Pyktis – gležna dorybė! (II)

Kaip valdyti pyktį taip, kad nenusidėtume, ir kaip jį pažaboti bei sutramdyti, kad baigtųsi geruoju?

1) Liaukis nirtęs ir palik rūstybę. Nesijaudink, kad nedarytumei pikta (Ps 37, 8).  Apmaudas veda į pikta, bet dar blogiau, kai tą jausmą išliejate, leidžiate liepsnoms išsiveržti. Todėl pajutę, kad susinervinote, kad kyla apmaudas, tučtuojau nutilkite ir tylėkite tol, kol įkarštis atslūgs ir galėsite kalbėti ramiai bei santūriai. Taip ir Ahasveras kurį laiką vaikščiojo sode prieš paskelbdamas nuosprendį Hamanui.

Geras būdas įniršiui numaldyti - cituoti tam tikras Šventojo Rašto eilutes, kaip antai, „rūstaudami nenusidėkite“; „kiekvienas žmogus tebūna lėtas pykti“; „nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei“; „būkite klusnūs Dievui“; „priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“. Pasipriešinus pykčio demonui Šventuoju Raštu, jis tikrai pabėgs, nes Dievo žodžio jis nepakelia (Mt 4 sk.).

Be to, privalome melstis tol, kol pyktis nuslūgs, kaip padarė Dovydas 39 psalmėje. Jobui pratrūkus, net ir Elifazas žinojo, ką atsakyti: „Nuo maldos Dievui susilaikai.“

2) Apvalykite savo širdį tikėjimu, nes tikėjimas Kristumi teikia kantrybės. Pažinkite Jį ir pamilkite, supraskite ir išlaikykite, nes įsikibę tikėjimo tapsite geresni.

Jokūbas teigia, kad karai ir kivirčai kyla dėl užgaidų, kurios nerimsta mūsų sąnariuose keldamos vidinį nerimą ir nepasitenkinimą kitais. Nedorėliai lyg sujudinta jūra, kuri negali nurimti. Kas godus pelno, vargina savo namus (Pat 15, 27).

Nabalas buvo toks Belialo sūnus, toks nuožmus ir įtūžęs, kad su juo nebuvo įmanoma susikalbėti. Ir Dovydas, kai suteršė savo sąžinę ir dar neatgailavo dėl svetimavimo bei žmogžudystės, buvo itin žiaurus amonitams dėl jų elgesio su jo pasiuntiniais. Jis pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti (2 Sam 12, 31).

Tačiau tikėjimas Kristumi skatina elgtis priešingai, nes Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Ir Jokūbas sako, kad iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių (Jok 3, 17).

3) Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose. Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų (Pat 26, 17). Nedraugauk su pikčiurna ir neik su ūmiu žmogumi (Pat 22, 24), nes jie kanda kaip pasiutę šunys ir kitus paverčia tokiais pat piktais, kaip jie patys.

Neklausykite liežuvautojų, nes jie išskiria gerus draugus. Nesiknaisiokite po kitų žmonių klaidas. Kantruolis retai būna smalsus, o smalsuolis - kantrus.

Apsispręskite, kad kol būsite šiame pasaulyje, pakęsite daugybę nuoskaudų ir neteisybių, nes jei nepakeliate įžeidimo, reikės susipakuoti ir išvykti iš šio pasaulio, mat čia jums ne vieta!

Kaip liūtas nekreipia dėmesio į šunėko lojimą, taip ir mums reikia daug ko nepaisyti, į daug ką žiūrėti pro pirštus. Karti piliulė rijama, o ne kramtoma. Taip pat patartina elgtis ir su nuoskaudomis. Taigi, romumu užkirsime kelią daugybei pykčio proveržių. Reikia būti labai atsargiam norint gyventi ramiai.

4) Privalote matyti tikrą pykčio vaizdą, tris jo aspektus: pirma, jo išsigimimą, antra, jo užtraukiamą gėdą ir, trečia, jo keliamą pavojų.

Pirma, pyktis toks bjaurus, kad atima savitvardą ir sudarko žmogaus veidą: žmogaus akys išsiplečia, išraiška tampa pilna įtūžio, bruožai deformuojasi, šnervės išsiplečia. Hebrajų kalba pyktis yra aph („šnervės, kvėpavimas, veidas“), nes supykusio žmogaus šnervės išsiplečia, veido spalva pakinta, liežuvis užsikerta, jis ima griežti dantimis, rankos sugniaužiamos į kumštį, kojos trypia, pulsas padažnėja, širdis tvinkčioja, žmogus ištinsta kaip buožgalvis, o veidas paraudonuoja.

Be to, pyktis užtraukia gėdą. Biblijoje Šventoji Dvasia ūmaus būdo žmogų vadina kvailiu, tiesą sakant, žmogumi, aukštinančiu kvailumą; išaukštindamas pyktį, žmogus pasirodo esąs didžiausias kvailys. Saliamonas sako, kad piktumu garsėjantis žmogus yra „išdidus, įžūlus žmogus, vadinamas pašaipūnu“. Na ir vardas, na ir apibūdinimas!

Taip Dievas užtraukia gėdą tokiam žmogui. Kol tas mano, kad pasipūtėliškas žvilgsnis ir pompastiška kalba byloja apie galią ir įtaką, kitų akimis toks žmogus stokoja savitvardos, išminties ir yra silpno proto.

Būtent silpnumas ir nebrandumas - dažna nežaboto pykčio priežastis, kaip būna ligonių ir kūdikių atveju.

Galiausiai, pyktis suėda kūną ir sunaikina asmenybę. Nesiliaujantis ir vis augantis pyktis kenkia sveikatai ir apkartina širdį taip, kad kol gyvas toks žmogus nepageidaujamas, o miręs - neapraudamas.

Pyktis pražūtingas sielai, nes atima norą melstis ar atlikti kitas priedermes Dievui ir žmogui. Tokios sielos savininkas - tarsi miestas be sienų, neapsaugotas nuo įvairių nuodėmių ir vargų (Jok 3, 16; Pat 29, 22).

5) Dažnai ir gerai pagalvokite, kaip Dievas jus globoja, veda, jumis rūpinasi, pagerbia savo artumu ir koks Jis jums kantrus.

Pirma, atminkite, kad tie, kurie mus nuskriaudė, kad ir kokie pikti bebūtų, yra nuostabūs Dievo įrankiai, naudojami didžiausiam mūsų labui. Tuomet kodėl turėtume ant jų pykti? Ar ne ant Dievo reikėtų pykti? Jei Dievas pyksta ant mūsų, yra viltis, kad pasigailės, bet jei mes ant Jo pykstame, kaip išsigelbėti „Jo rūstybei staiga užsidegus“?

Toks požiūris ir sulaikė Jobą nuo įniršio, kai jį apiplėšė chaldėjai ir užklupo kitos nelaimės, tad jis tarė: Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas! (Job 1, 21-22) Kad ir kokios bėdos užklupo Jobą, jis nenusidėjo ir Dievui nepriekaištavo.

Todėl nusilenkite prieš Dievo Apvaizdą ir nurimkite (Ps 39, 9). Atminkite, kad niekas neturi jums jokios galios, jei ji neduota iš aukštybių (Jn 19, 11).

Tada susimąstykite apie Dievo artumą ir pasisaugokite. Tegul Dievas eina pirma jūsų; taip, pirma jūsų aistrų, ir jos greit nurims, kaip nurimsta maištingi, besikivirčijantys kareiviai pasirodžius karininkui.

Kai širdis pykčiu kunkuliuoja ir trokšta atsikeršyti, sykiu su mokiniais sušukite: Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti! (Lk 9, 54). Prieš drįsdami piktai pasielgti, paprašykite Dievo leidimo. Niekad nemanykite, jog jūs - Dievo paskirtas budelis!

Girdėjome sakant, kad, kai nėra teisėjo, turime teisę patys vykdyti teisingumą, bet jei teisėjas yra, tokiam elgesiui nėra pateisinimo. Tačiau Šventajame Rašte Dievo tautai pasakyta: Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio (Jok 5, 9). Pro jo akis nepraslysta nė menkiausias susierzinimas ar neapykanta. „Argi nebijote manęs? - sako Viešpats. - Argi nedrebėsite prieš mane?“ (Jer 5, 22)

Kai tik Jobas, piktai besiskundęs, iš tiesų suvokė Dievo artumą, jis tarė: Aš uždengsiu ranka savo burną. Kartą kalbėjau, bet daugiau nebekalbėsiu ir nebeatsakysiu (Job 40, 4-5).

Galiausiai pagalvokite, kad Dievas be galo kantrus ir didžiai pakantus, nes pakelia mūsų elgesį taip pat, kaip ir tų, kurie klaidžiojo dykumoje. Koks Jis lėtas pykti ir koks didis Jo gailestingumas! Dievas teisia teisųjį, bet itin švelniai. Veiksmus, kurių nesuprantame, Jis vadina sunkumais ir juos siunčia tik tada, kai neberanda kito būdo, nes mes išjuokėme Jo pasiuntinius ir paniekinome Jo žodžius (2 Krn 36, 16). Kai Dievas atėjo nubausti Adomo, ėjo iš lėto, pavakario vėjeliui dvelkiant. Dievas atėjo pas Adomą ne taip, kaip kad Dovydas, pribėgęs prie Galijoto ir nukirtęs jam galvą. Dievas atėjo į pavakarę, prabilo iš lėto ir švelniai. Jis pasikalbėjo su Adomu ir pažadėjo, kad Gelbėtojas gelbės jį nuo mirtino angies įkandimo, o tada paskelbė savo nutarimą.

Tik prisiminkite, koks kantrus jums buvo Dievas, kaip prisimindavo ir tie, kurie pažvelgdavo į varinį žaltį, ir širdys nurims, nebeaimanuos degdamos iš pykčio.

Adomas buvo Dievo rankų darbo šedevras, kuriuo Viešpats pasitikėjo ir džiaugėsi. Dievas papuošė jį savo paties atvaizdu, padarė jį viršesniu už visas kitas žemės būtybes, patikėjo jam rojų ir suteikė galimybę gyventi danguje; tik jo padermei suteikė garbę vadinti Jį Viešpačiu.

Bet žmogus, besimaudydamas garbės spinduliuose, visa tai prarado ir tapo tarytum gyvulys, kuris nugaišta; iš tikrųjų dar baisesnis, nes tapo panašus į demonus, su kuriais ir būtų pražuvęs, jei ne Dievo gailestingumas. „Kur yra toks Dievas, kaip Tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą?“

Kuo labiau širstame, tuo gailestingesnis mums yra Dievas, kuris kiaurą dieną tiesia rankas į maištingą tautą. Būdamas maloningas, Jis tarsi klaupiasi prieš mus maldaudamas susitaikyti ir kenčia pasibaisėtiną mūsų elgesį.

Jei bent akimirkai susimąstytume, koks didis ir galingas, apsišarvavęs jėga, aukštesnis už aukščiausiąjį yra Dievas, tuo labiau stebėtumėmės Jo pakantumu. Nes paprastai kuo viršesnis žmogus, tuo labiau jis nepakenčia skriaudų.

Nuostabi kantrybės ypatybė pastebima pasitenkinimo savimi apimtame netikinčiajame, kai jam kartais pavyksta parodyti kantrumą. Tereikia žmogui kartą ar du susitaikyti su skriauda, ir jis ima nepaprastai žavėtis savimi, pasipūtęs mano, jog nusipelnė būti įamžintas metraščiuose ar paskelbtas šventuoju, kaip manė Henrikas VI.

Bet kas visa tai, palyginti su begaline Dievo kantrybe kenčiant skriaudas? Ir ne tik nuo rūstybės indų (Rom 9, 22), bet ir nuo savo paties išrinktųjų, kurie turėtų būti geresni. Dievas pasigaili jų, kaip tėvas pasigaili savo sūnaus, kuris Jam tarnauja, kasdien atleisdamas septyniasdešimt septynis kartus, be nuoskaudos priimdamas silpnybių pasaulį.

Giliai ir deramai apsvarsčius begalinę mums Dievo parodytą kantrybę, bus lengviau ugdyti savo dvasios kantrybę ir tapti panašiais į Jį.

Nuolankumas ir budrumas

Ir, galiausiai, prie visų šių priemonių ir apmąstymų pridurkite nuolatines pastangas save laikyti mažesniu už kitus ir griežtai sergėti savo širdį. Tada, širdyje užvirus neapykantai, pykčiui ar apmaudui, žinosite, kaip susitvardyti. O jei nieko nelaukdamas pulsite melstis, kad tas aistras pažabotumėte, laikydamas jas nepateisinamomis ir atidengdamas visą jų bjaurastį bei nuodėmingumą Dievo akyse, netrukus pamatysite, kad „jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“.

Džonas Trepas (John Trapp) - puritonas, epigramų ir glaustų pastabų meistras (1601-1669). Šis straipsnis taip pat bus spausdinamas šį rudenį išeisiančioje Krikščionio metų knygelėje.

Bendrinti: