.jpg)
Poetas, muzikantas, aktorius Piotras Mamonovas. Petrmamonov.ru nuotrauka
„Aš Dievą radau. Man nėra nieko keisčiau už tai.“ Du litrai rojaus su Piotru Mamonovu.
Tekstas pirmąkart publikuotas 2021 m. balandžio 16 d.
***
Malonė yra nesukurta dieviškoji energija. Štai saulė šviečia, o mes sėdime po stogu, kur jos nėra. Jeigu išeisime į lauką, pusę mūsų veido apšvies saulė, jeigu ilgai deginsimės – sudegsime, oda nusilups. Sėdėsime niūriame, tyliame ir drėgname rūsyje visiškai be saulės – išbalsime, pasidengsime pelėsiu. Štai kas yra malonė – saulė, kuri visada šviečia. Viešpats visada šviečia. Jis tas saulės kamuolys. Aš naktį miegu, o jis visada šviečia.
Mūsų tikėjimas ir mūsų kelias yra visų mokslų mokslas ir visų menų menas. Tai subtiliausia kūryba. Todėl tenka nuolat būti įjungusiam galvą, įtempusiam mintis, galvoje turi nuolat suktis Evangelijos tekstai ir pavyzdžiai. Visi šie dalykai – šie ramentai – mums duoti paties Viešpaties. Nes kas yra malda? Tai pokalbis su pačiu Dievu. Marti man sako: Piotrai Nikolajevičiau, dabar per skaipą galima nemokamai bet kuriuo paros metu bendrauti. O aš galiu Visatos ir visa ko kūrėjui tiesiog iš čia pasakyti: Viešpatie, pasigailėk. Tiesiog iš čia į jį kreiptis tiesiogiai. Štai kas yra malda. Tai kiečiausias dalykas, koks gali būti. Todėl kokios čia dar kalbos. Viešpatie, pasigailėk. Kokį Dievas turi saiką? Jokio. Dievas neturi saiko. Jis begalinis. Štai kas mane taip patraukė kaip tikro kaifo mėgėją. Kad nėra lubų. Narkotikais pasiekiamos lubos, bet toliau būsena nesikeičia, gali tik užsilenkti. O čia nėra lubų. Čia galima be ribų dauginti malonę. Tą šviesą savyje. Be ribų keliauti į saulę. (Piotras Mamonovas)
Sulaukęs 70-ies, liepos 15-ąją mirė Piotras Nikolajevičius Mamonovas (g. 1951 m. balandžio 14 d.) – rusų poetas, muzikantas, kompozitorius, aktorius, mąstytojas, Dievo žmogus. Plačiajam žiūrovų ratui jis, ko gero, įsimintiniausias vienuolio Anatolijaus vaidmeniu režisieriaus Pavelo Lungino filme „Sala“ (Остров, 2006 m.), taip pat kaip Ivanas Rūstusis to paties režisieriaus 2009 m. filme „Caras“ (Царь) ir saksofonininko Aleksejaus vaidmeniu P. Lungino filme „Taksi bliuzas“ (Такси-блюз, 1990 m.), galbūt dar atpažįstamas Rašido Nugmanovo filme „Adata“ (Игла, 1988 m.), kuriame vaidino kartu su grupės „Kino“ lyderiu Viktoru Cojumi.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje P. Mamonovas įkūrė roko grupę „Zvuki Mu“ (Звуки Му), o dešimtojo dešimtmečio pradžioje ėmė reikštis ir teatro scenoje. 2017 m. P. Mamonovas pristatė savo muzikinį spektaklį „Kaip aš skaičiau šventąjį Isaaką Siriną“, kurį pamatyti turėjo galimybę ir Lietuvos auditorija.
Jubiliejaus proga Piotras Mamonovas sutiko pasisvečiuoti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios televizijos kanalo SPAS laidoje „Parsuna“ (nuo lotyniško žodžio persona; portretas, nutapytas ikonos technika). Tai autorinė Vladimiro Legoidos, krikščioniško žurnalo „Foma“ vyr. redaktoriaus, laida, kurioje jis su pašnekovais kalbasi apie tikėjimą, viltį, kantrybę, atleidimą ir meilę.
Visos laidos metu P. Mamonovas, tikėjimą atradęs būdamas 45-erių ir prieš tai gyvenęs audringą gyvenimą bohemos apsupty, cituoja vieną iš Bažnyčios tėvų, krikščionį rašytoją, asketą Isaaką Siriną, gyvenusį VII a. antrojoje pusėje. P. Mamonovas ne kartą yra minėjęs, kad šio šventojo pamąstymai yra apvertę jo gyvenimą aukštyn kojomis. V. Legoidos laidos „Parsuna“ pabaigoje jubiliatas ištaria: „Isaakas Sirinas yra pasakęs: Dievo meilė yra gyvenimo medis. Tai visas mūsų gyvenimas, visos mūsų mintys, poelgiai, žingsniai – viską gaubia dieviškoji meilė.
Kas yra malonė? Tai meilė. Ką reiškia žodžiai „Viešpatie, pasigailėk“? „Mylėk mane. Viešpatie, pamilk mane, atleisk man.“ „Viešpatie, pasigailėk“ – čia sutelpa ir atleidimas, ir tikėjimas, ir viltis, ir meilė. Visa Viešpaties esybė.
„Viešpatie, Jėzau Kristau“. Sustokim. Giliausios prasmės veriasi kiekviename žodyje. „Viešpatie“ – tai ponas, šeimininkas, visa ko viršininkas. „Jėzau“ – tai gelbėtojas, paaukojęs gyvybę, krikščionis, mesijas, naujasis angelas. Kartais mes daugžodžiaudami net nesuprantame, ką ištariame. Nesuprantu, ką aš ištariu. Štai šiandien skubėdamas ryto maldą sukalbėjau automobilyje – aš stengiuosi, bet kartais nesuprantu, ką ištariu. Būna, sustabdau save, pamanau – taip, štai tai. Ir tada nebesinori tęsti. Jeigu darai tai dėmesingai, apmąstydamas, uoliai, net nesinori toliau tarti žodžių. Norisi stovėti tyloje. Norisi stovėti prieš Dievą tyloje. Nes ką gi aš jam pasakysiu?
Jeigu tokius dalykus savyje dauginsi, viskas susiklostys palankiai. Išsispręs visi sunkumai. Tereikia pastovėti prieš Dievą tylint ir žinoti, kad jis mus visus mato kiaurai, visada ir myli mus tokius, kokie esame – subjauroti, pakvaišę, kamuojami baimės, bejėgiai. Mano mylimas Isaakas Sirinas rašo: kai protas atsiduria tiesos pažinimo kelyje, jam nebereikia kelti klausimų. Bičiuli mano, klausimai baigiasi, kai ateina Viešpats. Kaip nekyla jokių klausimų rytą virtuvėje žvelgiant į vištos kiaušinį, gulintį ant plytelės. Kokių jam dar klausimų kelti? Jokių. Ten viskas yra. Viskas. Taip veikia Viešpats.
Aš visą gyvenimą norėjau būti pats kiečiausias. Visa ko centras. Ir ką? Aš Dievą radau. Jis man atsivėrė. Bet aš jo ieškojau. Man nėra nieko kiečiau už tai. Tiesiog jis negulėjo šalia. Manęs klausia kaime: Petrovičiau, ko tu toje cerkvėje lankaisi? Aš sakau: stop, žiūrėk, sekmadienis, aludė, būrys vyrų, pinigų yra, alus, šnekos visą dieną. Oi, sako, čia juk išvis laimė. Aš: o man cerkvėje taip. Sako – supratau! Štai ir viskas.
Kas aš? Aš pats savęs nežinau. Šią akimirką galvoju, kad žinau. Todėl vienintelis dalykas, kurį stengiuosi daryti – tai būti visiškai nuoširdus. Visiškai sąžiningas. Jau pamiršau, ką reiškia gudrauti, ir nors jėgos nebe tokios didelės, mane vis kviečia į susitikimus, po kuriuos dabar važinėju. Pirmoje dalyje dainuoju dainas, o antroje skaitau eiles ir kalbuosi taip, kaip dabar su jumis. Ir vis kviečia, kviečia, kviečia. Galvoju – kodėl? Ir suprantu, kad todėl, jog visa tai sąžininga. Ne tik blogis traukia, bet ir sąžiningi, geri dalykai.“
P. Mamonovas atsako į klausimą „Kas aš?“
Kas aš? Pasižiūriu savo buvusius interviu, spektaklius, paklausau ankstesnių dainų – ar tai esu aš? Lyg ir aš. Iš tikrųjų tai visai kitas žmogus. Guliu rytą lovoje ir vos atsibudęs prisimenu, kaip būdamas ketverių guliu taip pasisukęs į sieną. Mane dažnai perskrosdavo, netgi ne aplankydavo, mintis, kad tai esu aš. Aš. Aš. Aš. Netgi sau kuždėjau: aš, Petia, Petia, Petia… O kita mintis buvo, kad aš – štai toks aš – guliu, aš numirsiu, ir pasaulis bus, o manęs nebe. Kai šiandien rytą, prieš važiuodamas pas jus, atsibudau ir prisiminiau, kaip tada gulėjau vaikystėje, susimąsčiau: ar yra skirtumas tarp manęs, to keturmečio, ir manęs dabartinio? Atrodo, didžiulis. O iš tikrųjų skirtumo beveik jokio.
Žmogus yra spindulys – pradžia yra, bet pabaigos nematyti. Tas amžinybės pojūtis, kalbant ir apie mažąjį Petią, ir apie tą, kuris dabar čia sėdi – visa tai šalia, visa tai vienas vienintelis. Kaipgi man atsakyti? Jeigu yra tikrasis „aš“, tai tas „aš“ – dieviškas. Dievo kūrinys. Bet kuri siela yra krikščionė, nes visus sukūrė Dievas. Ir Čikatilą (serijinis žudikas – red.). Visi sukurti Dievo. Visi. Mes dabar sėdime, ir ne tik mūsų Viešpats Jėzus Kristus šalia stovi, bet kiekvienas oro atomas prisotintas Dievo. Stulbinamas jausmas. Viena vertus, kas tas „aš“, kita vertus – kuo čia tas „aš“ dėtas? Jeigu tai savyje įžiebsiu ir išdidinsiu, tada ir būsiu aš. Kartais užmirštu, kas mums pažadėta. O mums pažadėti keturi gyvenimai – pirmas motinos įsčiose, antras čia, trečias gyvenimas – tai siela be kūno po mirties, o po to mums bus duotas naujas kūnas. Ir kiekvienam bus duotas tik jo specifinis, švarus vardas. Piotrų daug, bet man bus duotas būtent mano vardas. Kai nusipurtys viskas, kas iš manęs liko – šis kūnas, oda, liksiu aš, – šis žiupsnis. Ir tai bus besiformuojančios naujo kūno jėgos centras, tai, koks aš esu iš esmės, taps nauju kūnu. Todėl kas aš ir koks aš – sužinosiu tik tada.
Štai tokie pažadai. Todėl iš kur man žinoti, kas aš? Iki šiol mokausi ir praktiškai nieko neišmokau, bet stengiuosi gyventi vadovaudamasis ne jausmais, o įstatymu. Nes jausmai gali būti įvairūs. Išėjau laukan, saulutė šviečia – vienoks jausmas, sniegas viską užvertė – kitoks jausmas, užkliuvau, nukritau, koją susilaužiau – dar kitoks jausmas. Jausmais gyventi negalima. Mes tai suvokiame. Reikia gyventi pagal įstatymą. Ir jeigu pradedu gyventi pagal įstatymą, vis labiau jaučiu ir krypstu link to, kas yra tikrasis „aš“. Bent taip manau.
Iš tikrųjų tai išminties pradžia – savęs pažinimas. Savo nuodėmių matymas kaip jūros smėlio. Aš, Petia, čia toks garsus… O kas liks? Galbūt keletas eilėraščių. Galbūt filmas „Sala“. Štai ir viskas. O gyvenimo pragyventa septyniasdešimt metų.
Ko P. Mamonovas nori iš Viešpaties, arba apie pažymą, gautą iš Dievo
Nuostabus klausimas. Galima–negalima. Prieina močiutė, sako: palaiminkite, tėveli, anūkui dovanas nupirkti. Ar galima? Mūsų mylimas tėvas Dimitrijus šmaikščiai jai atsako: negalima. Ir nenupirko. Dvasininkas dirba kaip užkarda: galima–negalima.
Skirtingais gyvenimo periodais į šį klausimą sau atsakau įvairiai. Vaikystėje aš nenorėjau nieko. Keturmetis nubusdavau, matydavau saulę, mylinčią mamą, visą tą grožį, bėgdavau sau gatve tramvajaus link, ir manęs nebuvo įmanoma sustabdyti. Ko aš tada norėjau? Nieko. Metropolitas Antonijus iš Surožo rašo labai įdomų dalyką – kad mes gyvename persirisdami iš praeities į ateitį. Kad nemokame gyventi šia akimirka. Ko aš noriu dabar? Būtent dabar? Aš jums atsakysiu, ko noriu šią akimirką. Noriu, kad jūs mane suprastumėte. Noriu, kad žiūrovai mane suprastų – ne tiek mane, bet tai, ką supratau aš. O ką gi supratau? Kad Dievas – tai Dievas visur. Nėra taip, kad čia – Dievas, o čia – ne. Todėl ko aš noriu? Aš noriu su juo būti.
Ir dabar kažkas nori Dievo, o kažkas – gauti iš Dievo pažymą su antspaudu, kad leidžia. Mažas vaikas gulėdamas vežimėlyje naktį verkia, mama atsibunda, žadina vyrą ir sako: klausyk, štai tau pažyma, kad jeigu mažai miegosiu, man dings pienas, paduok jam. Vyras keliasi ir pažymą su antspaudu deda vaikui į vežimėlį. Juk tai juokinga! Tačiau mes taip elgiamės.
Toks prasidėjo gyvenimas, kad ir smulkmenos, ir didžiausi dalykai – viskas yra Dievas. Viskas yra Viešpats. Todėl ko aš noriu? Aš noriu visko iš jo. Visko. Sako, kad taip negalima daryti. Negalima prašyti dulkių iš caro rūmų. O aš prašau, sakau: Viešpatie, pamečiau akinius, negaliu rasti, duok. Opa, štai ir akiniai. Arba užvakar nutikimas. Atvežė man didžiulį sunkvežimį malkų iš Smolensko srities. O mūsų kaime yra tokios dvi kalvelės, ir ant antrosios, miško aikštelės keliuke, tas sunkvežimis užstrigo. Sniegas, pūga, ir nė dvasios kaime. Vairuotojas, Valera, geras toks žmogus, man sako: Piotrai Nikolajevičiau, daryk ką nors, aš pats nieko padaryti negaliu, užstrigo taip, kad niekas nepravažiuos. Nueinu pas uzbekus, kurie turi traktorių turėti, – nėra ten to traktoriaus. Skambinti nėra kam, einu, galvoju, ką daryti, ką daryti… O man viskas paprasta. Sakau, Viešpatie, padėk, tėve Nikolajau, padėk, nagi nagi… Ir matau žibintus – traktorius važiuoja. Pasirodo, Vitia atvažiavo kelio valyti. Sako, tuoj, Nikolajevičiau, mes ištrauksim. Šešias valandas jie prasikankino tai šen, tai ten su tuo traktoriumi. Tada sunkvežimį iškrovė, tada vėl atgal jį tempti. Paėmė Vitia, mano draugas, kokias dešimt kapeikų. Štai taip. Ir viskas taip. Užėjau į tualetą, ten nėra – ir ten atsiranda. Viskas taip.
Tačiau tam turi ateiti suvokimas. Viename nuostabiame filme, kuris vadinasi „Verdiktas“, mano mylimas aktorius Paulas Newmanas ištaria tokią frazę: jeigu tikėjimo neturime, bet elgsimės taip, tarytum jį turėtume, tai tikėjimas ateis. Kaip pavyzdyje apie traktorių. Jeigu gyvenau, bet vis dėlto stengiausi – tomis savo šunyčio jėgomis – mažomis, kukliomis, kaip kirmėlytė ropščiausi, ropščiausi – tikėjimas ateis. Kai nieko nebūna ir neaišku, ką daryti, aš šimtu procentų tikiu, kad tuoj bus. Aš jau turiu tikėjimo patirtį. Aš stipriai stipriai prašiau Dievo kur kas rimtesnių dalykų atsikratyti.
Būna, sako, tėveli, meldžiuosi meldžiuosi, ir niekaip. Klausia, kiek meldiesi? Sako, tris mėnesius. Kažkaip ilgokai. Ir galvelės neskauda, ne? Tu man žiūrėk, nes dar susirgsi. Padaryk pertrauką. Penkiolika metų aš Viešpaties prašiau, kad atsikratyčiau blogų įpročių. Penkiolika metų! Metai, ir vėl. Metai, ir vėl. Ir tik tada, kai pasakiau – Viešpatie, aš nenoriu to daugiau daryti niekada ir iš visų savo šunyčio jėgų stengsiuosi to nedaryti, tada Viešpats man davė. Viešpats pavydus. Jis nori visos mūsų žmogiškos širdies. Tikėjimas yra visa širdis. Tai visur Dievas. Tai visada Dievas.
P. Mamonovas apie tai, kaip priartėti prie rojaus
Kartą tėvui Dimitrijui uždaviau klausimą, kuris mane stipriai kankino. Kur yra tas išganymas? Jis kaip visada man išmintingai ir aiškiai atsakė – svarbus trūkis. Plyšys tarp to, kas esi, ir to, kuo stengiesi būti. Štai konkretus pavyzdys. Viename vienuolyne gyveno broliai, ir kartą jie pasikvietė pas juos pagyventi Serafimą iš Sarovo, kuris tuo metu dar buvo sveikas. Pagyveno jis pas juos kokias porą savaičių, jau ruošiasi išvykti, ir broliai jo klausia: tėve, sakyk mums, kas iš mūsų bus išganytas? Tas atsako: virėjas. O virėjas buvo nemaloniausias tipas vienuolyne, viskas jam prisvildavo, nuolat niurzgėdavo, siųsdavo jis visus kuo toliau, ir išvis niekas su juo kalbėtis nenorėjo. Ir iš viso – kaip būdamas toks nemalonus jis atsidūrė vienuolyne? Kaip taip, tėve, gali būti, kad virėjas? – paklausė broliai. Duok jam galimybę, jis visus jus užmuštų, atsakė. Štai – plyšys. Dievui nesvarbus rezultatas. Dievui svarbus mūsų vektorius – plyšys.
Sakau, tėve Dimitrijau, o kaip įvertinti, ar pajudėjai, ar ne? Sako, bet koks mūsų vertinimas – ar kad esame pragare, ar rojuje, yra neteisingas. Klausiu – o kas tada vertina? Serafimas iš Sarovo, sako. Paveikslas įvertinamas aukcione. Vadinasi, mintis apie tai, kur aš esu, ar keliauju išganymo link, reikia mesti iš galvos lauk. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Mūsų reikalas yra eiti. Pratinu save prie tokios minties: jeigu dieną išgyvenau, bet niekam dėl to nebuvo gerai, vadinasi, dieną pragyvenau veltui. Tokia ta krikščionio diena.
Esu pasakojęs vieną nutikimą, bet pasikartosiu. Turime kaime šulinį, bet vanduo, kadangi kalkingas, jame gerti ne pats tinkamiausias – džiovina gerklę, kenkia inkstams. Todėl vandenį gerti, arbatai paprastai perkame iš parduotuvėlės netoli mūsų už dešimties kilometrų. Kartą baigėsi vanduo, o kelias užverstas sniego taip, kad neįmanoma pravažiuoti. Ką daryti? Nutariau eiti pasisemti iš šaltinio, kuris nuo mūsų teka už kilometro – kalkių jame irgi yra, bet mažiau. Atsikėlęs rytą pagalvojau, padarysiu gerą darbą ir nueisiu to vandens, žmona pasirūpinsiu. Imu du šešialitrius tuščius stiklainius, tada pamanau – kilometrą klampoti per sniegą su dviem? Ne, imu vieną. Einu, galvoju, tikras vyras esu, aš apsieisiu, o žmonai atnešiu šešis litrus, tegu sau Pelenė šeimininkauja. Einu toliau, prieinu prie šaltinio ir galvoju: o kodėl jai šeši? Aš vis dėlto irgi dirbu, man irgi reikia atsigerti. Gerai, tegul jai būna keturi su puse, o sau – pusantro. Prisisemiu vandens, einu atgal, galvoju: o kodėl sau pusantro, o jai – keturi su puse? Aš juk ir namus išlaikau, ir maistui uždirbu. Tegul būna per pusę, po lygiai. Einu toliau, galvoju: bet juk vakar kvaiša važiavo pro parduotuvę, ką, negalėjo nupirkti? Tegul būna nubausta, visą vandenį pasiimsiu sau. Einu toliau, galvoju: o Kristus, Viešpats? Jis šalia, eina kartu ir ką – bara mane? Jis tiesiog verkia, kad Petia taip nusprendė. Galvoju, ne, reikia pasielgti sąžiningai tiek, kiek pajėgsiu – keturis sau, du jai. Taip ir padalijau.
Štai yra vektorius. Pajudėjau su šiuo krikščionišku poelgiu – du litrai sau, o keturi jai. Jeigu būtų buvę viskas sau, o jai nieko – tai jau pragaras, o čia dviem litrais arčiau rojaus. O kas yra rojus? Kai malonė aplanko. Kai iš savo tamsaus kambario iškišu vieną skruostą į saulutę, kad sušildytų ausį. Prisimenate mūsų rytinę, vakarinę maldą? Liepk mano širdžiai pildyti tavo priesakus ir vengti piktų darbų – pirmoji dalis. Ir antroji – ir įgyti tavo palaiminimą. Tą antrąją dalį mes nelabai atidžiai skaitome. Vadinasi, liepk mano širdžiai pildyti tavo įsakymus, kad įgyčiau tavo malonę. Tai labai pragmatiškas dalykas.
Jeigu būčiau žmonai atidavęs visą stiklainį, tai vakare miegoti būčiau atsigulęs su tokiu geru jausmu, tiek daug saulės mano sieloje būtų buvę! O dabar iškeičiau amžina į laikina. Kas aš? Kvailys. Vis dėlto aš už du litrus nusipirkau saulės, aš jau žinau, ką tai reiškia, aš tai jau šiek tiek patyriau. Ir su tuo „šiek tiek“ jau nuėjau miegoti. Ko aš noriu? Noriu daugiau. O ką reiškia daugiau? Daugiau reiškia būti arčiau Dievo, arčiau šviesos. O ką reiškia arčiau šviesos? Vadinasi, pildyti Dievo priesakus.
Tai Dievo malonė. Aš visą gyvenimą troškau ne tiesiog laimės, ne tiesiog malonumo, aš troškau malonės. Nes, kaip esu kartojęs daug kartų ir kaip mums sako protėviai, Adomas ir Ieva rojuje su Dievu bendravo tiesiogiai. Ir tai buvo malonė. Ir tai yra kiekvieno iš mūsų genuose. Todėl heroinas. Todėl degtinė. Taip, tai nelaimė, bet dėl malonės. Ir aš juos bandžiau, bandžiau, bandžiau, kol supratau, kad ten malonės nėra. Tada kur ji? Kažkur juk turi būti? Ir kai Dievas man atsivėrė, kaip esu tūkstantį kartų pasakojęs, tada man viskas po truputį pradėjo judėti. Ėmė ateiti tikėjimo patirtis. Aš prašiau ir gaudavau. Tegu tik kruopelytes, tegu per tuos dvidešimt penkerius metus tai tebuvo dešimt minučių, bet aš jas prisimenu. Negalima nupasakoti ananaso skonio – jo reikia paragauti.
Aš sakau, Petia, nagi, nekvailiok, va dabar padarysi tai, ko norisi, kas saldu, tačiau kaip gyvensi po to? Prisimink, kaip buvo. Prisimink, kaip gyvenai su vienu ir kaip su kitu. Ir palygink. Protą reikia įjungti. Protas – širdies sargas. Taip, čia bičiuliai, futbolas, nagi po stiklinę, kaip bus smagu! Ne, brolyt. Jeigu gali išgerti su draugais po šimtą gramų, aišku, išgerk. Bet juk negali. Ir žinai tai. Esu sau tai sakęs. Dabar jau aš galiu išgerti šimtą gramų sauso vyno kuo puikiausiai, nes į jį žvelgiu kaip į produktą, kaip į maistą, o ne kaip į kaifą.
Kas nutiko? Viešpats mane pakeitė. Viešpats išgydo nuodėmę. Ji tampa nebuvusi.
