Dievo darbas dieviškais būdais

Misionierius Hadsonas Teiloras (Hudson Taylor) gimė 1832 m. gegužės 21 d., Barsnlėjuje, Jorkšyro grafystėje, Anglijoje. Šįmet buvo minimos 183-iosios jo gimimo metinės.


Hadsonas Teiloras yra žinomas XIX amžiaus misionierius, tarnavęs Kinijoje. Būdamas 17-os metų, jis perskaitė evangelistinį traktatą ir patikėjo Kristumi. 1853 m. rugsėjo 19 d. Teiloras išvyko iš Anglijos į Kiniją. Po sunkios ir įtemptos, beveik šešis mėnesius trukusios kelionės per vandenyną 1854 m. kovo 1 d. Teiloras, būdamas 22 metų, pirmą kartą atvyko į Kiniją.

Per Teiloro įkurtą misijų organizaciją į Kiniją atvyko daugiau nei 800 misionierių. Jie įkūrė 125 mokyklas, kurios išugdė daugiau nei 18 000 krikščionių, įkūrė daugiau nei 300 pagalbos stočių visose 18-oje Kinijos provincijų, kuriose triūsė daugiau nei 500 vietinių savanorių.

Jeigu Hadsono Teiloro gyvenimą  vertintume pagal jo pasiekimus ir misijų veiklą, sakytume, kad jis buvo neabejotinai sėkmingas. Visgi didžiausia vertybė yra visiškas Teiloro pasitikėjimas Dievu, ir tai suteikia jam ypatingą vietą krikščionybės istorijoje.

Karštas maldininkas

Teiloras buvo karštas maldininkas ir melsdavosi ne tik už misijas, bet ir už  misionierius. Jis tikėjo, kad krikščionys, siųsdami tarnautojus į misijas, turi nuolatos atsigręžti į Dievą ir melstis už tuos, kurie dalyvauja misijose. Kartą tuos, kurie siunčia tarnautojus į misijas, Teiloras mokė: „Jūs turite nuolatos melstis už tuos, kuriuos išsiunčiat, suteikti jiems apsaugą savo maldomis.“ Jis tikėjo, kad tarp siuntėjų ir tų, kurie vykdavo į misijas, yra priklausomybė, ir ji turi būti išreikšta malda. Misijų tyrinėtojas Herbertas Keinas yra pasakęs: „Jis tikėjo, kad asmeninė malda Dievui yra labai efektyvi, kad tai gali paveikti žmones, ir norėjo parodyti krikščioniškam pasauliui, kad pasitikėti gyvuoju Dievu nėra bergždžias dalykas.“ 

Teiloras buvo vienas iš pirmųjų tikėjimo misijų judėjimo pionierių ir propaguotojų. Jis tikėjo, kad jam ir jo misijoms nereikalingas žmonių pritarimas ar pagalba, bet laukė to iš Dievo, kuris juos sustiprindavo ir padėdavo. Teiloras tikėjo, kad „Dievo darbas visada įvykdomas Dievo pasirinktais būdais, ir tokiam įvykdymui niekada nepritrūks išteklių“. Jis buvo įsitikinęs, kad tol, kol jis pasiliks Dieve ir rūpinsis Dievo darbu, Viešpats neabejotinai aprūpins savo ištekliais ir būtinais resursais, kad darbas būtų užbaigtas. 

Hadsono Teiloro misijų veikla XIX amžiuje buvo tiesiog „verčianti iš koto“. Jo metodus tiek misionieriai, tiek rėmėjai vertino kaip kontroversiškus ir šokiruojančius. Teiloras visiškai pasitikėjo Dievu ir Šventuoju Raštu. Jis nesiekė, o ir nesulaukė, maldų ar palaikymo iš aplinkinių. Teiloras buvo pasiruošęs į misijų darbą priimti žmones be jokių mokymų ir prašė savo tarnautojų neišsiskirti iš vietinių gyventojų, dėvėti jiems įprastus drabužius. Jis nenorėjo kurti misijas kontroliuojančios bazės Anglijoje, bet siekė, kad darbai būtų prižiūrimi tiesiog vietoje. 

Visiškai atsiduoti 

Tik keletas žmonių istorijoje paaukojo dėl misijų daugiau nei Teiloras. Jis buvo pasiruošęs atiduoti viską, ką Dievas jam buvo davęs, vardan evangelizacinio darbo Kinijoje. Tačiau sunkiausia tiek emociškai, tiek  fiziškai ištverti jam buvo šeimos narių netektis - jis palaidojo šešis vaikus ir dvi žmonas. 1870 m. Teiloras neteko dviejų savo vaikų ir pirmosios žmonos, Marijos. Jos mirtis labai giliai sukrėtė Teilorą, tad, pablogėjus sveikatai, 1871 metais, jis kuriam laikui grįžo į Angliją.

Teiloras platindavo traktatus, teologines knygas kinų kalba ir dažniausiai tai darydavo nemokamai. Kartą Teiloras ir jo komanda buvo apiplėšti - buvo pavogta viskas, kas vertinga, išskyrus teologines knygas, kurios buvo palaikytos bevertėmis. Teiloras nebeturėjo pinigų nei maistui, nei tolesniems darbams ar kelionėms. Tačiau jau kitą rytą pas Teilorą ėmė plūsti žmonės, norintys nusipirkti knygų. Iš Dievo malonės Teiloras ir jo pagalbininkai labai greitai vėl turėjo pinigų maistui ir tolesnei veiklai.

Kitą kartą vietinės valdžios institucijos suėmė Teilorą ir jo komandos narius. Pakeliui į teismą, valdžios pareigūnai ėmė juos mušti, smaugti, tampyti už plaukų, net parvertė ant žemės ir visaip užgauliojo. Teiloras ir kiti, pamatę, kad to pažiūrėti jau renkasi minia, pasinaudojo proga ir ėmė dalinti bukletus su Evangelijos žinia. Tuo metu, kaip sakė pats Teiloras, jie prisiminė apaštalus, kurie džiaugėsi galėdami kentėti dėl Kristaus.

Dar vienos kelionės metu Teiloras buvo užpultas vietinių gyventojų, kuriems nepatiko jo atvykimas ir skelbiama žinia apie Kristų. Užpuolikai naikino Teiloro laivą ir viską, kas buvo jame. Pastebėjęs, kad šis įvykis pritraukė didžiulę minią žiūrovų, Teiloras pasinaudojo proga ir ėmė skelbti Evangelijos žinią.

Hadsonas Teiloras išgyveno dviejų mylimųjų netektis, taip pat sielvartavo ir dėl pagalbininkų. Jis patyrė  daug išorinio, fizinio, smurto, jį kamavo ir vidinis skausmas, tačiau kiekvieno išbandymo metu jis  demonstravo nepaprastą pasitikėjimą Dievu.

Pasikliauti Dievu

Teiloras žinojo, kad jo užsidegimas tapti pirmuoju misionieriumi Kinijoje pareikalaus daug ištvermės ir pastangų. Tačiau iššūkių jis nebijojo. Kartą jis pasakė: „Tikras misionierių darbas yra sunkus, dažnai monotoniškas darbas, kartais nelabai sėkmingas ir reikalaujantis ištverti įvairiausius sunkumus.“

Teiloro pasikliovimas Dievu yra pavyzdys visiems tikintiesiems, nors tai neapsaugojo jo nuo skausmų ir kentėjimų. Tačiau Teiloro pasitikėjimas Kūrėju ir priklausomybės nuo Dievo suvokimas atspindi Tėvo meilę ir Jo ištikimybę žmonėms.

Iš http://www.thegospelcoalition.org 
vertė Jurgita Ratautienė