Doktrinų istorija: kristologija (III)

Kristologiniai ginčai Reformacijos metu

Viena liuteroniškos kristologijos ypatybė verta ypatingo dėmesio. Liuteris tvirtai tikėjo mokymu apie dvi Kristaus prigimtis ir jų nedalomą vienovę Logoso asmenyje. Visgi Liuterio mokymas apie realų Kristaus dalyvavimą Viešpaties Vakarienės metu vertė pripažinti, kad Kristui įžengus į dangų Jo žmogiška prigimtis tapo visur esanti. Taip atsirado liuteronų mokymas, kad „kiekviena Kristaus prigimtis persmelkia viena kitą ir kad Jo žmogiškumas turi Jo dieviškumo atributus“ („Liuteronų tikėjimo išpažinimai“, 132 psl.). Tačiau tuo pat metu, kai tam tikros dieviškos savybės, tokios kaip buvimas visur, visagalybė, buvo priskirtos žmogiškai prigimčiai, dėl žmogiškų savybių priskyrimo dieviškai prigimčiai imta abejoti, ir laikui bėgant ši klausimo pusė atkrito savaime. Pagal Konkordijos formulę dieviškoji prigimtis savo savybes perduoda žmogiškajai, bet jų panaudojimas priklauso nuo Dievo Sūnaus valios. Visgi reikia pažymėti, kad ši formulė labai dviprasmiška, o gal net visiškai nenuosekli (Schmitdas, „Doktrinų teologija“, 340 psl.). Todėl nenuostabu, kad liuteronų teologai patys nesutaria šiuo klausimu.

Mokymas apie Kristaus atributų (savybių) perdavimą liuteronų bažnyčioje sukėlė ginčus. Liuteronų teologai, matyt, suprato, jog logika reikalauja, kad visos savybės būtų perduodamos dviejų prigimčių susijungimo momentu. Tačiau pradėjus taip samprotauti, tuoj pat kyla klausimas, kaip paaiškinti pilną pažeminimo Jėzaus gyvenimą, kuris aprašytas Evangelijose. Tai paskatino Giseno ir Tiubingeno teologų disputą. Vieni manė, kad Kristus „padėjo į šalį“ dieviškas savybes, gautas Įsikūnijimo metu, arba naudojosi jomis tik epizodiškai, kiti manė, kad jis visuomet jas turėjo, bet slėpė ir jomis naudojosi tik slapta. M. Chemnitzas yra svarbiausias pirmosios nuomonės šalininkas, o J. Brentzas – antrosios. Konkordijos formulė labiau į pirmosios nuomonės pusę, ir ji po truputį įsivyrauja liuteronų bažnyčiose. Šią doktriną galutinai suformavusio Kvenštedo darbe dieviškų jėgų buvimas Kristaus žmogiškume tampa tik galimybe. Tiesa šiandien tarp liuteronų pastebima tendencija atsisakyti šio požiūrio ir priimti reformatų požiūrį, kad Asmeniui gali būti priskiriamos kiekvienos iš prigimčių savybės (plg. „Paskaitos apie Augsburgo tikėjimo išpažinimą“, 91 psl.; Šireheris, „Pagrindinis darbas apie evangelinės liuteronų teologijos sistemą“, 458 psl.).

Išsamiausiai oficiali reformatų pozicija dėl mokymo apie Kristų išdėstyta 1566 m. sudarytame Antrajame šveicariškame išpažinime. Toliau pateikiame kelias svarbiausias jos nuostatas.

„Taigi, Dievo Sūnus lygus Tėvui; tikras Dievas ne tik pagal vardą ar įsūnijimą, ar dėl didžios malonės, bet pagal esmę ir prigimtį... Todėl atmetame šventvagišką Arijaus mokymą, išsakytą prieš Dievo Sūnų... Mes taip pat mokome ir tikime, kad amžinasis amžinojo Dievo Sūnus buvo padarytas žmogaus Sūnumi, iš Abraomo ir Dovydo sėklos, netarpininkaujant jokiam žmogui, kaip tvirtino Evijonas, tačiau visiškai tyrai Jis buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios ir gimė iš mergelės Marijos... Dar daugiau, mūsų Viešpats Jėzus Kristus neturėjo sielos be supratimo ar proto, kaip galvojo Apolinarijus, ir neturėjo kūno be sielos, kaip mokė Eunomijus, bet Jis turėjo sielą su protu ir kūną su jausmais... Todėl mes pripažįstame, kad tame pačiame Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, buvo dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji, ir mes sakome, kad šios dvi prigimtys taip sujungtos tarpusavyje, kad jos nesugeria viena kitos yra ne susimaišiusios, ne supainiotos, bet greičiau sujungtos viename Asmenyje (kiekvienos prigimties savybės išlieka). Mes garbiname vieną Kristų, mūsų Viešpatį, o ne du... Todėl atmetame Nestorijaus ereziją, kuri iš vieno Kristaus daro du ir griauna Asmens vienovę, taip pat nusisukame nuo Eutichijaus ir monofizitų bei monofelitų beprotybės, kurie griauna žmogišką padorumą. Todėl mes nemokome, kad dieviška prigimtis Kristuje kentėjo ir kad Kristus savo žmogiška prigimtimi būna pasaulyje ir visur. Nes mes nemokome ir nemanome, kad Kristaus kūnas nustojo būti tikru kūnu po Jo pašlovinimo arba kad Jis taip sudieviškėjo, kad išnyko visos kūno ir sielos savybės, ir tapo visiškai dieviškos prigimties ir tik vienos esybės; todėl mes nepriimame neprotingų subtilybių ir tamsių, painių ir nenuoseklių Švenkfeldo ir į jį panašių tuščių fokusininkų ginčų šioje srityje ir patys tokie nesame“.

XIX a. kristologija

Aštuonioliktame amžiuje Kristaus Asmens nagrinėjime įvyko stebėtinas pokytis. Iki šito laiko atspirties taškas buvo daugiausia teologinis, ir todėl kristologija buvo teocentriška. Teologai, užsiėmę mokymo apie Kristų kūrimu, rėmėsi Logosu, antruoju Trejybės Asmeniu, ir siekė Įsikūnijimą paaiškinti taip, kad būtų išlaikyta Gelbėtojo Asmens vienovė, o taip pat dviejų Jo prigimčių vientisumas ir tikrumas. Bet einant XVIII a. stiprėjo įsitikinimas, kad tai nebuvo geriausias metodas ir tikslesnius rezultatus galima gauti, tyrinėjimus pradėjus „arčiau namų“, t. y. nuo istorinio Kristaus studijų. Prasidėjo naujas kristologijos periodas. Daugiau negu šimtą metų dėmesys buvo sukoncentruotas į Gelbėtoją, atskleistą mums Evangelijose, o XIX a. požiūris tapo antropologinis, o rezultatas – antropocentriškas.

Faktiškai naujasis metodas buvo naudojamas taip, kad rezultatai buvo greičiau ardomieji, negu kuriamieji. Šis metodas buvo pasitelkiamas stiprėjant bjaurėjimuisi autoritetu ir antgamtiškumu ir vis labiau remiantis žmogaus protu ir patirtimi. Pagrindiniu mokymo apie Jėzų veiksniu tapo ne tai, ką Biblija apie Jį sako, bet mūsų atradimai tyrinėjant Jo gyvenimą ir mūsų patirtis išgyvenant Jį. Buvo padarytas pavojingas ir toli siekiantis skirtumas tarp istorinio Jėzaus, apibūdinto Evangelijų autorių, ir teologų Kristaus, turtingos teologijos mąstytojų vaizduotės vaisiaus, pradedant Pauliaus dienomis, ir baigiant tuo, kieno atvaizdas užfiksuotas bažnyčios tikėjimo išpažinimuose. Šlovės Viešpats neteko visko, arba beveik visko, kas antgamtiška, ir mokymas apie Kristų užleido vietą mokymams apie Jėzų. Tas, Kurį bažnyčia laikė dieviško garbinimo objektu, dabar tapo tiesiog dorovės mokytoju. Žinoma, buvo nemaža bandymų išlaikyti religinę Jėzaus Kristaus reikšmę, tačiau ir jie patyrė stiprią laiko dvasios įtaką. Toliau mes trumpai apibūdinsime kelias svarbiausias pozicijas.

Šleiermacherio požiūris

F. Šleiermacherio kristologijoje Jėzus, galima sakyti, vargu, ar pakyla aukščiau žmogaus lygio. Teigiama, kad Jo Asmens unikalumas yra tas, jog jis turi tobulą ir nenutrūkstantį vienybės su tuo, kas dieviška, jausmą, o taip pat visiškai įvykdo žmogaus paskirtį būdamas tobulas ir nenuodėmingas. Jis buvo antrasis Adomas, visiškas žmogus, kaip ir pirmasis, bet esantis kur kas palankesnėse aplinkybėse, gyvenęs be nuodėmės ir tobulas paklusnume. Jis yra naujas dvasinis vadovas rasės, galinčios atgaivinti ir palaikyti aukščiausią visos žmonijos gyvenimą. Jo antgamtinis orumas paaiškinamas ypatingu Dievo buvimu Jame, Jo aukščiausiame Dievo suvokime. Jis – tobulas religingas žmogus, bet kokios tikros religijos šaltinis; per gyvą Jo tikėjimą visi žmonės gali tapti tobulai religingi.

Ypatingas Kristaus charakteris atskleidžia Jo nepaprastą kilmę, nes Jame nėra paveldėtos įtakos, kuri sukeltų nuodėmingus polinkius. Nėra būtinybės pripažinti Jo gimimą iš mergelės. Jo Asmenybė buvo sukurta kūrybiniu aktu, pervedusiu žmogišką prigimtį tobula.

Kanto ir Hegelio koncepcijos

I. Kantui Kristus visų pirma buvo abstraktus etinio tobulumo idealas. Anot jo, gelbsti tik tikėjimas šiuo idealu, o ne Jėzumi kaip Asmeniu. Bažnyčia padarė klaidą, kai Jam priskyrė epitetus ir koncepcijas, kurie pagal teisę priklauso tik etiniam idealui, kurį Jis tiesiog simbolizuoja. Šis etinis idealas, kuris nuo pradžios sklandė prieš dvasines Dievo akis, ir gali vadintis Dievo Sūnumi, nusileido iš dangaus ir įsikūnijo tokiu laipsniu, kokiu tai galėjo būti realizuota tobulame žmogiškume. Jis atsivėrė proto tiesose ir yra racionaliosios tiesos turinys, o Jėzus buvo pats žymiausias jos pamokslininkas ir pradininkas. Taigi ši koncepcija gelbsti žmogų nepriklausomai nuo kokio nors asmeninio požiūrio į Jėzų Kristų. Toks požiūris pašalina Naujojo Testamento Evangeliją, apvagia mus, atimdamas mūsų dievišką Viešpatį, ir palieka mus tik su moralės pamokslininku.

Hegeliui bažnyčios tikėjimas Jėzaus Kristaus asmens atžvilgiu yra tiesiog žmogiški pasisakymai apie antologines idėjas – simboliai, išreiškiantys metafizinę tiesą. Žmogaus istoriją jis nagrinėja kaip dieviško formavimosi, proto atsivėrimo laiko ir erdvės sąlygomis procesą. Vienintelis šia prasme Žodis tapo kūnu ir buvo su mumis. Dievas įsikūnija žmogiškume, ir šis įsikūnijimas išreiškia tai, kad Dievas ir žmogus – viena. Anot Hegelio, istorinis Dievo pasireiškimas Kristuje nagrinėjamas dviem skirtingais būdais. Žmonija bendrai priima Jėzų kaip žmogišką Mokytoją, atnešusį mokymą apie Dievo Karalystę ir aukščiausio lygio dorovę bei davusį mums pavyzdį, kuris gyveno laikydamasis savo mokymo, net jeigu Jam tai lėmė mirtį. Bet tikintieji laikosi kur kas aukštesnio požiūrio. Tikėjimas pripažįsta Jėzų kaip dievišką ir transcendentinį Dievą. Viskas, ką Jis daro, tampa Dievo apreiškimu. Jame pats Dievas priartėja prie mūsų, paliečia mus ir tokiu būdu pakelia mus iki dieviškos sąmonės. Čia mes susitinkame su panteistiniu žmogiško ir dieviško apibūdinimu mokyme apie Kristų. Žinoma, bažnyčia šią idėją išreiškia tik simboliškai ir netobulu būdu; filosofija, – pasakyta mums, – suteikia tam tobulesnę išraišką.

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Louis Berkhof – (1873–1957 m.) amerikiečių ir olandų reformatų teologas, įtakingas sistematinės teologijos specialistas.

Versta iš Louis Berkhof „History of Christian Doctrines“

Bendrinti: