„<…> kad joks kūnas nesigirtų Dievo akivaizdoje. Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (1Kor.1:29-31).
Įvadas
Krikščionys, kuriems buvo skirtas šis Pauliaus laiškas, gyveno ten, kur žmogiška išmintis buvo labai vertinama. Tai matome iš 22 pirmo skyriaus eilutės: „Judėjai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties“. Korintas buvo arti Atėnų, kurie daug amžių buvo pats žinomiausias filosofijos ir pasaulio pažinimo centras. Būtent todėl apaštalas rašo korintiečiams, kad per Evangeliją Dievas pavertė nieku žmonių išmintį. Graikų eruditai ir filosofai savo giliu pažinimu nepažino Dievo; jie nepajėgė suvokti tiesos teologijoje. Po to, kai jie darė viską, ką galėjo, ir nepasiekė jokio rezultato, Dievui patiko apreikšti save per Evangeliją, kurią jie laikė kvailyste. „Bet Dievas išsirinko kas kvaila pasaulyje, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko kas silpna pasaulyje, kad sugėdintų kas galinga. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo“ (1Kor.1:27-28). Apaštalas parodo korintiečiams kodėl Dievas elgėsi taip: „Kad joks kūnas nesigirtų Dievo akivaizdoje“ (1Kor.1:29). Šiuose žodžiuose mes galime matyti:
1. Dievo tikslą atpirkime: kad žmogus girtųsi ne savimi, o tik Dievu. „Kad joks kūnas nesigirtų Dievo akivaizdoje (…) kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (1Kor.1:29,31).
2. Kaip pasiekiamas šis tikslas per atpirkimą t. y. jis pasiekiamas per absoliučią ir tiesioginę žmogaus priklausomybę nuo Dievo šiame darbe jo pačio gerbūviui, nes:
a) visa, kas yra gera žmoguje, yra Kristuje ir per Jį. „Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“ (1Kor.1:30). Visa, kas yra gera, kritusiame ir atpirktame kūrinyje yra neatsiejama nuo šių keturių dalykų; ir Kristus yra kiekvienas iš jų mums; mes neturime nė vieno iš jų, jei negauname jų per Jį. Jame yra visas supratimo tobulumas: „...kuris tapo mums išmintimi“. Graikai žavėjosi išmintimi, tačiau tik Kristus yra tikroji pasaulio Šviesa ir tik per Jį protas gali pasiekti tikrą išmintį. Tik Kristuje ir per Kristų mes turime teisumą. Tik būdami Jame, mes esame išteisinti, mūsų nuodėmės atleistos ir mes stovime Dievo akivaizdoje kaip teisūs. Per Kristų mes gauname pašventinimą, tik Jame surandame tikrą širdies ir proto tobulumą. Jis tapo tiek įskaitytu mums, tiek mūsų pačių teisumu. Per Kristų mes turime atpirkimą arba tikrą išlaisvinimą iš viso mūsų skurdo; Per Jį mes gavome visos palaimos ir šlovės dovaną. Todėl visa, ką mes turime gera, yra per Kristų, kuris yra Dievas.
b) Dievas suteikė mums Kristų, kad per Jį mes turėtume šiuos palaiminimus ─ „Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“. Tai yra dar vienas pavyzdys, patvirtinantis mūsų priklausomybę nuo Dievo dėl viso gero, kurį turime.
c) Dievo dėka mes esame Kristuje Jėzuje ir pradėjome trokšti Jo, ir taip gavome visus palaiminimus, kuriuos Jis buvo paruošęs. Dievas yra Tas, kuris suteikia tikėjimą artintis prie Kristaus. 1Kor.1:30 atskleidžia mūsų priklausomybę nuo kiekvieno Trejybės asmens. Mes priklausome nuo Kristaus, Dievo Sūnaus, nes Jis yra mūsų išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas. Mes priklausome nuo Tėvo, kuris suteikė mums Kristų, kad Jis taptų mums visu tuo. Mes priklausome nuo Šventosios Dvasios, nes Jos dėka esame Kristuje Jėzuje; Dievo Dvasia yra Ta, kuri suteikia mums tikėjimą Juo priimti Jį ir turėti bendrystę su Juo.
Doktrina
Dievas yra išaukštinamas atpirkime, nes jame yra aiškiai matoma absoliuti ir universali atpirktojo priklausomybė nuo Jo. Pirmiausia aš noriu parodyti, kad atpirktasis visiškai ir universaliai priklauso nuo Dievo dėl viso to gero, kurį turi savyje. Antra, aš noriu parodyti, kad Dievas yra išaukštinamas ir pašlovinamas per atpirkimą. „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana“ (Ef.2:8). Iš tiesų tik Dievo dėka mes gauname tuos palaiminimus, kuriuos Kristus nupirko.
I. Atpirktasis absoliučiai ir universaliai priklauso nuo Dievo. Mūsų atpirkimo prigimtis ir veikimas yra tokie, kad mes kiekvienu momentu tiesiogiai ir visiškai priklausome nuo Dievo. Mes priklausome nuo Jo viskame ir visomis prasmėmis.
Įvairūs būdai, kuriais būtybė gali priklausyti nuo kito dėl savo gerbūvio ir kuriais atpirktieji per Jėzų Kristų priklauso nuo Dievo dėl viso to gero, kurį jie turi, yra tokie: visa gera, ką jie turi, ateina iš Jo; jie turi viską per Jį ir Jame. Dievas yra priežastis ir kilmė viso to vertingo, ką jie turi. Todėl jie turi visa iš Jo, Jame ir per Jį. Pats Dievas yra Tas gėris, duotas ir priimtas, todėl visa tai yra Jame. Taigi, atpirktieji per Jėzų Kristų priklauso visomis prasmėmis, tiesiogiai ir visiškai nuo Dievo dėl visko.
Pirma, atpirktieji gauna visa, kas gera, iš Dievo. Jis yra to gėrio Autorius. Jis yra pirmoji to priežastis; ir ne tik tai: Jis yra vienintelė tinkama priežastis. Tik Dievo dėka mes turime Atpirkėją. Jis yra Tas, kuris suteikė mums Gelbėtoją. Jėzus Kristus ne tik savo asmenyje yra iš Dievo, nes yra viengimis Dievo Sūnus, bet ir yra iš Dievo tame, kas siejasi su mumis, ir savo, kaip Tarpininko, tarnystėje. Jis yra Dievo dovana mums. Dievas išsirinko ir patepė Jį; Jis paskyrė Jam tokią misiją ir pasiuntė į šį pasaulį. Dievas yra Tas, kuris suteikia, ir Dievas yra ir Tas, kuris priima Gelbėtoją. Jis duoda Pirkėją ir priima nupirktą dalyką.
Dievo dėka Kristus tampa mūsų, Jo dėka mes atvedami pas Jį ir sujungiami su Juo. Tik Dievo dėka mes gauname tikėjimą artintis prie Jo ir trokšti Jo. „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana“ (Ef.2:8). Iš tiesų tik Dievo dėka mes gauname visus palaiminimus, kuriuos Kristus nupirko. Dievas yra Tas, kuris atleidžia mums, išteisina ir išlaisvina mus iš pragaro. Atpirktieji yra priimami į Dievo palankumą, kai yra išteisinami, todėl Jis yra Tas, kuris išlaisvina mus iš nuodėmės viešpatavimo, apvalo nuo mūsų netyrumo ir ištiesina mūsų iškrypimą. Atpirktieji gauna visą tikrą grožį, išmintį ir šventumą iš Dievo. Tai vyksta dviem būdais: pirma, per Šventąją Dvasią, kuri tiesiogiai daro šiuos dalykus mumyse, Ji yra iš Dievo ir Jo pasiųsta; antra, Šventoji Dvasia yra Dievas, kuris, veikdamas ir gyvendamas mumyse, suteikia mums ir išlaiko mumyse Dievo pažinimą ir dieviškus dalykus t.y. šventą charakterį ir visą malonę. Malonė suteikiama sielai įvairiais būdais, bet netgi taip Dievas yra Tas, kuris suteikia juos ir daro juos efektyviais. Dievo dėka mes turime Šv.Raštą, jis yra Jo žodis. Dievo dėka mes turime apeigas ir jų veiksmingumas priklauso nuo tiesioginės Jo Dvasios įtakos. Evangelijos tarnai yra Dievo pasiųsti ir visas jų pakankamumas kyla iš Jo. „Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų“ (2 Kor.4:7). Jų sėkmė visiškai priklauso nuo Dievo tiesioginio palaiminimo ir veikimo.
1.Visa, ką turi atpirktieji, yra iš Dievo malonės. Tik iš malonės Dievas suteikė mums savo viengimį Sūnų. Ši malonė yra didelė, jei atkreipsime dėmesį į nuostabumą to, kas yra suteikiama. Ši dovana buvo neapsakomai nuostabi, nes mums buvo duotas aukščiausios šlovės ir neribotos vertės Asmuo. Be to, Jis buvo labai artimas ir mylimas Asmuo Dievui. Ši malonė yra didelė, jei atkreipsime dėmesį į palaiminimą, kuris buvo duotas mums Jame. Šis palaiminimas yra dvigubai beribis, nes Jame mes turime išlaisvinimą iš beribio skurdo (juk jis yra amžina) ir gauname amžiną džiaugsmą bei šlovę. Ši malonė yra didelė, jei atkreipsime dėmesį į nevertumą tų, kuriems ji buvo duota. Mes buvome verti ne tokios dovanos, o beribio blogio iš Dievo rankos. Ši malonė yra didelė, jei atkreipsime dėmesį į būdą, per kurį ji suteikiama arba į nusižeminimą, kainą ir priemones, per kurias atsiveria kelias gauti mums šią dovaną. Dievas suteikė ją, kad ji gyventų tarp mūsų, įsikūnytų, priimtų mūsų prigimtį su tomis pačiomis silpnybėmis, nors ir be nuodėmės. Ji buvo suteikta mums nusižeminimo ir kentėjimų būsenoje, ir netgi buvo paaukota, kad taptų dideliu palaiminimu mūsų sieloms.
Dievo malonė šios dovanos suteikime yra neužtarnauta. Dievas nebuvo įpareigotas suteikti ją ir galėjo atmesti kritusius žmones taip, kaip atmetė kritusius angelus. Mes niekada nepadarėme nieko, kuo galėtume nusipelnyti tokią dovaną. Ji buvo suteikta mums tuomet, kai mes dar buvo priešai, kai dar net neatgailavome. Ji buvo duota iš Dievo meilės, nes Jis nematė mumyse nė vieno gero darbo, kuriuo mes nusipelnytume ją; ir Jis suteikė ją, nesitikėdamas jokio atlygio. Tik ir tik iš malonės Kristaus palaiminimai yra suteikiami vienam ar kitam žmogui. Tie, kurie yra pašaukti ir pašventinti, turi priskirti tai tik gerai Dievo valiai, kurioje jie buvo išrinkti. Jis yra suverenus ir pasigaili to, kurio nori pasigailėti.
Dabar žmogus yra labiau priklausomas nuo Dievo malonės negu iki savo kritimo. Dabar jis priklauso nuo neužtarnauto Dievo gerumo labiau negu tuomet. Tada jis priklausė nuo Dievo geravališkumo dėl atlygio už tobulą savo paklusnumą, nes Dievas nebuvo įpareigotas pažadėti ir duoti tokį atlygį. Tačiau dabar mes priklausome nuo Dievo malonės daug labiau. Viešpats iš savo malonės suteikia mums ne tik šlovę, bet ir išlaisvina iš pragaro bei amžinosios rūstybės. Pirmoje sandoroje mes priklausėme nuo Dievo gerumo atlygio už teisumą suteikime; ir dabar priklausome nuo jo, bet dabar mums reikia ir suverenios bei nenusipelnytos Dievo malonės teisumo ir nuodėmių atleidimo suteikime bei išlaisvinime nuo kaltės ir beribio pasmerkimo.
Po kritimo mes labiau priklausome nuo Dievo gerumo negu pirmoje sandoroje ir šis gerumas yra daug didesnis, suverenesnis ir nuostabesnis. Dabar mes labiau priklausome nuo suverenios Dievo valios. Pirmoje sandoroje mes buvo priklausomi nuo Dievo dėl šventumo; mes buvome gavę mūsų pirminį teisumą iš Jo, tačiau tuo metu šventumas nebuvo suteikiamas su tokia suverenia valia kaip dabar. Žmogus buvo sukurtas šventu, nes Dievui patiko sukurti šventais visus protingus kūrinius. Dievo prigimties šventumas būtų sumenkintas, jei Jis būtų sukūręs juos nedorais. Tačiau dabar, kai kritęs žmogus yra pašventinamas, tai vyksta tik iš suverenios Dievo malonės. Jis, jei nori, gali niekada nesuteikti šventumo kritusiems kūriniams ir tai neturėtų jokios įtakos nė vienam iš Jo tobulumų.
Dabar mes esame ne tik labiau priklausomi nuo Dievo malonės, bet ši priklausomybė yra ir labiau pastebima, nes mūsų pačių nepakankamumas ir nesugebėjimas yra daug ryškesnis kritusioje ir pražuvusioje mūsų būsenoje; juk mes iš nusidėjėlių ir visiškai netyrų tampame šventais kūriniais. Toks pasikeitimas yra matomas ir tai, kad jis kyla iš Dievo, yra dar akivaizdžiau. Jei žmogus būtų buvęs visuomet šventas, nebūtų taip akivaizdu, jog šventumas nėra žmogiškos prigimties savybė. Taigi, dabar mes esame labiau priklausomi nuo dovanai teikiamos malonės Dievo palankumo pasiekime, nes teisingai buvome Jo nepasitenkinimo objektais ir tik per Jo malonę buvome priimti į Jo palankumą. Dabar mes esame labiau priklausomi nuo Dievo dėl palaimos, nes buvome vargani ir nelaimingi. Tuo yra atskleidžiama malonės nenusipelnymas, nes mes neturėjome jokių gerų darbų nė jokių nuopelnų, kuriais galėtume kažką nusipelnyti. Mumyse ne tik nėra jokio tikro tobulumo, bet mes netgi esame pilni nedorumo ir visiškai suteršti tuo, kas be galo nekenčiama. Akivaizdu, kad visa gera, ką mes turime, kyla iš Dievo, nes prieš tai mes buvome nuogi ir neturintys nieko vertingo. Tik Jis apdovanojo mus visu tuo, kas yra gera.
2. Mes gauname viską per Dievo galią. Dažnai kalbama apie žmogaus atpirkimą kaip apie nuostabų darbą tiek galioje, tiek malonėje. Didi Dievo galia apsireiškia nusidėjėlio, kuris yra apgailėtinoje padėtyje, nuodėmės ir skurdo gilybėse, ištraukime į išaukštintą šventumo ir palaimos būseną. „Ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant Jo galingai jėgai“ (Ef.1:19). Mes priklausome nuo Dievo galios kiekviename mūsų atpirkimo žingsnyje. Mes priklausome nuo Jo atsivertime ir tikėjimo Jėzumi Kristumi bei naujos prigimties suteikime. Tai yra sukūrimo darbas: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2Kor.5:17). „...sukurti Kristuje Jėzuje...“ (Ef.2:10). Kritęs kūrinys negali pasiekti tikro šventumo, nebent jis yra sukuriamas iš naujo: „ Ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef.4:24). Tai yra prikėlimas iš mirusiųjų: „...kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių. Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo...“ (Kol.2:12-13). Taigi, tai yra galios darbas, kuris yra daug šlovingesnis už pirmą sukūrimą ar paprastą mirusiojo prikėlimą, nes juo pasiekiami daug šlovingesni ir didesni dalykai. Šis šventas ir laimingas kūrinys bei dvasinis gyvenimas, kuris gimsta atsivertimo darbe, yra kažkas daugiau ir šlovingiau už tik paprastą kūrinį ar prisikėlimą iš mirusiųjų; ir būsena, iš kurios vyksta tos pasikeitimas (mirtis nuodėmėje, visiškai sugedusi prigimtis ir visiški griuvėsiai) labai skiriasi nuo paprastos mirties ar nebūties.
Taip pat tik Dievo galia išlaiko mus malonės būsenoje. „Dievo galia per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui...“ (1Petro 1:5). Kaip Dievo malonė kyla iš Jo pradžioje, taip ir toliau ji teka iš Jo ir yra Jo išlaikoma. Kaip šviesa kyla iš saulės ir yra jos išlaikoma visą dieną, taip atpirktieji priklauso nuo Dievo galios visame malonės naudojime; jie priklauso nuo jos atpirkimo atbaigime širdyje, nuodėmės ir sugedimo pažabojime, šventų principų ugdyme ir gerų darbų vaisių auginime. Žmogus priklauso nuo dieviškos galios malonės ištobulinime, sielos panašėjime į Kristų ir jos pripildyme palaima bei tobulu džiaugsmu; ir taip pat kūno prikėlime gyvenimui ir jo perkėlime į tobulą būseną, kuri bus tinkama būti palaimintos ir ištobulintos sielos namais. Tai yra patys šlovingiausi Dievo galios rezultatai, kurie matomi Jo veiksmuose dėl kūrinių.
Žmogus priklausė nuo Dievo galios savo pirminėje būsenoje, bet dabar dar labiau priklauso nuo jos. Jis priklauso nuo Dievo galios, kad galėtų daryti daug daugiau dalykų dėl Jo. Žmogus buvo sukurtas šventu pradžioje Dievo galios veikimu, tačiau jos veikimas dabar yra matomas daug aiškiau, nes jos kelyje yra daug daugiau kliūčių ir pasipriešinimo. Daug šlovingesnis galios veikimas pasireiškia pakeitimu į šventąjį to, kuris buvo nedoras ir esantis nuodėmės viešpatavimo galioje; tai yra daug šlovingesnis galios darbas negu sukūrimas šventu to, kuris neturėjo nieko panašaus. Daug nuostabesnis yra tas galios darbas, kuriuo siela yra išlaisvinama iš velnio rankų ir tamsos galybių išgelbėjimui, už tą darbą, kuris suteikia šventumą neturėjusiam kito šeimininko, ir kur jis nesutinka jokio pasipriešinimo. „Kai apsiginklavęs galiūnas saugo savo namus, tada ir jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims visus jo ginklus, kuriais jis pasitikėjo, ir išdalys grobį“ (Luko 11:21-22). Todėl daug šlovingesnis yra tas galios darbas, per kurį siela yra perkeliama į malonės ir šventumo poziciją bei išlaikoma joje, kol pasieks šlovę, kai širdyje yra tiek daug besipriešinančios nuodėmės ir šėtonas visomis savo jėgomis priešinasi, už tą darbą, kuriuo žmogus būtų apsaugotas nuo kritimo pradžioje, kai šėtonas dar neturėjo jokios dalies jame. Taigi, aš parodžiau kaip atpirktieji priklauso nuo Dievo dėl viso to gėrio, kurį turi, nes viskas ateina iš Jo.
Antra, atpirktieji taip pat priklauso nuo Dievo dėl viso gėrio, nes jį gavo per Jį. Dievas yra kanalas kaip ir autorius bei šaltinis. Viską, ką mes turime ─ išmintį, nuodėmių atleidimą, išlaisvinimą iš pragaro, Dievo palankumą, malonę, šventumą, tikrą paguodą, palaimą, amžiną gyvenimą ir šlovę- yra iš Dievo per Tarpininką ir šis Tarpininkas yra Dievas. Mes absoliučiai priklausome nuo Jo, nes per Jį gauname viską. Tai yra dar vienas būdas, kuriuo mes visiškai priklausome nuo Dievo. Jis ne tik suteikė mums Tarpininką ir kartu priima Jo tarpininkavimą, bet ir iš savo galios bei malonės suteikia mums dalykus, kuriuos iškovojo Tarpininkas, o šis irgi yra Dievas. Palaiminimai, kuriuos mes turime, buvo nupirkti. Dievas nupirko juos ir tuo pačiu Jis pasirūpino pirkėju ir ne tik tai, nes pats Dievas yra pirkėjas. Dievas yra pirkėjas, ir kartu kaina, nes Kristus, kuris yra Dievas, nupirko mums tuos palaiminimus, atiduodamas save kaip kainą už mūsų išgelbėjimą. Jis nupirko mums amžiną gyvenimą per savo auką. „...paaukodamas pats save“ (Hebr.7:27); „...Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Hebr.9:26). Tiesa, kad Jis paaukojo savo žmogišką prigimtį, tačiau tai buvo tas pats Asmuo su dieviška prigimtimi, todėl tai buvo beribė kaina.
