Koks šiuolaikinės lietuvių literatūros santykis su krikščionybe?

 Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Ar gali XXI a. literatūra sekuliarioje visuomenėje pasakoti apie Dievą? Gali ir netgi skirtingais būdais, įsitikinę literatūros tyrėjai, pristatę naują monografiją „Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2018). Jie įvardija tris santykio su krikščionybe formas dabartinėje literatūroje: tradicinę, ironišką ir anoniminę.

Knygos autoriai: apie poeziją rašiusi Šiaulių universiteto docentė Dalia Jakaitė, literatūrą vaikams analizavusi Vytauto Didžiojo universiteto docentė Asta Gustaitienė, dramą nagrinėjęs Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas ir monografijos sudarytoja, Vilniaus universiteto docentė Dalia Čiočytė, tyrusi prozą bei eseistiką. Jie kėlė klausimą, kaip krikščioniška pasaulėvoka, oponavimas jai ar polemizavimas su ja reiškiasi lietuvių literatūroje nuo 1990-ųjų. 

Doc. dr. Dalia Čiočytė.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Doc. dr. Marijus Šidlauskas.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Doc. dr. Dalia Jakaitė.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Tai, ką literatūros tyrinėtojai vadina šiuolaikine krikščioniškąja lietuvių literatūra, sudaro įvairių autorių kūriniai. Šiandien reta kūrėjų, tokių kaip XX a. Kazys Bradūnas, Jonas Juškaitis, Aldona Elena Puišytė, kurių kūrybos visuma būtų krikščioniška, tačiau esama krikščioniškų kūrinių, teigia monografijos sudarytojai. Pasak jų, tradicijos trūkio priežastis – sovietmečio ideologinė agresija, propaganda apie neva „mokslinį“ ateizmą ir „nemokslinį“ tikėjimą, geležinė uždanga, atribojusi menininkus nuo modernios literatūros. Nepriklausomoje Lietuvoje kūrėjams krikščionybę neretai tenka atrasti iš naujo, be tradicijos.

Krikščioniškąja proza ir eseistika įvardijami tokie kūriniai kaip Sauliaus Šaltenio „Basas ir laimingas“, Petro Dirgėlos istoriniai romanai, Jono Mikelinsko „Dinozauro ausyje“, kun. Juliaus Sasnausko OFM „Pagaunama ir nepagaunama“, Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“, Romualdo Granausko „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“, Henriko Algio Čigriejaus „Savi ir pažįstami“. Į krikščioniškos poezijos akiratį patenka Antano Gailiaus, Leonardo Gutausko, Rimvydo Stankevičiaus, Gintaro Bleizgio, Vytauto Petro Bložės, Juditos Vaičiūnaitės, Donaldo Kajoko kūryba. Kaip aukštos meninės vertės krikščioniškos literatūros kūriniai vaikams nurodomos Vytauto V. Landsbergio bei Rebekos Unos knygos.

Rebeka Una.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Vytautas V. Landsbergis.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Konfliktinis, ironiškas santykis su krikščionybe aptariamas Herkaus Kunčiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, Gintaro Graujausko, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Alfonso Andriuškevičiaus, Valdemaro Kukulo, Valdo Gedgaudo tekstuose. Šie autoriai atvirai ar slaptai atakuoja krikščionybę, slepia dievoiešką po ironijos kauke, kalba apie Dievo mirtį, pasitelkia blasfemijos poetiką – profanuoja tai, kas šventa.

Galiausiai anonimai tarsi nesiekia dialogo su krikščionybe, tačiau yra jame svarbūs. Kristus pasirodo anoniminio krikščioniškumo literatūroje, pasak tyrėjų, kaip pamatinio dialogo paieška. Šiai grupei priskiriamuose tekstuose žaidybiškai žongliruojama krikščioniškais ženklais be asmeninio įsipareigojimo. Tai Sigito Gedos, Aido Marčėno, Kornelijaus Platelio poezija, Kęstučio Kasparavičiaus, Gendručio Morkūno, Ramutės Skučaitės ir kitų kūriniai vaikams, Danutės Kalinauskaitės, Valdo Papievio proza, Daivos Čepauskaitės pjesės. Pagrindine anoniminio krikščioniškumo apraiška įvardijamas požiūris į kitą asmenį – gebėjimas atsispirti žmones sudaiktinančiam kraštutiniam individualizmui. Ar yra tuomet skirtumas tarp ateistinio humanizmo ir anoniminio krikščioniškumo? Monografijos autorių atsakymas: galbūt nėra, jei tik ateistinis humanizmas teigia nelygstamą žmogaus vertę, o ne jo sudievinimą.

Skaito Gintaras Bleizgys.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

 Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Tokių autorių kaip Mariaus Buroko ar Dainiaus Dirgėlos tekstai atsiduria tarp anoniminės ir ironiškai šventvagiškos poezijos, teigia tyrėjai. O ką galvoja patys poetai, dalyvavę balandžio 11 d. vykusiame monografijos pristatyme Vilniaus paveikslų galerijoje ir skaitę savo eiles?

Poetas Dainius Dirgėla sakė monografijoje radęs tarsi diagnozę, tik ne medicininę. „Poeto pašaukimas – klausti, abejoti, diskutuoti. Ir toliau abejoju. Tą visada dariau ir darysiu, – kalbėjo jis. – Ar čia burnojimas – spręskit patys.“

„Viešpats niekad
neklausinėja tokių dalykų
net iš anksto neperspėja kai
tavyje atsiranda klaida
kad tu pats esi virusas
jo sukurtoj tobuloj sistemoj“, – iš Dainiaus Dirgėlos eilėraščio „kompiuteris nuolat...“.

„Smagu, kad knyga gyva ir aktuali, neatsilieka nuo poetinio vyksmo“, – džiaugėsi poetas ir literatūros kritikas Marius Burokas. Monografijoje aptariami ir jaunosios kartos autoriai, tokie kaip Tomas Petrulis, Tomas Taškauskas, Diana Jarmalavičiūtė, Dominykas Norkūnas. „Man svarbiausia įtampa, atsirandanti tarp baimės būti drungnam ir baimės pasitikėti, tikėti, – tęsė M. Burokas. – Kaip Saulius virsta Pauliumi? Koks tas kelias? Bandau į tai grabiai ar negrabiai atsakyti savo eilėraščiais.“

„Dievas yra
tamsus vanduo
jis semia mane
vėžiagyvių
prikimšta burna“, – iš Mariaus Buroko eilėraščio „Dievas yra tamsus vanduo...“.

Renginyje taip pat dalyvavęs poetas Gintaras Bleizgys priminė apaštalo Paliaus laiškus, pavyzdžiui, Laišką efeziečiams, kuriame sakoma: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ Jam, kaip reformuotos Bažnyčios nariui, monografijos autorių prielaidos pasirodė atspindinčios katalikišką požiūrį į tikėjimą: dėmesio sutelkimas į kūrinius, t. y. darbus/elgesį, kyla iš katalikų tradicijos. Tuo metu reformuotoje tradicijoje įstatymų, taisyklių laikymasis yra savaime suprantamas, o su šventumu siejasi tik tikėjimas – Dievo dovana, iki galo protu nesuvokiama, teigia jis.

Kristus sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Būtent tikėjimą, pabrėžė G. Bleizgys, o ne superprotą. „Visi prasmės klausimai mano pasaulėvokoje būtų susiję su tikėjimu. [...] Liekam kaukių, figūrų lygmeny, kol kalbame apie darbus ir atributus, siejančius su krikščionybe“, – sako jis.

„kur tas sodas yra mano Dieve
kuriame galėjom kalbėtis

gal Tu kaip tik dabar stovi
prie vartų
prie sielos durų gal šiandien

du cherubinai
su švytruojančiais ugnies kalavijais
ateis nukirsti manęs“, – iš Gintaro Bleizgio eilėraščio „ant skardžio negyvenamo – “.

Prof. Viktorija Daujotytė.  Evgenia Levin/Bernardinai.lt nuotrauka.

Monografiją recenzavusi Viktorija Daujotytė renginio metu sakė, kad tai „moksliškai pagrįstas, krikščioniškai angažuotas darbas. Imkite ramiai ir skaitykite“. Pasak profesorės, įdomu mąstyti apie kūriniams pritaikytas santykio su krikščionybe schemas, tačiau kyla klausimas, kas už viso to. Ji kelia klausimą apie ribą tarp krikščionybės ir neišvengiamo žmogiškos egzistencijos skaudumo, iš kurios galbūt ir kyla mokslininkų išryškintas anoniminis krikščioniškumas. 

V. Daujotytė prisiminė monsinjoro Česlovo Kavaliausko klausimą: „Iš kur žinai, kad nesi tikintis.“ Dievo problema, anot jos, pasirodo kaip neišvengiama: „Nė vienas mes negalime šitos problemos apeiti – nei taisyklingai tikintys, nei ironikai, nei abejojantys, nei skeptikai, nei anoniminiai žmonės ar kūrėjai. Tai neapeinamybė.“ 

Pasak D. Čiočytės, literatūra yra tam tikra savimonės forma, specifinis mąstymas apie žmogaus prasmę. Ji nelaikoma prastesne ar išvestine teologijos forma. Meno kalba, kaip teigiama monografijos įvade, praplečia mąstymo apie transcendenciją ribas ir saugo Dievo slėpinį nuo supaprastinimo. Literatūriniai įvaizdžiai gali nurodyti į religinę patirtį, bet ir užstoti, atitolinti slėpinį. Sudarytoja teigia, kad monografija skirta visiems, o pirmiausia tiems, kurie skaitydami literatūrą siekia suprasti save ir savo vietą žemėje.

Bernardinai.lt

 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-05-02-tradicinis-ironiskas-anoniminis-koks-siuolaikines-literaturos-santykis-su-krikscionybe/175619

 

 

Bendrinti: