Kauno evangelinės bažnyčios šlovinimo grupėje grojantį garsų būgnininką, džiazo muzikantą Arvydą Joffę. Vieną sekmadienį po bažnyčios susirinkimo jį ir pakalbinau.

Arvydai, kada susidomėjote muzika?

Tai buvo seniai (juokiasi). Tėtis pasakojo, kad vos gimęs labai reaguodavau į muziką, ypač patikdavo pučiamųjų orkestro atliekama muzika. Tėtis pagarsindavo radiją, o aš, būdamas dar visai mažas, šokinėdavau jo prilaikomas už pažastų. Tuo metu dar nė vaikščioti nemokėjau... Vėliau pradėjau mėgdžioti įvairias melodijas, išmokau groti dūdele.

Tai pirmasis instrumentas visgi buvo pučiamasis?

Taip, bet po to grojau pianinu, akordeonu, įvairiomis gitaromis... Mama kartą parnešė mandoliną, tai aš, tuo metu jau gal trylikos metų, ta mandolina bandžiau groti Bitlų dainas.

Tiesa, besimokydamas pirmoje klasėje pradėjau lankyti muzikos mokyklą, tik vėliau jos lankyti negalėjau. Baigęs vidurinę mokyklą vėl pasirinkau muziką, nors mąsčiau ir apie dailę, nes mėgdavau piešti. Visgi muzika nugalėjo.

Kaip atradote būgnus?

Oi, tai taip pat buvo labai seniai... Kai man buvo dveji, tėtis paimdavo šukas, uždėdavo ant jų popieriaus lapelį ir pūsdavo – taip išgaudavo tokį džeržgiantį garsą. Taip jis pagrodavo populiarią melodiją ir prašydavo manęs ją atkartoti. Po to paimdavo du pieštukus ir mušdavo jais į batų dėžutę. Šis antrasis „instrumentas“ man patiko labiau, tad vis prašydavau pagroti pieštukais. Ir šioje srityje aš tobulėjau: per televizorių mačiau, kaip žygiuoja pučiamųjų orkestrai, o ten eidavo ir būgnininkas – jis nešdavosi labai didelį būgną, mušdavo dideles lėkštes. Tad susiradau namuose lagaminą, pasiimdavau medinį grūstuvą bulvių košei grūsti, o lėkštes man atstodavo puodų dangčiai... Namuose dažnai kildavo garsus triukšmas. Bet mama suprato, kas čia vyksta, tad kartais tik kambario duris uždarydavo (šypsosi).

Žiūrėdavau per televiziją, kaip būgnininkai groja, ir susikūriau vaizdinį, kaip tai daryčiau aš. Kartą, kai man buvo gal keturiolika, vienose vestuvėse atsirado galimybė atsisėsti prie tikrų būgnų. Buvau daug mąstęs ir svajojęs, kaip gročiau aš, tad ir pradėjau groti. Vestuvių muzikantai labai nustebo, išgirdę, kad prie būgnų atsisėdau pirmą kartą.

Vėliau jau būgnais grodavau mokyklos šokiuose... Noras groti labai augo ir tai atvėrė įvairius klodus. Būtent grodamas šiuo instrumentu aš pamačiau kelią, kuriuo turiu eiti.

Būdamas 16-os laimėjau geriausio būgnininko prizą Jūrmalos festivalyje The Big Beat Festival, o besimokydamas 10–11 klasėse jau profesionaliai grojau su kai kuriais ansambliais. Baigęs mokyklą įstojau į Klaipėdos universiteto Kultūros fakulteto estrados skyrių.

Papasakokite apie savo kelią pas Viešpatį.

Atvykęs studijuoti į Klaipėdą, toliau nuo tėvų, pradėjau eiti nuodėmės keliu... Nors pats grojimas šiek tiek komplikavosi, noras groti nepraėjo ir, galiu pasakyti, kad būgnai mane išgelbėjo nuo daugelio dalykų – nuo visiškos priklausomybės, nuo absoliučios tamsos, kai jau nėra jokių prošvaisčių... Kartais aš taip norėdavau groti, mokytis groti, praktikuotis, kad net neidavau su draugais į alubarį ar kur kitur. Aš likdavau groti. Jau jaučiau savo kūne ir sieloje nuodėmės pasekmes, bet per būgnus Viešpats mane saugojo...

