.jpg)
Kaip vos per kelis šimtmečius nedidelis Jėzaus pasekėjų būrys tapo dominuojančia religine jėga Vakarų pasaulyje?
Tai – Rodney Starko knygos „Krikščionybės įsigalėjimas“ (The Rise of Christianity), tyrinėjančios daugelį esminių faktorių, tarp jų ir negandas, paantraštė. Iš tiesų, norėdami suvokti, kaip ir kodėl šis nedidelis Jėzaus pasekėjų būrys taip išaugo, turime suvokti, kaip Jėzaus pasekėjai reaguodavo į negandas.
Trumpai apžvelgsiu keturias istorines negandas ir tai, kaip Bažnyčia reagavo į jas, sekdama Kristų. Apžvelgdami jų pavyzdžius, būkime įkvėpti jų tikėjimo – net jei negalėtume to tiesiogiai pritaikyti mūsų laikui ir aplinkybėms. Jie, kaip ir Kristus, siekė padėti kenčiantiems, ir tai lydėjo herojiškas pasiaukojimas; nedrįskime būti mažiau pasiaukojantys nei ta meilė, kurią siekiame įkūnyti. Tačiau turime veikti išmintingai, nes ir patys galime būti infekcijos nešiotojai, tad prieš veikdami viską rūpestingai apgalvokime.
Žvelgdami į šiuos istorinius pavyzdžius, leiskime Dievo Dvasiai vesti mus asmeniškai. Te mūsų dvasią įkvepia tikėjimas, viltis ir meilė, kad mes, susidurdami su šių dienų pandemija, mus stebinčio pasaulio akivaizdoje elgtumės išmintingai ir atspindėtume Kristų.
1. Aleksandrijos vyskupas Dionisijus
249–262 m. užklupusio mirtino maro, kuris vadinamas Kipro maru, piko metu Romoje per dieną mirė per 5 000 žmonių. Maras labai susilpnino Romos imperiją, tačiau krikščionių atsakas į jį susilaukė susižavėjimo ir didesnio pasekėjų būrio.
Aleksandrijos vyskupas Dionisijus, rašė:
Dauguma mūsų brolių krikščionių parodė beribę meilę ir ištikimybę, netausodami savęs ir galvodami tik apie kitus. Nepaisydami pavojaus, jie prižiūrėjo ligonius, atsiliepdami į jų poreikius ir patarnaudami jiems Kristuje, kartu palikdami šį gyvenimą ramiai laimingi; jie užsikrėtė nuo kitų liga, prisiėmė savo kaimynų ligas ir džiaugsmingai priėmė jų skausmus. Daugelis, prižiūrėdami ir gydydami kitus, prisiėmė jų mirtį, mirdami vietoj jų.
Toks elgesys, akivaizdžiai panašus į Kristaus elgesį – prisiimti mirtį, kad kitas gyventų, – ryškiai išskyrė juos iš kitų, kurie Bažnyčiai nepriklausė. Dionisijus tęsia:
Tačiau su pagonimis buvo visiškai kitaip. Jie apleisdavo susirgusius, palikdami savo brangiausius draugus. Jie vengė bet kokio susilietimo su mirtimi, kurios visgi nelengva buvo išvengti, nepaisant viso jų atsargumo. (Eusebijus, Ecclesiastical History 7.22.7–10)
Maro ar panašių negandų metu suintensyvėja natūrali gyvenimo tėkmė. Tai sustiprina suvokimą, kokie visgi trapūs ir mirtingi esame. Tačiau tokių nelaimių metu atsiranda daugiau galimybių parodyti tai kultūrai nebūdingą, besąlyginę meilę. Antrame amžiuje Bažnyčia pakilo mesdama iššūkį ir sulaukė susižavėjimo bei daugybės atsivertusiųjų. Panaši dinamika vyko ir kitame šimtmetyje.
2. Kartaginos vyskupas Kiprijonas
R. Starko paskaičiavimais, krikščionių populiacija 251 m. e. metais sudarė vos 1,2 mln. – tai 1,9 proc. visos imperijos gyventojų. Nors po antrojo amžiaus krikščionių skaičius neįtikėtinai išaugo, Bažnyčia vis dar atstovauja nežymiai imperijos mažumai. Kita užklupusi neganda ir vėl prisidėjo prie Bažnyčios augimo.
Šis maras buvo kitoks (galbūt tai buvo tymai, nors nesame įsitikinę), tačiau mirtingumas buvo ne mažesnis, nei prieš šimtmetį siautusio maro metu. Italijos miestai ištuštėjo, kai kurie – amžiams. Romos infrastruktūra ir karinė galia labai nusilpo. Tačiau krikščionys ir vėl sužibėjo išmėginimų apsupty.
Kartaginos vyskupas Kiprijonas rašo:
Kaip tinkama ir būtina yra, ši neganda ir maras, tokie baisūs ir mirtini, ieško visų ir kiekvieno teisingo elgesio, ištiria žmonijos protą; ar tai [sveikas] rūpinasi sergančiu, ar giminaičiai parodo meilę savo artimiesiems, kaip privalo, <...> ar gydytojai nepalieka negandos ištiktųjų.
Negandos „ištiria“ mus. Jos iškelia arba mūsų kūniškumą (siekį apsaugoti save) ar dvasingumą (pasiaukojimą). Trečiame amžiuje užklupusi neganda atskleidė, kad Bažnyčioje – Dvasios kupini žmonės, noriai einantys Viešpaties pramintu keliu.
Krikščionių mirtingumas buvo žymiai mažesnis, nei kitų gyventojų (galbūt tik 10 procentų, nors dalelytė „tik“ šioje situacijoje taip pat skamba bauginančiai). Brolių ir seserų Kristuje tarpusavio meilė reiškė, jog besirūpinantieji sergančiais rizikavo užsikrėsti, bet taip sirgusieji turėjo daugiau galimybių išgyventi. Šie krikščionys, rizikuodami mirti, iš tiesų atrado gyvenimą. Marui liovusis, krikščionys buvo stipresni. Jie tapo stipresni ir kaip visuomenės dalis, nes jų daugiau išgyveno. Jie buvo labiau atsparūs, nes mirties akivaizdoje turėjo tvirtą viltį. Krikščionys sustiprėjo ir kaip bendruomenė, nes eidami per kančią jie stiprino savo ryšius vieni su kitais.
Jei norite sužinoti, kaip krikščionybė iš nedidelio būrelio Jėzaus pasekėjų išaugo iki 6 mln tikinčiųjų apie 300 m. e. m., Rodney Starkas jums pasakys: reikšmingas faktorius buvo negandos.
-
- Martynas Liuteris, Vitenbergas
XIV a. Europą siaubė Juodąja mirtimi vadintas buboninis maras. Vos per penkerius metus jis pasiglemžė trečdalį Europos gyventojų – daugiausiai jų mirė labiau apgyvendintuose miestuose. Maro protrūkiai kartojosi ir kitais amžiais. Štai 1527 m. maras ėmė siausti Vitenberge. Daug gyventojų paliko miestą, tačiau Liuteris ir jo nėščia žmona Katerina liko rūpintis sergančiais. Savo tokį pasirinkimą jie grindė Evangelijos pagal Matą 25 skyriaus 41–46 eilutėmis:
Mes turime gerbti Kristaus žodį: „Aš sirgau, o jūs manęs neaplankėte...“ Ši pastraipa rodo, kad mes esame surišti vienas su kitu taip, kad nepaliktume vienas kito nelaimėje. Privalome patarnauti ir padėti, kaip ir pats norėtum, kad kitas padėtų tau.
Liuteris kalbėjo apie aplinkybes, kai buvo leidžiama bėgti, ir, suvokdamas mūsų polinkį į teisuoliškumą, jis įspėjo krikščionis neteisti kitų dėl kitokio sprendimo. Tačiau rašydamas apie savo pasišventimą jis pabrėžė:
Mes esame čia vieni su diakonais, tačiau Kristus taip pat yra su mumis, kad nesijaustume vieniši. Ir Jis triumfuos mumyse, nugalėjęs šią seną gyvatę, žudiką, nuodėmės autorių, nesvarbu, kaip ilgai jis gels Kristui į kulną. Melskitės už mus. Atsisveikinu. (Laiškas, datuotas 1527 m. rugpjūčio 19 d.)
Atkreipkite dėmesį, kad Liuteris mąsto ir apie šėtoną, ir apie Kristų. Šėtonas yra žudikas nuo pat pradžių (Liuteris turi omenyje Pradžios knygos 3, 15), jis yra ir maro autorius.
Vis dėlto Kristus yra daug stipresnis ir žymiai daugiau įsitraukęs. Jis yra besirūpinančiųjų kitais širdyse, Jis yra kartu su sergančiaisiais (Mt 25), Jis yra Bažnyčios pergalėje prieš šėtoną – pergalėje, kuri apima net mažiausias „išsivadavimo“ apraiškas atsigaunant po maro. Liuteris ir Katerina išgyveno ir šio išbandymo metu dar tvirčiau apsisprendė sekti Kristumi.
4. Čarlzas Sperdženas, Londonas
Apie 1850 m. Londonas buvo galingiausias ir turtingiausias pasaulio miestas, turintis per 2 milijonus gyventojų. Choleros proveržis 1854 m. pasėjo baimę londoniečių širdyse.
Čarlzas Sperdženas, kuriam tuo metu vos 20 metų, atvyko į sostinę būti pastoriumi Naujosios parko gatvės koplyčioje. Vėliau, prisimindamas šią negandą (siautusią cholerą), jis sakys, kad tai buvo nepaprastai svarbus mokymosi laikas tiek jam pačiam, tiek visam miestui.
Tuomet, kai aplink klaidžioja mirtis, protas būna ypatingai jautrus. Pamenu, kaip godžiai žmonės klausėsi Evangelijos, kai aš pirmą kartą atvykau į Londoną, mat tuo metu siaubingai siautė cholera. Tada mažai kas šaipėsi.
Ir papasakoja apie apsilankymą pas mirštantį žmogų, kuris anksčiau jam prieštaravo:
Šis vyras anksčiau ant manęs niršdavo. Nerinkdamas žodžių jis dažnai vadindavo mane veidmainiu. Visgi, sužeistas mirtį nešančių strėlių, jis ieškojo manęs ir klausė mano patarimo, savo širdy neabejodamas, kad aš esu Dievo tarnas, nors neišdrįso to pasakyti savo lūpomis.
Šio pasaulio smėlis smenga – tai kasdienė realybė, tačiau dažnai tik kilus audrai tai pamatome. Č. Sperdženas savo dienų negandas laikė audra, kuri skatina daugelį ieškoti prieglobsčio Uoloje – Kristuje.
Kaip yra šiandien?
Yra daug dalykų, kurie išskiria mūsų laikmetį iš kitų. Anksčiau nebuvo tokios profesionalios sveikatos priežiūros sistemos, specializuotų ligoninių. Dar daugiau, prieš mus gyvenusios kartos tarnavo sergantiems nelabai žinodamos, kaip ligos plinta.
Ligų nešiotojai gali būti ir tie, kuriems nepasireiškia ligos simptomai. Tokiu atveju, didžiausią meilę tiems, kuriuos mylime, parodysime laikydamiesi saviizoliacijos taisyklių. Mat lankydami artimuosius, galime juos užkrėsti. Nors skirtingu metu meilės darbai gali reikštis skirtingai, mylėdami, rodydami meilę turėkime tikslą, kad mūsų meilei vadovautų Šventoji Dvasia, ne mūsų egocentriška, į save susikoncentravusi kūniška prigimtis.
Todėl:
rodykime į smengantį šio pasaulio smėlį – į kūno silpnumą, ekonomikos nestabilumą, mūsų visų mirtingumą;
pamokslaukime ir šlovinkime Kristų, kuris yra mūsų Uola – tik Jis vienas gali ir nori nuraminti audras;
mylėkime savo artimą – su Kristaus pagalba padėkime tiems, kurie vargsta.
Te Viešpats džiaugiasi ir šio išbandymo metu, kurį galima panaudoti tam, kad Kristaus vardas būtų pašlovintas ir Jo Karalystė išplėsta.
vertė Lina Tamonytė