Kadangi visą gėrį, kurį mes turime, gauname per Dievą, mes priklausome nuo Jo taip, kaip pirmasis žmogus nepriklausė. Tada žmogus turėjo amžiną gyvenimą per savo teisumą, todėl iš dalies jis priklausė nuo to, ką turi savyje. Tačiau dabar mes visiškai priklausome nuo Dievo dėl viso gėrio, nes jis ateina iš Jo ir per Jį. Nors žmogiškas teisumas, kuriuo pirmasis žmogus galėjo girtis, irgi kilo iš Dievo, vis dėlto tai buvo jo teisumas, jis buvo jame, todėl jo priklausomybė nuo Dievo nebuvo tokia tiesioginė. O dabar (po žmogaus kritimo) teisumas, nuo kurio mes priklausome, yra ne mūsų, o Dievo. Mes esame išgelbėti per Kristaus teisumą. Jis tapo mūsų teisumu; taip pranašavo Jeremijas: „Viešpats mūsų teisumas“ (Jer.23:6). Taigi, teisumas, per kurį mes esame išteisinami, yra Kristaus; tai yra Dievo teisumas. „...kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2Kor.5:21). Taip atpirkime visi dalykai ne tik kyla iš Dievo, bet ir yra Jame bei per Jį. „Tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jame esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį“ (1Kor.8:6).
Trečia, visas atpirktųjų gėris yra Dieve. Jis ne tik kyla iš Dievo ir ateina per Jį, bet ir yra Jame. Jis yra mūsų gėris. Atpirktojo gėris yra tiek objektyvus, tiek esantis jame. Objektyvus gėris yra išorinis gėris, kurį turėdamas ir naudodamas atpirktasis yra laimingas. O esantis jame gėris yra tas tobulumas ar malonumas, kuris yra pačioje jo sieloje. Abu šiuos gėrius atpirktasis turi Dieve arba pats Dievas yra visas jo geris:
a) atpirktasis turi visą savo išorinį gėrį Dieve. Dievas yra didysis gėris, kurį tikintysis gali turėti per atpirkimą ir džiaugtis juo. Dievas yra pats didžiausias gėris ir viso gėrio, kurį Kristus nupirko, suma. Dievas yra šventųjų paveldėjimas. Dievas yra jų turtas ir lobis, jų valgis, jų gyvenimas, jų buveinė, jų grožis ir karūna, jų garbė ir amžinoji šlovė. Danguje jie neturi nieko daugiau tik Dievą. Jis yra tas didysis gėris, į kurį atpirktieji yra priimami po mirties ir su kuriuo prisikels, kai šis pasaulis baigsis. Viešpats yra dangiškos Jeruzalės šviesa, gyvojo vandens upė, gyvenimo medis, augantis Dievo rojuje. Šlovingi Dievo tobulumai ir Jo grožis bus tai, ką tyrinės šventųjų protai. Dievo meilė buvo amžinasis jų malonumas. Tiesa, kad atpirktieji džiaugsis ir kitais dalykais. Jie džiaugsis angelais ir kitais atpirktaisiais, bet didžiausias jų malonumas bus tai, kas iš Dievo atspindės juose.
b) atpirktasis turi visą savo vidinį gėrį Dieve; ir jis yra dvigubas: jis yra tobulumas arba malonumas. Jie ne tik kyla iš Dievo, atpirktasis turi juos Jame. Jis turi dvasinį grožį ir džiaugsmą per tam tikrą bendrystę su Dievu. Jis tampa nuostabiu, nes gauna savo nuostabumą iš Dievo. Dievas suteikia savo pačio grožį t. y. savo nuostabų panašumą jo sielai. Atpirktasis tampa Dievo prigimties arba Dievo moralinio atvaizdo dalininku. “Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos mes taptume dieviškos prigimties dalininkais...” (2Petro 1:4). Atpirktasis tampa šventu, nes yra Dievo šventumo dalininkas (Hebr.12:10). Šventieji yra nuostabūs ir palaiminti, nes Dievas suteikia jiems savo šventumą ir džiaugsmą taip, kaip saulė savo šviesa suteikia spindėjimą mėnuliui ir planetoms. Šventieji turi dvasinį džiaugsmą ir malonumą per tam tikrą Dievo išsiliejimą sieloje. Šiuose dalykuose šventieji turi bendrystę su Dievu t.y. jie yra dalininkai su Juo ir Jo.
Šventieji gauna dvasinį grožį ir palaiminimus per Šventosios Dvasios dovaną ir Jos apsigyvenimą juose. Dvasinis grožis ir palaiminimai yra ne tik Šventosios Dvasios veikimo priežastis, bet ir kyla iš Jos bei Ji yra jų šaltinis. Šventoji Dvasia gyvena juose ir yra gyvenimo pradmuo jų sielose. Ji, veikdama sieloje, virš jos ir su ja, tampa tikrojo šventumo ir džiaugsmo šaltiniu. „O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu jam, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį duosiu jam, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jono 4:14). Palyginkime šią eilutę su Jono 7:38-39: „Kas tiki mane, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji“. Suma to, ką Kristus nupirko mums, yra tas vandens šaltinis, apie kurį kalbama pirmoje eilutėje; ir taip pat tos vandens upės, apie kurias kalbama antroje eilutėje. O palaiminimų suma, kurią atpirktasis gaus danguje, yra ta gyvenimo upė, tekanti nuo Dievo ir Avinėlio sosto (Apr.22:1). Akivaizdu, kad gyvojo vandens upės, apie kurias kalbama Jono 7:38-39, kitoje vietoje yra vadinamos „Tavo malonumų upės“ (Psalm.36:8). Tikintysis, būdamas Šventosios Dvasios dalininkas, turi bendrystę su Kristumi Jo pilnatvėje. Dievas išliejo Jam Dvasią be saiko ir tikintieji gauna iš Jo pilnatvės malonę po malonės. Tai yra šventųjų paveldėjimo suma, todėl ta maža Šventosios Dvasios dalis, kurią jie turi šioje žemėje, yra jų paveldėjimo užstatas. „...kuris ir užantspaudavo mus ir davė kaip užstatą Dvasią į mūsų širdis“ (2Kor.1:22); „...tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą“ (2Kor.5:5); „Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį ─ jūsų išgelbėjimo Evangeliją ─ ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui“ (Ef.1:13-14).
Šventoji Dvasia ir geros dovanos yra sinonimai Šv.Rašte; Dievo Dvasia, suteikta sielai, reiškia visus gerus dalykus: „...jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo“(Mato 7:11); „...jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“(Luko 11:13). Tai yra visų palaiminimų, kuriuos Kristus iškovojo mums savo mirtimi, suma ir Evangelijos pažadų tema. „Kristus (…) tapdamas už mus prakeikimu (...) kad mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią“(Galat.3:13-14). Dievo Dvasia yra didysis Tėvo pažadas: „Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą“(Luko 24:49); todėl Ji yra vadinama pažadėtąja Šventąja Dvasia (Ef.1:13). Kristus, baigęs atpirkimą, gavo tai, kas buvo pažadėta, ir tuoj pat suteikė tai visiems, kuriuos Jis atpirko. „Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite“(Apd.2:33). Visas atpirktųjų šventumas ir visa palaima yra Dieve: Šventosios Dvasios suteikime, apsigyvenime ir veikime. Šventumas ir palaima yra vaisiuose, kuriuos jie neša, nes Dievas gyvena juose ir jie Dieve. Tokiu būdu Dievas suteikė mums Atpirkėją ir per Jį mums buvo nupirkta viskas, kas yra gera. Dievas yra Atpirkėjas ir kaina, ir nupirktas gėris. Taip viskas, ką mes turime, yra iš Dievo, per Jį ir Jame. „Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.“(Rom.11:36).
II. Dievas yra išaukštintas atpirkime per didžią ir absoliučią atpirktųjų priklausomybę nuo Jo.
1. Dabar žmogus turi didesnę galimybę ir pareigą suprasti bei pripažinti Dievo tobulumus ir visišką Jo pakankamumą. Kuo labiau kūrinys priklauso nuo Dievo tobulumų ir kuo labiau rūpinasi jais, tuo turi didesnę galimybę suprasti juos. Kuo labiau kūrinys yra priklausomas nuo Dievo galios ir malonės bei rūpinasi jomis, tuo turi didesnę galimybę pažinti jas. Kuo labiau kūrinys yra priklausomas nuo dieviško šventumo, tuo labiau supras ir pripažins jį. Kuo didesnė mūsų priklausomybė nuo dieviškų tobulumų, priklausančių skirtingiems Trejybės asmenims, tuo mes turime didesnę galimybę matyti ir turėti kiekvieno iš jų šlovę. Tai, kas labiausiai rūpi mums, labiausiai patraukia mūsų dėmesį. Toks rūpestis bet kuriuo dalyku arba priklausomybė nuo jo ypatingu būdu traukia mūsų dėmesį ir mintis. Tuos dalykus, nuo kurių mes nesame labai priklausomi, lengva palikti, tačiau labai sunku atsisakyti to, nuo ko esame priklausomi. Kadangi mes esame ypatingai priklausomi nuo Dievo ir Jo tobulumų, Jis ir Jo šlovė yra prieš mūsų akis, nesvarbu kur mes nukreipiame jas.
Mes turime didesnę priežastį pripažinti visišką Dievo pakankamumą, nes visas mūsų pakankamumas yra iš Jo. Mes turime didelę priežastį regėti Jį kaip beribį gėrį ir viso gėrio šaltinį. Tokia priklausomybė nuo Dievo atskleidžia Jo visišką pakankamumą. Kuo didesnė kūrinio priklausomybė nuo Dievo, tuo labiau matosi tuštuma, esanti jame pačiame; ir kuo didesnė yra kūrinio tuštuma, tuo didesnė yra Asmens, kuris užpildo ją, pilnatvė. Tai, jog viską, kas gera, mes turime iš Dievo, parodo Jo galios ir malonės pilnatvę. Tai, jog viską, kas gera, mes turime per Jį, parodo Jo nuopelnų ir vertės pilnatvę. Tai, jog viską, kas gera, mes turime Jame, parodo Jo grožio, meilės ir palaimos pilnatvę. Taigi, atpirktieji dėl savo didžios priklausomybės nuo Dievo turi ne tik didžiausią priežastį, bet ir pareigą stebėti bei pripažinti Dievo šlovę ir pilnatvę. Kokie kvaili ir nedėkingi mes būtume, jei nepripažintume šio pakankamumo ir šios šlovės, nuo kurių priklausome visiškai, tiesiogiai ir visuotinai.
2.Tokiu būdu parodoma kokia didelė yra Dievo šlovė, palyginus ją su kūrinio šlove. Tai, kad kūrinys yra visiškai priklausomas nuo Dievo, parodo, jog jis yra niekas, o Dievas yra viskas. Tai aiškiai pabrėžia, kad Dievas yra be galo aukščiau už kūrinį; kad Jo galia, išmintis ir šventumas yra be galo didesni už mūsų. Nesvarbu kokiu šlovingu ir didžiu kūrinys laiko Dievą, jei jis nesuvokia skirtumo tarp Jo ir savęs, jei nemato, jog Dievo šlovė yra be galo didesnė už jo šlovę, jis nebus pasiruošęs atiduoti Dievui šlovės, priklausančios Jo vardui. Jei kūrinys bet kuria prasme pastato save šalia Dievo arba iškelia save, lenktyniaudamas su Juo, nesvarbu, kad jis supranta, jog Dievui priklauso didelė šlovė ir gili pagarba iš tų, kurie yra daug menkesni už Jį, jis nesuvoks tinkamai, jog ir jis turi atiduoti Jam tai. Kuo labiau žmogus iškelia save, tuo mažiau jis yra pasiruošęs aukštinti Dievą. Viešpats nori pasiekti vieną dalyką per atpirkimą (jei žinome, kad Šv.Raštas yra Jo minčių apreiškimas): kad Jis būtų matomas kaip pilnatvė, o žmogus tuščias pats savyje, kad Dievas būtų matomas kaip viskas, o žmogus ─ kaip niekas. Tai yra apreikštas Dievo noras: kad kiti nesigirtų Jo akivaizdoje. Kuo daugiau žmonės giriasi Dievo akivaizdoje, tuo mažiau šlovės atiduoda Jam.
3. Viskas yra sutvarkyta taip, kad kūrinys absoliučiai ir visuotinai priklauso nuo Dievo, todėl tai reiškia, jog Dievui priklauso visa mūsų siela ir Jis turi būti mūsų nedalomos pagarbos objektas. Jei mūsų priklausomybė nuo Dievo būtų dalinė; jei mes priklausytume nuo Jo ir nuo dar kažko, tuomet mūsų pagarba būtų padalinta tarp tų elementų, nuo kurių priklausome. Jei mes tik dalinai priklausytume nuo Dievo dėl viso gėrio, o kita jo dalis kiltų iš mūsų ar iš kažko kito, tuomet mūsų širdis būtų padalinta. Tačiau dabar nėra priežasties tam, nes Dievas yra ne tik Tas, iš kurio gauname visa, kas gera, bet ir Tas, per kurį mes gauname tai, ir Jis pats yra tas gėris. Viskas susijungia Jame, nes Jis yra visko centras.
Praktinis pritaikymas.
1. Čia mes galime stebėti nuostabią Dievo išmintį atpirkime. Per žmogaus tuštumą ir varganumą, per jo nedorą, sugriuvusią ir pražuvusią būseną, į kurią jis paniro dėl savo kritimo, Dievas dar labiau išaukštino savo šlovę, nes dabar žmogus daug labiau ir aiškiau priklauso nuo Jo. Dievas panorėjo ištraukti žmogų iš tos nuodėmės ir skausmo gelmės, į kurią jis krito, ir suteikti jam garbę, grožį, šlovę ir palaiminimą, bet žmogus neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis. Visa šlovė akivaizdžiai priklauso Dievui. Viskas paprasčiausiai ir absoliučiai bei dieviškai priklauso nuo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Kiekvienas Trejybės asmuo yra vienodai išaukštintas atpirkimo darbe. Kūrinys absoliučiai priklauso nuo kiekvieno iš jų. Viskas yra iš Tėvo, viskas yra per Sūnų, ir viskas yra Šventojoje Dvasioje. Taip Dievas apsireiškia atpirkime kaip visa viskame. Teisinga yra tai, kad Tas, kuris yra (nes nėra jokio kito), būtų Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Viskas ir Vienintelis šiame darbe.
2.Todėl tos doktrinos ir teologinės sistemos, kurie bet kuria prasme yra priešingos tokiai absoliučiai ir universaliai priklausomybei nuo Dievo, vagia šlovę iš Jo ir iškreipia mūsų atpirkimo planą. Tokios yra visos tos idėjos, kurios pastato kūrinį į Dievo vietą (bet kuriuo anksčiau minėtu aspektu), kurios aukština žmogų vietoj Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bet kuriame dalyke, priklausančiame mūsų atpirkimui. Galbūt jos tiki tam tikra atpirktojo priklausomybe nuo Dievo, tačiau neigia visuotinę ir absoliučią jo priklausomybę nuo Jo. Jos sutinka su visiška kūrinio priklausomybe nuo Dievo tam tikruose dalykuose, bet ne visuose. Jos sutinka, kad mes priklausome nuo Dievo dėl Atpirkėjo suteikimo ir Jo priimtinumo Jam, bet neigia mūsų absoliučią priklausomybę nuo Dievo, kad mes trokštume Atpirkėjo. Jos sutinka, jog mes absoliučiai priklausome nuo to, kad Tėvas duotų mums savo Sūnų ir Sūnus atpirktų mus, tačiau jos netiki, jog mes absoliučiai priklausome nuo Šventosios Dvasios atsivertime ir gyvenime Kristuje, kad taip taptume palaiminimų dalininkais. Jos sutinka, jog mes absoliučiai priklausome nuo Dievo dėl malonės priemonių suteikimo, bet neigia visišką mūsų priklausomybę nuo Jo dėl jų sėkmingo naudojimo. Jos sutinka su dalina mūsų priklausomybe nuo Dievo galios šventumo gavime ir lavinime, tačiau neigia visišką mūsų priklausomybę nuo suverenios Jo malonės. Jos sutinka su daline mūsų priklausomybe nuo Kristaus, kaip nuo To, per kurį mes turime gyvenimą, tačiau vis dar laikosi to, jog teisumas, per kurį mes gauname gyvenimą, yra mumyse pačiuose kaip ir buvo pirmoje sandoroje. Tačiau kiekviena sistema, kuri yra priešinga mūsų visiškai priklausomybei nuo Dievo viskame; kuri nepripažįsta, kad mes turime viską iš Jo, per Jį ir Jame, paniekina Evangelijos planą ir prasmę bei vagia šlovę iš Dievo.
3. Tai parodo, kad tikėjimas yra tai, per ką mes pradedame trokšti atpirkimo, nes tikėjimo prigimtyje yra absoliučios mūsų priklausomybės nuo Dievo šiame darbe pripažinimas. Labai tinkamai reikalaujama iš visų, kurie nori turėti atpirkimo palaiminimus, visiškos priklausomybės nuo Dievo suvokimo ir pripažinimo. Būtent tokiu būdu Dievas suplanavo išaukštinti save atpirkime; ir yra tinkama, kad Jis gautų tokią šlovę bent jau iš tų, kurie yra Jo atpirkimo subjektai ir turi šį palaiminimą. Tikėjimas yra suvokimas to, kas yra realu atpirkime; taip siela, kuri tiki, visiškai priklauso nuo Dievo visame savo išgelbėjime. Tikėjimas pažemina žmogų ir išaukština Dievą; jis atiduoda visą atpirkimo šlovę tik Jam. Gelbstintis tikėjimas reikalauja iš žmogaus tapti visiškai tuščiu ir pripažinti, jog jis yra apgailėtinas, skurdžius, beturtis, aklas ir nuogas (Apr.3:17). Nusižeminimas yra tikro tikėjimo viena iš svarbiausių dalių; tas, kuris iš tiesų priima atpirkimą, priima jį kaip mažas vaikas. „ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, niekaip neįeis į ją“(Morkaus 10:15). Tikinčiai sielai malonu nusižeminti ir aukštinti tik Dievą. Ji kalba taip: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos“ (Psalm.115:1).
4. Tai ragina mus aukštinti tik Dievą ir atiduoti Jam visą šlovę už atpirkimą. Stenkimės gauti ir auginti suvokimą apie mūsų didžią priklausomybę nuo Dievo, kad nukreiptume savo akis tik į Jį ir marintume savo polinkį į priklausomybę nuo savęs ir pakankamumą iš savęs. Žmogus iš prigimties yra labai linkęs aukštinti save ir priklausyti nuo savo jėgos bei gerumo; lyg jis tikėtųsi palaimos pats iš savęs. Jis yra linkęs branginti malonumus, kurie nėra Dieve nei Jo Dvasioje, tarsi juose būtų ta palaima. Tačiau ši doktrina turi mokyti mus aukštinti tik Dievą tiek pasitikėjime, tiek priklausomybėje, tiek garbinime. „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (2Kor.10:17). Ar jūs laikote save atsivertusiu, pašventintu ir turinčiu protą, apdovanotą tikru tobulumu bei dvasiniu grožiu? Ar jūs viliatės, kad jūsų nuodėmės yra atleistos ir jūs esate priimtas į Dievo palankumą bei pagerbtas palaiminimu būti Jo vaiku bei amžinojo gyvenimo paveldėtoju? Atiduokite visą šlovę Dievui, nes tik Jo dėka jūs skiriatės nuo pačio blogiausio žmogaus žemėje ar nuo labiausiai pasmerkto pragare. Ar jūs tvirtai pasitikite ir viliatės amžinuoju gyvenimu? Neleiskite, kad tokia viltis išaukštintų jus; geriau tegul ji nubloškia jus ant žemės, lenkia apmąstyti savo didį nevertumą ir taip aukštinti tik Dievą. Ar jūs išsiskiriate savo šventumu ir gerų darbų gausa? Nepriskirkite jokios šlovės sau, o atiduokite ją Tam, kurio dėka jus esate Jo kūrinys, sukurtas Kristuje Jėzuje geriems darbams.
„God Glorified in Man's Dependence“
https://www.sermonindex.net/modules/articles/index.php?view=category&cid=102
wordpress.protestantas.com
_64x64_9de.jpg)
