Doktrinų istorija (II): ankstyvieji Evangelijos iškraipymai

Krikščionybė, kaip nauja pasaulinė jėga, atsiskleidžianti per Bažnyčią, II a. privalėjo stoti į kovą už išlikimą. Ji privalėjo gintis nuo išorės ir vidaus pavojų, pateisinti savo egzistavimą ir išsaugoti mokymo tyrumą, atsispirdama subtiliai įslenkančioms klaidoms.
Dėl valstybės vykdomų persekiojimų grėsmė kilo jau pačiam Bažnyčios egzistavimui. Pradžioje krikščionis persekiojo tik judėjai, nes Bažnyčia veikė tik Palestinoje, o Romos vyriausybė iki tam tikro laiko Kristaus sekėjus vadino žydų sekta, taigi - leidžiama religija (nes judaizmas Romos imperijoje buvo pripažinta religija - vert. past.). Tačiau kai tapo aišku, kad krikščionybė teigia esanti universali ir tokiu būdu kelia grėsmę valstybinei religijai, be to, dauguma krikščionių nereiškė pagarbos valstybės reikalams, atsisakydavo dalyvauti romėnų stabmeldystėse, o ypač griežtai atsisakydavo garbinti imperatorių, Romos vyriausybė pradėjo persekiojimus, kurie ėmė kelti grėsmę, kad Bažnyčia išnyks nuo žemės paviršiaus. Tuo metu krikščionybė labai kentėjo nuo rašytinių iškilių protų išpuolių - prieš krikščionis savo argumentus išsakė tokie filosofai kaip Lukianas, Porfyras, Celsijus. Šie argumentai būdingi visų laikų filosofinėms prieštaroms ir dažnai primena argumentus, kuriuos pasitelkia šių dienų racionalizmo filosofai ir krikščionybės kritikai. Tačiau kad ir kokie dideli būtų šie išoriniai pavojai, dar didesnės grėsmės kilo iš bažnyčios vidaus - tai buvo įvairiausio plauko Evangelijos iškraipymai.

1. Su judaizmu susiję klaidžiamoksliai

Egzistavo trys iš judėjų kilusių krikščionių grupės, kurios buvo linkusios į judaizmą. Jų pėdsakus galima pastebėti net Naujajame Testamente.

Nazarėnai

Nazarėnai buvo žydai, kurie priėmė krikščioniškąjį mokymą. Jie rėmėsi tik žydiška Evangelija pagal Matą, tačiau Paulių pripažino tikru apaštalu. Kitaip nei daugelis kitų judėjų sektų nazarėnai tikėjo Jėzaus dieviškumu ir Jo gimimu iš Mergelės. Jie patys griežtai laikėsi Įstatymo, tačiau to nereikalavo iš pagonių kilmės krikščionių. R. Seebergas teigia, kad „jie buvo tikri žydai-krikščionys, tuo tarpu kai kitos dvi grupės buvo tik krikščioniškos pakraipos žydai.“

Ebionitai

Ebionitai buvo fariziejiško tipo žydų-krikščionių sekta, kuri tęsė Pauliaus oponentų judėjų mokymą. Jos šalininkai atsisakė pripažinti Paulių apaštalu ir laikė jį Įstatymo laužytoju bei reikalavo, kad visi krikščionys būtų apipjaustyti. Stengdamiesi išlaikyti Senojo Testamento monoteizmą jie neigė Kristaus dieviškumą ir Jo gimimą iš Mergelės. Jų nuomone Jėzus nuo kitų žmonių skyrėsi tik tuo, kad griežtai laikėsi Įstatymo ir dėl paklusnumo Įstatymui buvo išrinktas Mesiju. Tai Jis suprato krikšto metu, kai gavo Šventąją Dvasią, ir dėl to tapo gabus įvykdyti savo Pranašo ir Mokytojo misiją. Jie vengė kalbėti apie Kristaus kančią ir mirtį.

Elkesaitai

Ši žydų kilmės krikščionių grupė pasižymėjo teosofinėmis pažiūromis ir griežtu asketizmu. Jie neigė Kristaus gimimą iš Mergelės tvirtindami, kad Jis gimė kaip kiti žmonės, tačiau tuo pat metu vadino Jį aukščiausia dvasia ir angelu, t. y. laikė Jėzų tobulo Adomo įsikūnijimu ir vadino aukščiausiu arkangelu. Elkesaitai teikė labai didelę reikšmę šabui ir apipjaustymui, praktikavo dažnus apsiplovimus, kuriems priskyrė magišką apvalomąją ir sutaikomąją galią. Be to, jie pripažino magiją ir astrologiją bei slaptą mokymą apie Įstatymo laikymąsi. Jų judėjimas tikriausiai bandė pasiekti visuotinio judėjiškos krikščionybės pripažinimo, pritaikant ją sinkretiškoms to meto tendencijoms. Tikėtina, kad būtent ši erezija minima Laiške kolosiečiams ir Pirmajame laiške Timotiejui.

2. Gnosticizmas

Kitokio pobūdžio krikščionybės iškraipymas - tai gnosticizmas. Tiesa, gnosticizmas turi šiek tiek bendro su anksčiau apibūdintomis žydų sektomis, o būtent tai, kad gnostikai Senąjį ir Naująjį Testamentus bei judaizmą ir krikščionybę laikė viena kitai prieštaraujančioms religijoms. Gnosticizmo ištakos slypi judaizme, tačiau galiausiai jis išsivystė į keistą judaizmo elementų, krikščioniško mokymo ir pagoniškos filosofinės minties mišinį.

Gnosticizmo kilmė

Naujajame Testamente yra požymių, kad gnosticizmo užuomazgų atsidaro jau apaštalų dienomis. Jau tada pasirodė erezijų skelbėjai, kurie idėjų sėmėsi iš judaizmo, o tiksliau - iš judėjų filosofijos apie angelus ir dvasias. Jų mokymui buvo būdingas klaidingas dualizmas, kuris, viena vertus, vedė į asketizmą, o kita vertus - į visišką palaidumą, prisikėlimas iš mirusiųjų būdavo sudvasinamas, o iš Bažnyčios tikėjimo šiais dalykais tyčiojamasi (Kol 2, 18; 1 Tim 1, 3-7; 4, 1-3; 6,3; 2 Tim 2, 14-18; Tit 1, 10-16; 2 Pt 2, 1-4; Jud 4; Apr 2, 6, 15, 20). Taip pat egzistavo polinkis į religinį filosofavimą, kuris ypač ryškiai pasireiškė Kerinto erezijoje. Šiame mokyme buvo atskiriamas žmogus Jėzus ir Kristus - aukščiausioji dvasia, kuri nusileido ant Jėzaus krikšto akimirką ir vėl pasitraukė, Jam kenčiant ant kryžiaus. Šiai erezijai savo raštuose netiesiogiai prieštarauja Jonas: Jn 1, 14; 20, 31; 1 Jn 2, 22; 4, 2 ir 15; 5, 1, 5 ir 6; 2 Jn 7.

Antrojo amžiaus pradžioje šie klaidžiamoksliai įgijo sudėtingesnę formą, buvo atvirai propaguojami ir stebėtinai plačiai paplito. Tai galima suprasti tik turint omenyje to meto sinkretizmą. Tam laikotarpiui buvo būdinga religinė sumaištis ir stebėtinas imlumas bet kokioms religinėms idėjoms, stengiantis jas sujungti bei suderinti tarpusavyje. Vakarų religijos jų nebetenkino, tačiau būdavo karštai pritariama Rytų kultams, kuriuos skelbė keliaujantys pamokslininkai. Svarbiausias tikslas buvo patenkinti gilesnių žinių troškulį, mistiškai susivienyti su Dievu ir įgauti viltį, kad pavyks rasti patikimą kelią sielai po mirties pereiti į aukštesnį pasaulį. Nenuostabu, kad ši tendencija buvo siejama su krikščionybe, kuri, atrodo, siekė tų pačių tikslų, ir jai neblogai pavyko. Be to, šią tendenciją atitiko krikščionybės tvirtinimas, kad tai absoliuti ir universali religija. Galima teigti, kad gnosticizmas siekė „pakelti krikščionybę į tinkamą lygį“, t. y. padaryti universalia religija, tačiau klaidingai aiškino, kad ji dera su pasaulio išmintimi.

Gnosticizmo esmė

Visų pirma, gnosticizmas yra spekuliacinis judėjimas. Pats pavadinimas gnostikoi (γνωστικοί - gebantys žinoti), kurį ėmė vartoti kai kurie šio mokymo šalininkai, rodo, kad jie teigė giliau suvokią dieviškus dalykus nei paprasti tikintieji. Gnostikai stengėsi išspręsti kai kurias gilias filosofijos ir religijos problemas, tačiau vertino jas iš neteisingos pozicijos ir siūlė kitokius sprendimus nei apreiškimo tiesos. Dvi didžiausios gnosticizmo problemos - absoliutas ir blogio kilmė - buvo pagoniškos, o ne krikščioniškos minties problemos. Gnostikai sukūrė fantastinę kosmogoniją, noriai pasiskolintą iš Rytų filosofijos, kuria vadovaudamiesi stengėsi sujungti Evangelijos tiesas. Be abejo, jie visiškai rimtai mėgino padaryti Evangeliją, Gerąją naujieną priimtina išsilavinusiems ir kultūringiems savo meto žmonėms.

Nepaisant spekuliacinio pobūdžio gnosticizmas tuo metu buvo gana populiarus judėjimas. Tam, kad patrauktų mases, jame turėjo būti kažkas daugiau nei vien tik spekuliacijos. Todėl kai kurios gnostikų bendruomenės stengėsi populiarinti pagrindines kosmines teorijas, pritaikydamos simbolines apeigas, mistines ceremonijas bei mokė magiškų formulių. Stojant į tokią draugiją svarbus vaidmuo teko ypatingoms, keistoms formulėms ir apeigoms. Buvo manoma, kad jos užtikrina būtiną ir veiksmingą apsaugą nuo nuodėmės ir mirties jėgos bei suteikia galimybę pasiekti būsimojo pasaulio palaiminimus. Tačiau iš tiesų jais buvo bandoma paversti Evangeliją religine filosofija ir mistine išmintimi, o gnosticizmas „stengėsi apsimesti“ krikščionybe. Kai tik būdavo galimybė, gnostikai rėmėsi alegoriškai aiškinamais Jėzaus žodžiais ir taip vadinama slaptąja tradicija, siekiančia apaštalų laikus. Daugelis jų mokymą laikė tikromis krikščioniškomis tiesomis.

Gnosticizmas taip pat buvo krikščioniškoje aplinkoje gimęs sinkretinis judėjimas. Iki šiol svarstoma, ar gnostikai nors nedidele dalimi buvo krikščionys. R. Seebergas mano, kad gnosticizmas buvo greičiau pagoniškas, o ne krikščioniškas mokymas. Jis buvo skirtas pagoniško pasaulio religinės minties problemų sprendimui, tiesiog diskusijoms būdavo suteikiamas šioks toks krikščioniškas atspalvis. Panašu, kad gnostikai labai vertino Jėzų Kristų, manydami, kad Jis paženklino lūžio tašką žmonijos istorijoje ir yra absoliučios tiesos mokytojas. Tiesa, A. Harnackas tai vadina ryškia krikščionybės helenizacija, o gnostikus vadina pirmaisiais krikščionių teologais. Profesorius Valteris gnosticizmą apibūdina kur kas tiksliau teigdamas, kai tai „krikščionybės atplaišų vagystė, siekiant pridengti pagoniškąją nuogybę.“ Šis apibūdinimas atitinka Seebergo teiginį apie gnosticizmą, kaip krikščionybės etnizavimą, t. y. pritaikymą etninėms sąlygoms.

Gnostikų mokymo pagrindai

Mes nenagrinėsime skirtingų gnosticizmo sistemų, tokių kaip Valentino ar Basilido mokymas, o tik apibūdinsime gnosticizmą bendrais bruožais. Visai gnosticizmo sistemai būdingas dualizmas, t. y. teiginys, kad egzistuoja du pradiniai principai arba dievai, kurie yra priešingi vienas kitam kaip aukštesnysis ir žemesnysis arba gerasis ir piktasis. Aukščiausiasis arba gerasis dievas - tai neišmatuojama gelmė. Tarp šio dievo ir galutinių kūrinių yra ilga eonų, arba tarpinių būtybių grandinė, kurios yra išspinduliuotos dievybės ir sudaro Pleromą arba dieviškosios esybės pilnatvę. Aukščiausiasis dievas įvairius ryšius su kūriniais gali užmegzti tik per šiuos tarpininkus. Pasaulis nebuvo sukurtas gerojo Dievo, tačiau greičiausiai buvo Pleromos kritimo padalinys ir yra žemesniosios ir galbūt priešiškos dievybės kūrimo vaisius. Šis žemesnysis dievas vadinosi Demiurgas, jis buvo siejamas su Senojo Testamento Dievu ir aprašomas kaip ribotas, aistringas ir kerštingas padaras. Demiurgas priešingas aukščiausiajam dievui - gėrio, tiesos ir gerumo šaltiniu, kurį savyje tariamai apreiškė Kristus.

Pasak šio mokymo materialusis pasaulis, kaip žemesnio ir, greičiausiai, blogo dievo kūrinys, jau savo prigimtimi yra blogas. Tačiau jame dar išliko dvasinio pasaulio kibirkštėlė, t. y. žmogaus siela - šviesos kibirkštis iš aukštesniojo švaros pasaulio, kuris kažkokiu nepaaiškinamu būdu buvo įtrauktas į piktą materiją. Ją galima išlaisvinti tik įsikišus gerajam dievui. Išlaisvinimo kelią nutiesė pasiuntinys, atėjęs iš šviesos karalijos į tamsos viešpatystę. Krikščioniškajame gnosticizme šis pasiuntinys visuomet siejamas su Kristumi. Jis vaizduojamas įvairiai: ir kaip dangiška būtybė nematerialiame kūne, ir kaip žemiška būtybė, su kuria kartkartėmis susijungia aukščiausioji jėga arba dvasia. Kadangi materija savaime yra blogis, ši aukščiausioji dvasia negali turėti įprasto žmogiško kūno.

Atpirkimas arba pergalė prieš pasaulį įgijamas tik dalyvaujant paslaptingose gnostikų bendruomenių apeigose. Svarbų vaidmenį čia atliko „santuokos su Kristumi“ apeigos, kurių metu buvo vykdomas savotiškas krikštas, suteikiami magiški vardai ir specialus patepimas, per kurį, esą, būdavo pasiekiama slapto aukščiausiosios būtybės pažinimo. Šiuo požiūriu gnosticizmas vis labiau tapo religinių misterijų sistema. Žmonės buvo skirstomi į tris grupes: pneumatikai (dvasiniai), kurie sudarydavo bažnyčios elitą, sieliniai, kurie buvo paprasti bažnyčios nariai, ir hilikai (kūniški) arba pagonys. Tik pirmoji grupė gali įgyti tikrąjį aukščiausiąjį pažinimą (epignosis) ir taip gauti aukščiausią palaiminimą. Antrosios grupės krikščionys gali būti išgelbėti per tikėjimą ir darbus, bet jiems teks žemesnio lygmens palaiminimas. Tie, kurie priklauso trečiajai grupei, yra beviltiškai pražuvę.

Šį požiūrį pagrindžiančiai etikai ir filosofijai buvo būdingas klaidingas požiūris į atpirkimą, vyravo klaidingas jausminės patirties vertinimas, ir tai lėmė arba griežtą asketišką abstinenciją, arba juslumą, palaidumą, kylantį iš įsitikinimo, kad niekas nebegali sutrukdyti tiems, kuriems skirtas dangus. Taigi, viena vertus, šis mokymas skatino asketizmą, o kita vertus - palaidumą. Įprastai bažnyčios eschatologijai šioje sistemoje nebuvo vietos. Nebuvo pripažįstamas mokymas apie kūno prisikėlimą iš mirusiųjų. Kai dvasia galutinai išsilaisvina iš materijos, ji grįžta į Pleromą, ir tai yra pabaiga.

Istorinė gnosticizmo reikšmė

Netgi toks aršus krikščionybės priešas kaip gnosticizmas nebepajėgė jos sustabdyti. Nemažai to meto žmonių iš tiesų buvo laikinai patraukti šių drąsių gnostikų teiginių ir mistinių apeigų, tačiau daugumos tikinčiųjų neapgavo nei fantastiniai elementai, nei gundantys slaptų palaiminimų pažadai. Gnosticizmo amžius buvo trumpas. Tarsi meteoras jis trumpam švystelėjo danguje ir staiga išnyko. Gnosticizmą įveikė tiesioginis Bažnyčios tėvų paneigimas bei glaustų svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo teiginių suformulavimas ir platinimas („Tikėjimo išpažinimų“), racionalesnis Naujojo Testamento aiškinimas ir jo kanono sudarymas, atsisakant visų klaidingų evangelijų, apaštalų darbų ir laiškų, kurie iki to laiko buvo skaitomi. Visgi nepaisant trumpo amžiaus gnosticizmas turėjo įtakos Bažnyčiai, ir jo pėdsakai išliko ilgam. Bažnyčia perėmė kai kurias jo ypatybes, ir praėjus tam tikram laikui jos davė savų vaisių, pavyzdžiui, Romos katalikų bažnyčios mokyme apie sakramentus bei „pasislėpusį Dievą“, prie kurio esą reikia artintis per tarpininkus (šventuosius, angelus, Mariją), dvasininkų ir pasauliečių atskyrime ir asketizmo akcentavime.

Bažnyčia turėjo ir netiesioginės naudos iš gnosticizmo atsiradimo. Ji išmoko aiškiai apibrėžti dieviškojo apreiškimo ribas bei nustatė Senojo ir Naujojo Testamentų santykį. Be to, Bažnyčia aiškiai suvokė glaustų teiginių, kurie buvo sudaryti krikšto formuluočių pagrindu, būtinybę. Be to, buvo praturtintas ir mokymas. Krikščionybė pradėta suvokti kaip doktrina ir paslaptis. Buvo pradėtas pabrėžti intelektinis krikščioniškosios religijos aspektas, ir tai tapo doktrinų raidos atskaitos tašku. Krikščioniškasis Dievo suvokimas buvo apvalytas nuo mistiškų gnostikų teiginių. Bažnyčia sąmoningai ėmė skelbti tiesą, kad Dievas yra Aukščiausiasis asmuo, Kūrėjas ir Viešpats, vienas ir tas pats Dievas Senajame ir Naujajame Testamentuose. Mokymas apie Demiurgą ir jo kūriniją buvo paneigtas, o gnostikų dualizmas, pagal kurį materija iš esmės buvo laikoma bloga - įveiktas. Paneigiant gnostikų polinkį laikyti Jėzų Kristų vienu iš eonų, buvo pabrėžiamas Jo kaip Dievo Sūnaus išskirtinumas ir tikrasis žmogiškumas, taip atmetant doketinius (doketizmas - tai mokymas, kad Jėzaus kūnas buvo nematerialus, nežemiškas) gnostikų teiginius. Buvo įtvirtinti ir aiškiau apibrėžti svarbiausi Jo gyvenimo faktai: gimimas iš Mergelės, stebuklai, kančia, mirtis ir prisikėlimas. Be to, prieš nepagrįstus gnostikų klaidžiamokslius buvo iškeltas mokymas apie išgelbėjimą per Kristaus atpirkimą, o išdidžius gnostikų teiginius apie išskirtinį palaiminimą paneigė mokymas apie tai, kad Evangelija skirta kiekvienam.

Literatūra

1. Burton, Heresies of the Apostolic Age.
2. Mansel, The Gnostic Heresies of the First and Second Centuries.
3. King, The Gnostics and their Remains.
4. Lightfoot, Commentary on Colossians, pp. 73-113.
5. Moody, The Mind of the Early Converts, pp. 148-203.
6. Scott, The Nicene Theology, pp. 87-133.
7. Faulkner, Crises in the Early Church, pp. 9-51.
8. Cunningham, Historical Theology, I, pp. 121-133.
9. Neander, History of Christian Dogmas, I, pp. 33-45.
10. Harnack, History of Dogma, I, pp. 222-265.
11. Seeberg, History of Doctrine, I, pp. 87-102.
12. Otten, Manual of the History of Dogmas, I, pp. 99-105.
13. Shedd, History of Christian Doctrine, I, pp. 105-117.
14. Fisher, History of Christian Doctrine, pp. 48-58.
15. Orr, Progress of Dogma, pp. 54- 70.
 
Bus daugiau

Vertė D. J. iš http://www.reformed.org.ua/2/295/Berkhof