Doktrinų istorija (I): apaštališkieji tėvai ir jų teologija

Jūsų dėmesiui siūlome ištraukas iš žymaus XX a. pirmosios pusės olandų ir amerikiečių teologo, sisteminės teologijos specialisto bei reformatų bažnyčių pastoriaus Louiso Berghofo knygos „Krikščioniškųjų doktrinų istorija“ (History of Christian Doctrines).

1. Žinomi apaštališkųjų tėvų darbai

Apaštališkaisiais tėvais vadinami tie Bažnyčios tėvai, kurie, kaip manoma, gyveno anksčiau, nei mirė paskutinis apaštalas. Kai kurie apaštališkieji tėvai laikomi konkrečių apaštalų mokiniais, ir jiems priskiriami anksčiausi krikščioniški raštai. Dažniausiai minimi šeši mus pasiekę apašališkųjų tėvų vardai: Barnabas, Hermas, Klemensas Romietis, Polikarpas, Papijus ir Ignotas. Teigiama (nors ir nėra tvirtai įrodyta), kad Barnabas yra būtent tas asmuo, kuris Apaštalų darbuose vadinamas Pauliaus palydovu. Jis laikomas ypatingai prieš judaizmą nukreipto Barnabo laiško autoriumi, nors autorystė ir nėra neginčijama.

Manoma, kad Hermas - tai asmuo, minimas Rom 16, 14, nors tai irgi galutinai neįrodyta. Hermui priskiriamame veikale „Ganytojas“ daug regėjimų, reikalavimų ir palyginimimų. Šio veikalo autentiškumas ir įkvėptumas abejotini, nors ankstyvojoje Bažnyčioje jis buvo laikomas autoritetingu.

Klemensas Romietis galėjo būti apaštalo Pauliaus bendradarbis, minimas Fil 4, 3. Tradiciškai jis vadinamas Romos vyskupu, nors galėjo būti tik vienas iš įtakingų ganytojų. Klemensas Romietis parašė Laišką korintiečiams, kuriame pateikiami bendri doriniai nurodymai ir konkretūs raginimai, susiję su Korinto bažnyčioje kylančiais nesutarimais. Nors kai kurie autoriai abejoja ir šio laiško tikrumu, nors jis laikomas gana patikimu. Galimas daiktas, jog tai - anksčiausias originalus ankstyvosios krikščioniškos literatūros dokumentas.

Polikarpas paprastai vadinamas Smirnos vyskupu, nors Euzebijus tiksliau vadina jį „palaimintu apaštališkuoju presbiteriu (vyresniuoju).“ Polikarpas buvo apaštalo Jono mokinys ir parašė trumpą Laišką filipiečiams, kuriame bibline kalba teikia praktinius patarimus.

Hierapolio vyskupu vadinamas Papijas buvo Polikarpo amžininkas ir, galbūt, taip pat Jono mokinys. Jis laikomas „Viešpaties posakių“ autoriumi, tačiau Euzebijui pavyko išsaugoti tik kelis nedidelius šio dokumento fragmentus.

Ignotas, dar vadinamas Antiochijos vyskupu, taip pat gyveno paskutiniojo apaštalo dienomis. Jis laikomas penkiolikos laiškų autoriumi, nors dabar patvirtintas tik septynių laiškų autentiškumas.

Greta šių asmenų galima paminėti dar du veikalus, kurių autoriai nežinomi: Laišką Diognetui ir Didachę. Laiško Diognetui autoriumi kartais laikomas Justinas Kankinys, nes būtent jis parašė Apologiją Diognetui. Tačiau nagrinėjant laiško tekstą dėl to kyla abejonių. Laiško autorius jame pateikia priežastis, kodėl krikščionys atitsakė pagonybės ir judaizmo, aprašo pagrindinius krikščioniško charakterio ir elgesio bruožus bei aiškina tai krikščionišku mokymu, kurį išdėsto trumpai, bet su jėga. Didachė , rasta 1873 m., tikriausiai buvo parašyta apie 100 m. Pirmoje Didachės dalyje dėstomas mokymas apie du kelius - gyvenimo kelią ir mirties kelią, o antroje dalyje pateikiami nurodymai dėl susirinkimų tvarkos bei bažnyčios valdymo. Į juos įpinti teiginiai apie paskutiniuosius laikus ir Kristaus sugrįžimą.

2. Bendras apaštališkųjų tėvų raštų apibūdinimas

Dažnai atkreipiamas dėmesys į tai, kad pereinant nuo Naujojo Testamento mokymo prie apaštališkųjų tėvų darbų pastebimas milžiniškas skirtumas. Bažnyčios tėvų raštuose pasigendama gaivos, originalumo, minties gylio ir aiškumo. Ir tai nenuostabu, nes būtent tuo metu buvo pereinama nuo tiesos, kurią atvėrė neklaidingas Dvasios įkvėpimas, prie tiesų, kurias stengėsi atkurti klystantys žmonės. Šiuose raštuose buvo pateikiami pradmenys, dažniausiai apimantys pradinius tikėjimo principus, o ne gilias religines tiesas.

Apaštališkųjų tėvų mokymui būdingas tam tikras skurdumas. Paprastai jis visiškai atitinka Šventąjį Raštą, ir dažnai mintys dėstomos tiksliomis biblinėmis formuluotėmis, tačiau jos labai mažai aiškinamos ir visiškai nesisteminamos. Tai neturėtų stebinti, nes tuomet krikščionybė buvo visiškai jauna ir dar nebuvo praėję pakankamai laiko, per kurį būtų galima apmąstyti esmines krikščionybės tiesas ir įsisavinti gausybę Biblijoje esančios medžiagos. Dar nebuvo apibrėžtas Naujojo Testamento kanonas - tai paaiškina, kodėl Apaštališkieji Tėvai taip dažnai cituoja žodinę tradiciją, o ne užrašytą žodį. Be to, svarbu turėti omenyje, kad tarp apaštališkųjų tėvų nebuvo filosofų ar teologų, turinčių specialų išsilavinimą, kuris būtų padėjęs jiems geriau suprasti ir susisteminti tiesas. Visgi nežiūrint į tam tikrą skurdumą, apaštališkųjų tėvų raštai labai svarbūs, nes jie liudija apie Naujojo Testamento knygų kanoniškumą ir pilnumą bei kuria sąsają tarp Naujojo Testamento ir išsamesnių apologetų raštų, pradėtų kurti antrajame amžiuje.

Kitas apaštališkųjų tėvų mokymui būdingas bruožas - nepakankamas apibrėžtumas. Naujajame Testamente yra kelios apaštalų mokymo (kerigmos) kryptys: Petro, Jono ir Pauliaus mokymas. Nors visų jų mokymas dera tarpusavyje, kalbant apie esmines tiesas, kiekvienas jų pabrėžia skirtingus aspektus. Gali pasirodyti keista, kad apaštališkieji tėvai, kurie buvo geriausiai susipažinę su Jono pamokslavimu, neteikia aiškios pirmenybės nė vienam iš šių tipų. Šį faktą galima paaiškinti keliomis prielaidomis. Tam, kad būtų galima išskirti pamokslavimo tipus, būtina juos apmąstyti. Ankstyvosios bažnyčios tėvai buvo pernelyg artimi apaštalams, kad išskirtų būdingus jų mokymo bruožus. Be to, krikščionybė jiems pirmiausia buvo ne žinios, kurių reikia siekti, o gyvenimo būdas paklūstant Dievui. Suprasdami norminę Jėzaus žodžių ir apaštalų mokslo vertę, jie nesistengė aiškinti apreiškimo tiesų, o tiesiog kartojo jas taip, kaip įsiminė suprato. Galiausiai jų gyvenimo sąlygos, atsižvelgiant į didelę to meto pagoniškos filosofijos bei judėjiškos ir helenistinės moralės įtaką, buvo nepalankios tam, kad būtų galima geriau suprasti skirtingų apaštališkosios kerigmos tipų skirtumus.

3. Apaštališkųjų tėvų mokymo turinys

Teologai vieningai sutaria, kad apaštališkųjų tėvų darbuose labai nedaug doktrinos požiūriu svarbių tiesų. Jų mokymas dera su Kristaus mokymu ir Šventuoju Raštu ir dažnai jie tiesiog pateikia pažodines Šventojo Rašto citatas. Būtent dėl to negalima pasakyti, kad jie praplėtė ar pagilino Šventojo Rašto supratimą arba kad aiškiau atskleidė vidinius Rašte pateiktų doktrinų ryšius. Jų raštai liudija apie paprastą tikėjimą Dievu - Kūrėju ir Visatos valdovu, bei Jėzumi Kristumi, kuris jau buvo kuriant pasaulį, o galiausiai apsireiškė kūne. Laikydamiesi biblinio požiūrio į Dievą kaip Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią bei kalbėdami apie Kristų kaip apie Dievą ir žmogų, jei dar nesuvokė iš šių doktrinų kylančių problemų. Kristaus atpirkimo žygdarbis taip pat ne visuomet pateikiamas vienodai. Kartais didžiausia atpirkimo prasme laikomas tas faktas, kad Kristus per savo kančią ir mirtį išlaisvino žmoniją nuo nuodėmės, o kartais - kad Jis apreiškė Tėvą ir pateikė naują moralės mokymą. Kai kuriais atvejais Kristaus mirtis laikoma žmonėms suteikta atgailos malone, atveriančia kelia naujam paklusnumui, o ne žmogaus išteisinimo pagrindu. Kai kas gali teigti, kad pačia silpniausia apaštališkųjų tėvų mokymo vieta laikytinas aiškus moralizavimas. Tai susiję su to meto pagoniškojo pasaulio moralizmu, kuris būdingas kūniškam žmogui ir neišvengiamai veda į įstatymo vykdymą.

Sakramentai laikomi priemonėmis, kuriomis žmonėms perduodami išgelbėjimo palaiminimai. Pasak jų, krikštu pradedamas naujas gyvenimas ir atleidžiamos visos nuodėmės, o ne tik padarytos iki krikšto (taip teigia Hermas ir Klemensas). Viešpaties Vakarienė laikoma būdu, kuriuo žmogui perduodamas nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas.

Atskiras krikščionis pažįsta Dievą tikėjimu, kuris apima tikrą Dievo pažinimą, pasitikėjimą Juo ir atsidavimą Jam. Nors kalbama, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, tačiau tikėjimo ir išteisinimo bei naujo gyvenimo santykis lieka neaiškus. Šiuose dokumentuose jaučiamas stiprus polinkis į įstatymiškumą (faktiškai nukreiptas prie apaštalo Pauliaus mokymą). Tikėjimas - tai tik pirmasis žingsnis gyvenimo kelyje, nuo kurio priklauso moralinis asmenybės tobulėjimas. Po krikšto žmogus gauna nuodėmių atleidimą, tačiau vėliau žmogus turi užsitarnauti palaiminimą gerais darbais - tai tampa antru savarankišku principu greta tikėjimo. Krikščionybė dažnai vadinama „naujuoju įstatymu“, svarbią vietą užima meilė, kuri veda į naują paklusnumą. Pirmoje vietoje dažnai atsiranda geri darbai, o ne Dievo malonė.

Krikščionimi vadinamas žmogus, gyvenantis krikščioniškoje bendruomenėje, bažnyčioje, kurioje vis dar veikia Dvasios dovanos, tačiau stiprėja ir pagarba Naujajame Testamente paminėtomis bažnytinėms pareigybėms. Kai kuriais atvejais vyskupas iškeliamas aukščiau presbiterių. Šiuose darbuose taip pat aiškiai jaučiamas chaotiško ir praeinančio dabarties pasaulio alsavimas bei būsimo pasaulio šlovė. Visuose dokumentuose teigiama, kad pabaiga labai arti, o ši pabaiga apibūdinama pagal Senojo Testamento pranašystes. Dievo Karalystė vadinama aukščiausiu, tačiau ne dabartiniu, o būsimu palaiminimu. Kai kurie autoriai (Barnabas, Hermas, Papijas) teigė, kad prieš ateinant Dievo Karalystei stos Tūkstantmetė karalystė. Bet kad ir koks didelis dėmesys būtų skiriamas tūkstantmetei karalystei, kur kas labiau pabrėžiamas Teismas, kuriame Dievo tauta bus apdovanota, o neteisieji - pasmerkti amžinai pražūčiai.

Bus daugiau

Literatūra

1. Llghtfoot, The Apostolic Fathers.
2. Lechler, Das apostol и nachap. Zeitalter.
3. Moxom, From Jerusalem to Nicaba, pp. 99—162.
4. Gunningham, Historical Theology, I, pp. 94—120.
5. Scott, The Nicene Theology, pp. 82-86, 142-160.
6. Moody, C. N., The Mind of the Early Converts, pp. 10 -101.
7. Harnack, History of Dogma, I, pp 141 -221.
8. Seeberg, History of Doctrines, I, pp. 55—82.
9. Loofs, Handboek der Dogmengeschiedenis, pp. 57—66.
10. Otten, Manual of the History of Dogmas, I, pp. 62—98.
11. Fisher, History of Christian Doctrine, pp. 41—47.

Vertė D. J. iš http://www.reformed.org.ua/2/295/Berkhof

Iliustracijoje - Polikarpas