Po studijų tarnavau tarybinėje armijoje – grojau armijos orkestre. Grįžęs į Kauną dėl nuodėmės jau nebemačiau gyvenimo prasmės. Mąsčiau: „Gyvenime liko sužinoti vienintelį dalyką – ar yra Dievas?“ Visa kita aš jau žinojau, visa kita buvo nebeįdomu... Groti vis dar norėjau, nors ir nelabai sekėsi... Į pirmą vietą mano gyvenime veržėsi alkoholis, o galvoje sukosi mintys: „Prastas iš tavęs muzikantas. Esi niekam tikęs ir niekam nereikalingas... Jeigu Dievo nėra, belieka tik prisipirkti daug alkoholio ir lėbauti... iki pabaigos...“ Žinoma, kartais prablaivėdavau, bet tada apimdavo baimė – kaip reikės toliau gyventi?

Tuo metu kartais grodavau ir su muzikantais iš Vilniaus. Vienas jų buvo Eugenijus Kanevičius – iki šios dienos labai geras mano draugas ir brolis Kristuje. Buvau girdėjęs, kad jis įtikėjo į Dievą, vaikšto į bažnyčią, lanko „Gyvųjų akmenų“ bendruomenę katalikų bažnyčioje. Žinojau, kad jo gyvenimas pasikeitė – jis atsikratė priklausomybės, tad susiradau jį ir paprašiau papasakoti, kas gi jo gyvenime nutiko... Prisipažinau Eugenijui, kad mąstau apie skyrybas... Jis paragino neskubėti ir prieš žengiant šį žingsnį gerai pagalvoti, priminė, kad esu atsakingas už savo vaikus. Kalbėjomės, sakiau jam, kad noriu suprasti, ar yra Dievas, tad jis patarė man skaityti Naująjį Testamentą ir davė knygutę, kurioje aš perskaičiau, kas yra nuodėmė, kaip ji ateina... Tad aš labai gerai įsiskaičiau. Ten buvo parodyta ir išeitis – yra Kristus, Dievas, kuris atleido visas nuodėmes.

Pažinojau, draugavau ir su kompozitoriumi, muzikantu Gintautu Abariumi. Jis jau buvo įtikėjęs, bet aš to dar nežinojau. Jis, turbūt per Eugenijų, išgirdo, kad domiuosi Dievu, tad sulaukiau Ginto skambučio: „Girdėjau, kad skaitai Naująjį Testamentą? Atvažiuok į Vilnių, ir mes viską sutvarkysim...“ Kai nuvykau į Vilnių, nuėjome į bažnyčios susirinkimą. Pamenu, kad pamokslavo pastorius Giedrius Saulytis, ir aš įtikėjau. Supratau, kad už visas mano nuodėmes sumokėta kaina ir man atleista, mane slėgusi nuodėmės našta nuimta. Išėjęs į priekį verkiau, atgailavau... Supratau, kad tai realu. Dvasia labai stipriai prisilietė prie manęs šlovinimo metu. Čia aš atgimiau iš aukšto. Tuo metu man buvo 33-eji. Po susirinkimo dar ilgai sėdėjome Ginto mašinoje, kalbėjomės, jis už mane meldėsi...

Nuo to laiko gruoblėtu gyvenimo keliu einu Dievo globojamas.

Ką jums, kaip žydų kilmės žmogui, reiškia tikėti Kristų?

Oi, nėra jokio skirtumo – žydas ar ne, visiems reikia išgelbėjimo. Bet tik neseniai pradėjau suprasti žydiškumo reikšmę krikščioniškame pasaulyje. Prieš kurį laiką šlovinome Dievą kartu su mesijiniais žydais konferencijoje Kretingoje, kurią organizavo pranciškonų vienuolis Gediminas Numgaudis. Ten susipažinau su mesijiniais žydais, pamačiau jų nuoširdų tikėjimą Kristumi, savo Mesiju, kaip jie šlovina savu stiliumi, kokia Dvasios pagava, kaip Viešpats juos myli ir laukia jų, žydų, atsivertimo. Per juos bus palaimintos visos tautos, visas pasaulis. Manau, svarbu tiesti tiltus su žydais, Dievo išrinkta tauta, nelikti savo komforto zonoje, bet gilintis į Dievo planą, ką Jis nori daryti, siekti pažinti Dievo širdį.

Arvydai, esate garsus būgnininkas. Kas jums yra muzika, kūryba?

Muzikuodamas aš klausau intuicijos – ji padiktuoja visokių muzikinių minčių, kurias gali realizuoti. Man labai patinka pasikliauti savo muzikine intuicija, ypač grojant džiazą, improvizuojant. Jei ja pasikliauji, turtėja ir paties siela, ji tarsi atveria mano pasąmonėje, sieloje sukauptą muzikinių minčių archyvą – kyla vis naujos mintys, jos nesikartoja, ir tai man liudija, koks yra Dievas ir Jo kūryba.

Negaliu sakyti, kad aš esu kompozitorius. Aš esu atlikėjas, nors esu sukūręs ir keletą kūrinukų... Man kūryba muzikuojant – tai improvizacija: groti kas kartą vis kitaip, nesikartoti. Man nereikia protu kažkaip sumąstyti, kaip turi būti... Protas yra intuicijos pagalbininkas. Būtina  išlaikyti šaltą protą ir karštą širdį ne tik muzikuojant, bet ir gyvenime, bendraujant su žmonėmis. O intuiciją turi kiekvienas žmogus, kaip, pavyzdžiui, ir valią, tik klausimas, ar tu tai naudoji... Kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra kūrėjas.

Kas jums, kaip muzikantui, darė įtaką?

Įtaką man darė tėtis, mama, kiti muzikuojantys žmonės.

Kokia muzika jums pačiam patinka?

Man patinka įvairi muzika, bet tik gerai atliekama. Yra sakoma: blogos muzikos nėra, yra tik prastas atlikimas.

Ar pasikeitė jūsų muzika po įtikėjimo?

Taip, manyje atsistatė objektyvus pradas. Subjektyvus pradas – kai, atrodo, aš groju taip, kaip reikia, bet rezultatas kitoks, – išnyko. Nuodėmė iškreipdavo tas geras idėjas.

O ką jūs savo muzika norite perduoti?

Noriu perduoti tai, ką aš juntu, tai, ką man sako intuicija: kartais – liūdesį, kartais – džiaugsmą,  ilgesį, ramybę... Įvairius žmogiškus išgyvenimus ir dvasinę būseną.

Grojate bažnyčioje, krikščioniškuose renginiuose, grojate ir su kitomis grupėmis. Ar skiriasi krikščioniška ir pasaulietinė muzika?

Muzika nesiskiria, tai – tik pavadinimai... Skiriasi tik atlikimas ir požiūris į muziką. Jei groji tikėdamas, jei tavo širdy – Viešpats, tu tą darbą atlieki nuoširdžiai. Tikiu širdimi, o lūpomis ir savo grojimu tai išpažįstu.

Su kokiomis grupėmis tenka groti?

Groju duetu su Vytautu Labučiu, su Vladimiru Čekasinu, Leonidu Šinkarenko ir kitais. Šių metų kovo mėnesį Birštono džiazo festivalyje su saksofonininku Tomu Botyriumi ir pianistais Motiejumi ir Mykolu Bazarais grosime koncertą „Gyvybės medis“, skirtą Gintauto Abariaus atminimui. Groju ir su komercinėmis grupėmis...

Jūs dėstote VDU Muzikos akademijoje ir Juozo Gruodžio muzikos konservatorijoje. Ką norite perduoti savo mokiniams?

Taip, turiu ir mokinių, ir studentų. Mokau juos mylėti muziką, mylėti grojimą. Ne būgnus mylėti, bet grojimą būgnais. Mokau juos grojimo būgnais pagrindų.

Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, dar ieškančiam savo kelio?

Pasakyčiau paprastai: pagyvensi – pamatysi... Gyvenimas pats parodys. Žmogus pats viską atranda, jį galima tik gražiai, nepriperšamai, pakreipti. Palinkėčiau niekada nepaliauti mokytis. Aš ir pats vis dar mokausi, nes man to reikia, tuo aš gyvenu.  

 

Dėkojame už pokalbį. Labai malonu susipažinti.

Kalbino Žaneta Martingale

 

 

 

Bendrinti: