.jpg)
Kristologijos problemą galima nagrinėti tiek teologiniu, tiek ir soteriologiniu (išgelbėjimo) požiūriu. Nors ankstyvosios bažnyčios Tėvai nepamiršo soteriologinio mokymo apie Kristų, svarbiausiose to meto diskusijose jie šio klausimo nepabrėždavo. Ginčų dėl Trejybės atmosferoje atrodė visiškai natūralu, kad į Kristaus asmenį reikia žvelgti iš teologinių pozicijų. Galutinis ginčių dėl Trejybės rezultatas buvo sprendimas, kad Kristus – Dievo Sūnus – yra vienos prigimties su Dievu, todėl yra pats Dievas. Šis sprendimas tuoj pat iškėlė klausimą, koks dieviškosios ir žmogiškosios Kristaus prigimties santykis.
Ankstyvieji kristologiniai ginčai nebuvo labai konstruktyvūs – juose buvo pernelyg daug aistrų, negarbingų intrigų, o kartkartėmis pasitaikydavo net smurto apraiškų. Nors atrodytų, kad tokioje aplinkoje gali gimti tik klaidos, visgi šie ginčai padėjo suformuluoti Kristaus asmens doktriną, kurios Bažnyčia iš esmės laikosi iki šių dienų. Šventoji Dvasia vedė Bažnyčią į tiesą gėdos ir sumaišties keliu.
Kai kurie teologai teigia, kad Bažnyčia, stengdamasi suprasti suvokimą pranokstančią paslaptį, iškėlė sau pernelyg sunkią užduotį. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ankstyvoji bažnyčia neteigė sugebanti suvokti šio mokymo gelmes ir Chalkedono išpažinime nepretendavo išspręsti Įsikūnijimo problemos. Bažnyčia paprasčiausiai stengėsi apsaugoti skelbiamą tiesą, kad jos neiškraipytų kurti įvairias teorijas pernelyg linkę asmenys, bei pateikti formuluotę, padedančią apsisaugoti nuo įvairių Šventojo Rašto neatitinkančių nuklydimų nuo tiesos.
Bažnyčia stengėsi suformuluoti Kristaus Asmens doktriną, kurioje atsispindėtų tokie momentai: a) tikrasis Jo dieviškumas; b) tikrasis Jo žmogiškumas; c) dieviškumo ir žmogiškumo vienovė viename Asmenyje; d) dieviškumo ir žmogiškumo skirtumai viename Asmenyje. Bažnyčia suprato, kad kol į šiuos klausimus neatsakyta arba atsakyta tik iš dalies, mokymas apie Kristų bus neišsamus. Visos ankstyvojoje Bažnyčioje pasitaikančios kristologinės erezijos kilo dėl nesugebėjimo sujungti visus šiuos elementus į vieną teisingą doktriną. Tuo metu vieni visiškai arba iš dalies neigė tikrąjį ir visišką Kristaus žmogiškumą. Kiti pabrėžė Kristaus Asmens vienovę, nekreipdami dėmesio į prigimčių skirtingumą, o dar kiti kreipė dėmesį į skirtingas Jo prigimtis neatsižvelgdami į jų vienybę.
Pirmasis ginčo etapas
Šio ginčo šaknys taip pat slypėjo praeityje. Ebionitai ir dinamiškieji monarchistai neigė Kristaus dieviškumą, o doketistai, gnostikai ir modalistai atmetė Jo žmogiškumą. Visos šios atšakos tiesiog ignoruodavo kurią nors problemos pusę. Kitos to meto krikščionybės kryptys buvo ne tokios radikalios ir neigdavo tik arba visišką Kristaus dieviškumą, arba visišką žmogiškumą. Arijonai neigė, kad per Kristų įsikūnijusiame Sūnuje – Logose yra visa Dievo pilnatvė. Kita vertus, Laodikėjos vyskupas Apolinaras (miręs 390 m.) neigė tikrąjį ir visišką Kristaus žmogiškumą. Jis manė, kad žmogų sudaro kūnas, siela ir dvasia, o dviejų Kristaus prigimčių problemą bandė išspręsti teigdamas, kad Logosas Kristuje užėmė žmogaus dvasios vietą. Jo nuomone, Kristaus asmens vienybę suprasti būtų kur kas paprasčiau tiesiog teigiant, kad Logosas užėmė aukščiausios (protaujančios) žmogaus esybės dalies vietą. Išstodamas prieš Arijų, Apolinaras gynė tikrąjį Kristaus dieviškumą ir Jo nenuodėmingumą. Žmogiškąją dvasią (pneumą) jis laikė nuodėmės buveine, todėl, Apolinaro nuomone, visiškai žmogiška prigimtis Kristuje neišvengiamai būtų buvusi nuodėminga. Be to, jis stengėsi, kad Įsikūnijimas būtų suprantamas, teigdamas, kad pats Logosas, kuris yra žmonijos prototipas, siekia žmogiškumo. Visgi Apolinaro sprendimas negalėjo būti laikomas pakankamu, nes, pasak W. Sheddo, „pašalinus racionalųjį žmogaus pradą, žmogus taps arba idiotu, arba gyvuliu“. Kita vertus, Apolinaro tikslas vertas visokeriopo pagyrimo, nes jis siekė apginti Kristaus Asmens vienybę ir nenuodėmingumą.
Netrukus susikūrė rimta opozicija Apolinaro siūlomam sprendimui. Trys kapadokiečiai ir Ilarijus iš Puatjė manė, kad jeigu Logosas nebūtų priėmęs visos žmogiškosios prigimties, Jis negalėtų būti tobulas mūsų Atpirkėjas. Visas nusidėjėlis turi būti visiškai atnaujintas, taigi Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją prigimtį, o ne tiesiog mažiau svarbias jos dalis. Jie taip pat teigė, kad Apolinaro mokyme yra doketizmo elementų. Jeigu Kristus nebūtų turėjęs tikros žmogiškos valios, Jo žmogiškumas nebūtų nei išbandytas, nei vystęsis. Kita vertus, net ir Apolinaro oponentai, kurie pabrėžė visišką Kristaus žmogiškumą, manė, kad žmogiškumas persidengia su dieviškumu. Grigalius Nysietis netgi teigė, kad susijungęs su dieviškumu Kristaus fizinis kūnas buvo perkeistas ir prarado visas žmogiškąsias ypatybes.
Šių pradinių ginčų pasekmė buvo tai, kad Aleksandrijos susirinkimas 362 m. patvirtino, jog Kristus turėjo žmogaus sielą. Žodį „siela“ sinodas vartojo prasme, apimančią ir racionalųjį elementą, kurį Apolinaras vadino „dvasia“ („pneuma“, „nus“).
Ginče dalyvavusios partijos
Nestorijaus partija
Kai kurie ankstyvieji Bažnyčios Tėvai vartojo tokius posakius, kurie tarsi neigė dviejų Kristaus prigimčių buvimą. Jie postulavo vieną prigimtį – „įsikūnijusį dieviškąjį Žodį“. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Marija buvo vadinama „Dievo gimdytoja“ arba Dievo motina. Tokia tendencija buvo ypač pastebima Aleksandrijos mokykloje. Kita vertus, Antiochijos mokykla puolė į kitą kraštutinumą, kurį aiškiai atskleidė Teodoro iš Mopsuestijos mokymas. Savo mokymo išeities tašku jis laikė visišką Kristaus žmogiškumą ir visišką Jo žmogiškosios patirties ir išgyvenimų tikrumą. Jo nuomone, Kristus iš tiesų kovojo su žmogiškomis aistromis, patyrė tikrus pagundymus, tačiau visuomet likdavo nugalėtoju. Jis teigė, kad Kristus galėjo išlikti nesuterštas nuodėmės: a) savo nekalto prasidėjimo; b) dėl žmogiškumo sąjungos su dieviškuoju Logosu. Teodoras neigė Logoso esybę Kristuje, ir pritarė tik moraliniam Logoso buvimui. Jis nematė didelio skirtumo tarp Dievo buvimo Kristuje ir tikinčiuosiuose, įžvelgė tik skirtingą dieviškumo laipsnį. Pagal šį mokymą Įsikūnijimą pakeičia moralinis Logoso buvimas žmoguje Jėzuje. Kita vertus, Teodoras nepripažino išvados, kuri neišvengiamai išplaukė iš jo požiūrio, t. y. kad Kristaus prigimtis dvejopa, o Jame yra tarsi du moralės ryšiais sujungti asmenys. Teodoras teigė, kad ši sąjunga tokia artima, jog apie du galima kalbėti kaip apie vieną Asmenį, taip kaip vyras ir žmona vadinami vienu kūnu.
Logiška Antiochijos mokyklos požiūrio pasekmė buvo nestorianizmas. Sekdamas Teodoro pėdomis Nestorijus tvirtino, kad kalbant apie Mariją negalima vartoti sąvokos „Dievo gimdytoja“ dėl tos paprastos priežasties, jog ji pagimdė žmogų, kurį lydėjo Logosas. Nors Nestorijus neplėtojo iš šio teiginio neišvengiamai sekančios išvados, jo oponentas Kirilas Aleksandrietis tolesnes mintis priskyrė būtent Nestorijui. Kirilas atkreipė dėmesį, kad a) jeigu Marija ne „Dievo gimdytoja“, t. y, ne vieno dieviško Asmens motina, tai Dievo įsikūnijimą keičia žmogiškosios būtybės bendravimas su Logosu; b) jeigu Marija ne „Dievo gimdytoja“, tai keičiasi Kristaus santykis su žmonija – Jis negali būti tikruoju žmonijos Atpirkėju. Nestorijaus sekėjai nedelsdami pritarė šioms išvadoms.
Nestorijaus mokymas klaidingas ne tik kalbant apie dvi Kristaus prigimtis bet ir apie vieną Asmenį. Nors šiame mokyme pripažįstamas tikrasis Kristaus dieviškumas ir žmogiškumas, jie pateikiami taip, kad neatskleidžiama tikra jų vienovė ir tai, kad jie yra vienas Asmuo. Dvi prigimtys čia reiškia dvi asmenybes. Nestorijaus mokyme visiškai neatsižvelgta į svarbų skirtumą tarp prigimties kaip substancijos, kai vienu metu gali būti dvi prigimtys, ir asmens, kaip sąlyginai nepriklausomos tokios prigimties egzistencijos. Užuot sujungęs šias prigimtis į vieną tapatybę, nestorianizmas jas talpina vieną šalia kitos, ir jos tarsi neturi nieko bendro, išskyrus moralinį ir emocinį tarpusavio ryšį. Pasak nestoriečių, žmogus Kristus nebuvo Dievas – jis tik savyje nešiojo Dievą. Pasak jų, Kristus garbinamas ne todėl, kad Jis Dievas, o todėl, kad Dievas buvo jame. Stiprioji nestorizmo pusė yra tai, kad šiame mokyme stengiamasi deramai atsižvelgti į Kristaus žmogiškumą. Kita vertus, jis prieštarauja visiems Bibliniams įrodymams, patvirtinantiems Tarpininko Asmens vienovę. Nestorizmas siūlo bažnyčiai puikų tikrojo dievotumo ir moralumo pavyzdį žmogaus Jėzaus asmenyje, tačiau apvagia bažnyčią, nes atima iš jos Atpirkėją, Dievą ir žmogų, kuris yra bet kokios dvasinės jėgos, malonės ir išganymo šaltinis.
Kirilo Aleksandriečio partija
Žymiausias nestorizmo oponentas buvo Kirilas Aleksandrietis. Pasak jo, Logosas priėmė visą žmogaus prigimtį tam, kad galėtų ją atpirkti, tačiau tuo pat metu jis buvo vienas Asmuo – ir Dievas, ir žmogus. Kirilo terminija ne visuomet buvo aiški. Viena vertus, atrodė, kad jis moko paprasto dalyko, jog Logosas priėmė žmogiškąją prigimtį, taigi Kristuje egzistavo dvi prigimtys, neatsiejama susijungusios viename Logoso asmenyje, ir nė viena prigimtis nepasikeitė. Tačiau jis taip pat vartojo tokias sąvokas, kurios pabrėžė dviejų prigimčių vieningumą Kristuje keičiantis savybėmis ir kalbėjo apie Kristaus asmenį taip, tarsi ši vienovė susiformavo Jame. Svarbiausias Kirilo Aleksandriečio mokymo aspektas yra tai, kad, kitaip negu nestoriečiai, jis pabrėžė Kristaus asmens vieningumą. Jis ypač pabrėžė tris dalykus: a) neatskiriamą dviejų prigimčių sąjungą; b) žmogiškumo, kurį Logosas naudoja kaip įrankį, priklausomybę ir nuasmeninimą; c) Kristaus asmens vienybę ir pastovumą. Visi šie teiginiai visiškai derėjo su to meto ortodoksinės krikščionybės mokymu. Tačiau kartkartėmis Kirilas Aleksandrietis vartodavo posakius, kurie, atrodo, pateisino vėlesnę Eutichijaus klaidą. Sąvoką „prigimtis“ jis vartojo kalbėdamas tik apie Logosą, o ne apie Kristaus žmogiškumą, taigi ji buvo „įsikūnijimo“ sinonimas. Tai leido jam priskirti mokymą, pagal kurį Kristuje neva buvo įsikūnijusi tik viena, dieviškoji prigimtis, o monofizitams tai suteikė galimybę remtis Kirilo mokymu, kai jie norėjo įrodyti, kad jei yra tik vienas Asmuo, gali būti ir viena Tarpininko prigimtis. Monofizitai ir toliau rėmėsi Kirilo mokymu, nors jis aiškiai neigė bet kokį prigimčių susimaišymą. Efezo sinode buvo pasiektas kompromisas: viena vertus, nuspręsta, kad Mariją tinka vadinti „Dievo gimdytoja“, o, kita vertus, buvo įtvirtintas mokymas apie dvi skirtingas Kristaus prigimtis.
Eutichijaus partija
Daugelis Kirilo šalininkų buvo nepatenkinti. Jie nebuvo linkę pritarti mokymui apie dvi skirtingas prigimtis. Pagyvenęs vienuolis Eutichijus, kuris laikėsi gana nesubalansuoto požiūrio ir buvo griežtai nusistatęs prieš nestoriečių mokymą, Konstantinopolyje palaikė Aleksandrijos teologiją. Pasak Teodorito, Eutichijus teigė, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis „ištirpo“ dieviškojoje, taigi abi šios prigimtys susimaišė į kažkokią trečią. Jo nuomone, žmogiškosios Kristaus savybės buvo prarytos dieviškumo, taigi Jo kūnas buvo ne toks kaip mūsų, ir Jis įprasta prasme negali būti vadinamas žmogumi. Pasmerktas 448 m. Konstantinopolio sinodo, Eutichijus kreipėsi į Romos vyskupą Leoną. Po to, kai Leonas gavo išsamią Konstantinopolio vyskupo Flavijano ataskaitą apie šią problemą, jis nusiuntė Flavijanui garsųjį apibrėžimą („Tomos“). Kadangi šis apibrėžimas turėjo didelę įtaką Chalkedono išpažinimui, verta išskirti svarbiausius jo teiginius:
а) Kristuje yra dvi prigimtys, kurios skiriasi viena nuo kitos;
b) šios dvi prigimtys susijungia viename Asmenyje, tačiau Įsikūnijusio Kristaus gyvenime kiekviena jų atlieka savo funkcijas;
c) iš Asmens vienybės kyla bendravimas (ryšys su aplinkiniais);
d) Atpirkimo darbui reikėjo Tarpininko, kuris tuo pat metu būtų ir Dievas, ir žmogus, tuo pat metu kenčiančio ir nepatiriančio kančios, mirtingo ir nemirtingo. Įsikūnijimas buvo Dievo nusižeminimo aktas, tačiau per jį Logosas nenustojo būti Dievu. Tarno paveikslas neatskiriamas nuo Dievo paveikslo;
e) Kristaus žmogiškumas nuolatinis, o jo neigimas reiškia doketinį Kristaus kančios neigimą.
Visa tai sudarė Vakarų kristologijos esmę.
Chalkedono susirinkimo sprendimas
Po kelių sinodų, kurie tai pritardavo, tai pasmerkdavo Eutichijų, 451 m. buvo sušauktas visuotinis Chalkedono susirinkimas, kuriame buvo priimtas garsusis mokymo apie Kristaus asmenį apibrėžimas. Jis buvo suformuluotas taip:
„Taigi sekdami šventaisiais Tėvais mes visi vieningai mokome išpažinti vieną ir tą patį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus, tikras Dievas ir tikras žmogus, turintis protingą sielą ir kūną, vienos prigimties su Tėvu kaip Dievas ir vienos prigimties su mumis kaip žmogus. Jis viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę.
Kaip Dievas gimęs iš Tėvo iki laikų pradžios, o pastarosiomis dienomis – kaip žmogus dėl mūsų ir mūsų išgelbėjimo gimęs iš Dievo gimdytojos mergelės Marijos.
Vieną ir tą patį Kristų, Sūnų, Viengimį Viešpatį mes pažįstame pagal dvi nesusiliejusias, nepasikeitusias, neatskiriamas ir neišskiriamas prigimtis.
Tačiau dėl to prigimčių skirtumai nedingsta joms susijungus, o kiekvienos prigimties savitumas išlieka viename asmenyje ir vienoje hipostazėje.
Mokome išpažinti neatskiriamas ir neišskiriamas į du asmenis prigimtis, bet vieną ir tą patį Sūnų, Viengimį Dievo Žodį, Viešpatį Jėzų Kristų.
Kaip pradžioje apie Jį skelbė pranašai ir mokė pats Viešpats Jėzus Kristus, ir kaip perdavė mūsų tėvų išpažinimas.“
Svarbiausios šio išpažinimo implikacijos:
1. Abiejų prigimčių savybės gali būti priskirtos vienam ir tam pačiam Asmeniui, pavyzdžiui, ir visažinystė, ir ribotas žinojimas.
2. Viename Asmenyje įsikūnijusio Dievo ir žmogaus kančias galima laikyti tikromis ir tikrai begalinėmis, nors dieviška prigimtis nepatiria kančių.
3. Būtent dieviškumas, o ne žmogiškumas sudaro Jėzaus Asmens pagrindą.
4. Logosas susijungė ne su ypatingu žmogaus asmeniu, o su žmogiškąja prigimtimi. Nebuvo atskiro žmogaus, su kuriuo Antrasis Dievo Asmuo būtų save siejęs. Susijungimas su žmogiškąja prigimtimi įvyko Marijos įsčiose.
Louis Berkhof – (1873–1957 m.) amerikiečių ir olandų reformatų teologas, įtakingas sistematinės teologijos specialistas.
Versta iš Louis Berkhof „History of Christian Doctrines“
