Anglikonų Arkivyskupų komiteto evangelizmui pranešime, kuris buvo paskelbtas 1945 m. ir vadinosi „Siekiant Anglijos atsivertimo", Evangelijos skelbimo darbas buvo apibrėžtas taip: „Su Šventosios Dvasios jėga taip pristatyti Jėzų Kristų, kad žmonės ateitų išreikšti pasitikėjimą Dievu per Jį, priimtų Jį kaip Išganytoją ir tarnautų Jam kaip Karaliui Jo Bažnyčios bendruomenėje".
Ar puritonai iš viso kėlė tikslą skelbti Evangeliją? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ne. Aiškindami Naujajame Testamente minimą sąvoką „evangelistai" jie pritaria J. Kalvinui, teigdami, kad evangelistai buvo apaštalų pagalbininkai, kurių nebėra šiais laikais, o tokių sąvokų kaip „misijos", „Evangelijos žygiai" ir „kampanijos" jie nežinojo iš viso. Bet mes neturime apsirikti manydami, kad jie neteikė pirmenybės Evangelijos skelbimui. Jie tuo rūpinosi. Daugelis iš jų ypač sėkmingai pamokslavo netikintiems. Richardas Baxteris**, Kidderminsterio apaštalas, turbūt šiandien yra vienas iš gerai žinomų Dievo vyrų, kurį savo užrašuose amžininkai apibūdina taip: „Jis daugelį sūnų ir dukterų atvedė pas Dievą" (Hughas Clarkas) arba „Viešpaties buvimas... vainikavo jo darbą daugelio sielų atsivertimu" (Johnas Cottonas, leidinyje S. Clarce „Lives of 52...Divines"131, 222 p.). Be to, puritonai pradėjo leisti evangelizacinę literatūrą. Galima paminėti klasiką: R. Baxterio „Raginimą neatsivertusiems" (angl. Call to the Unconverted) ir Alleine „Skelbiamą pavojų neatsivertusiems" (angl. Alarm to the Unconverted) - tai buvo pirmieji šios rūšies leidiniai. O taip kruopščiai parengtas praktinis puritonų „vadovas" atsivertimo tema XVII a. protestantiškame pasaulyje buvo laikomas unikalia vertybe. „Protestantizmas nusipelnė šlovės ir už tai, kad atgaivino „gelbstinčio atsivertimo" doktriną ir atnešė „naujo kūrinio" sampratą... Bet dar didesnę garbę Dievas suteikė šios tautos tarnautojams ir pamokslininkams, kurie tapo žinomi visame pasaulyje dėl to, jog nagrinėjo ir atvėrė šiuos dalykus" (T. Goodwin ir P. Nye, „Preface to T. Hooker, The Application of Redemption, 1656").
Tiesa yra tai, kad istoriškai tarp protestantų išsivystė dvi skirtingos Evangelijos skelbimo koncepcijos ir rūšys, galime pavadinti jas „puritoniškąja" ir „moderniąja". Šiandien mes taip gerai susipažinę su „moderniuoju" Evangelijos skelbimu, kad vargiai beatpažįstame kitokį Evangelijos skelbimą. Tam, kad galėtume visiškai suprasti „puritoniškąjį" Evangelijos skelbimą, aš pateiksiu jį kaip priešingybę, lygindamas su moderniuoju tipu, kuris šiuo metu smarkiai jį išstūmė.
Pradėkime moderniojo evangelizmo apibūdinimu. Atrodo, galima daryti prielaidą, kad vietinės bažnyčios gyvavimo koncepciją sudaro besikeičiantis atsivertimo ir mokymo ciklas. Evangelija beveik visada skelbiama periodiškai rengiamų kampanijų metu. Tai neįprasta ir karts nuo karto vykdoma veikla, kuri tik papildo įprastą vietinės bendruomenės gyvenimą. Rengiami specialūs nuo įprastų besiskiriantys susirinkimai, ir jiems paprastai kviečiami specialūs pamokslininkai. Dažniausia jie vadinami „susirinkimais", o ne pamaldomis, taigi, turima omenyje, kad jie skiriasi nuo įprastinių reguliarių Dievo garbinimui skirtų tarnavimų. Šiuose susirinkimuose viskas tiesiogiai nukreipta į tai, kad būtų užtikrinta, jog neatsivertę žmonės nedelsdami priimtų sąmoningą ir ryžtingą sprendimą patikėti Jėzumi Kristumi. Susirinkimo pabaigoje tie, kurie atsakė ar kurie nori tai padaryti, raginami išeiti į priekį arba pakelti ranką, ar atlikti ką nors panašaus ir taip viešai išpažinti šį savo naują sprendimą. Sakoma, kad tie, kurie tai padarė, galėjo tvirtai apibrėžti savo sprendimą, o su jais asmeniškai susisiekę tarnautojai, kurie gali patarti arba paraginti atsivertusiuosius prisijungti prie vietinių bažnyčių, padės jiems geriau susivokti.
Tokios rūšies Evangelijos skelbimą praėjo Čarlzas Finėjus 1820 m. Jis pradėjo rengti „ilgalaikius susirinkimus" arba, kaip mes galime juos pavadinti, intensyvias evangelistines kampanijas. Jų metu priekiniuose klauptuose būdavo paliekamos tuščios „vietos atgailaujantiems", į kurias norintys galėdavo atsisėsti pasibaigus susirinkimui, ir su jais būdavo kalbama asmeniškai. Baigdamas pamokslą, jis sakydavo: „Štai vietos atgailaujantiems, ateikite ir viešai išpažinkite, kad esate Viešpaties pusėje" (žr. „Religijos prabudimai" (angl. „Revivals of Religion", ypač XIV skyrių). Tai buvo „naujos priemonės", įvestos Finėjaus.
Finėjus atvirai ir sąmoningai pripažino Pelagijaus doktriną*** apie laisvą žmogaus valią, dėl to jis ir įgyvendino „naująsias priemones". Finėjus atmetė teiginį, kad kritęs žmogus visiškai nepajėgus atgailauti, tikėti ar daryti bet kokius dvasinę vertę turinčius dalykus be malonės, ir vietoj to tvirtino, kad kiekvienas žmogus turi neribotas galimybes bet kuriuo metu atsigręžti į Dievą. Žmogus yra sukilęs, tačiau jis turi tobulą laisvą valią ir gali bet kuriuo metu sudėti ginklus ir kapituliuoti prieš Dievą. Taigi, visas Dievo Dvasios darbas žmogaus atsivertime yra aiškiai atskleisti žmogaus protui priežastis, kodėl jis turi nusilenkti prieš Dievą - galima pasakyti, kad Dievo Dvasios darbas apsiriboja moraliniu įtikinėjimu. Žmogus visad gali tokį įtikinėjimą atmesti: „Dievo pykčiui nusidėjėliai gali eiti į pragarą". Tačiau stipresnis Dvasios įtikinėjimas greičiausiai bus sėkmingas ir palauš žmogaus pasipriešinimą. Visos priemonės, kurios stiprina tiesos, besiskverbiančios į protą, jėgą ir aiškumą - tinkamos Evangelijos skelbimui, įskaitant siautulingą susijaudinimą, emocionalumą ir nervus veikiančią sumaištį evangelizaciniuose susirinkimuose. Šį principą Finėjus išdėstė pirmojoje „Religijos prabudimų" paskaitoje. „Teiginys, kad religija gali būti skelbiama be emocijų - nefilosofinis ir absurdiškas... nes pasaulyje yra sėkmingai taikomi principai, skirti bedievių emocijoms; todėl neverta skelbti tikėjimo kitaip, kaip tik atsakomuoju emocijas veikiančiu būdu... Susijaudinimas turi būti pakankamai stiprus, kad būtų pažadintos snaudžiančios moralės galios..." Taigi, kiekvienas žmogus, jeigu jis tik nori pažadinti šias „snaudžiančias moralės galias", gali bet kuriuo metu šauktis Dievo ir tapti krikščionimi, o evangelisto darbas ir pareiga pamoksle raginti nedelsiant priimti sprendimą, pasakyti žmonėms, kad jų pareiga yra ateiti pas Kristų, ir tam naudoti visas priemones, tokias kaip kvietimas prabudimui ir „vietos atgailaujantiems", kurios ragintų nusidėjėlius taip pasielgti. „Aš bandžiau užkimšti jiems burnas", - taip jis apibūdino tipišką misijos pamokslą, - „priimti tikėjimą ir atgailą kaip dalykus, kurių Dievas iš jų reikalauja: pripažinti ir tuoj pat priimti Jo valią, pripažinti ir tuoj pat priimti Kristų" (Autobiografija, 64 p.). Galima drąsiai teigti, kad Finėjus Evangelijos skelbimą suvokė kaip valios kovą tarp jo paties ir klausytojų, kurioje jis jautė atsakomybę atvesti juos iki lūžio taško.
Taigi, jeigu doktrina apie natūralią nuodėmingo žmogaus būklę yra teisinga, šiais Evangelijos skelbimo metodais gal ir galima suabejoti, o taip pat tuo, kas vadinama „naujosiomis priemonėmis", kurios buvo puikiai pritaikytos prie galutinio požiūrio. „Tokia praktika lemia taip, kad Pelagijaus (laisvą žmogaus valią pabrėžianti) sistema išreiškia save, tapdama agresyviai evangelistine". (B. B. Warfieldas). Tačiau jeigu jo požiūris į žmogaus valią neteisingas, tada ir jo metodai, kuriuos ir mes naudojame, gali tapti pražūtingais. Tai viena svarbiausių problemų dabartiniu metu, nes Finėjaus metodai - pakeisti ir pritaikyti - sudaro didžiąją Evangelijos skelbimo dalį šiomis dienomis. Mes neteigiame, kad visi, kurie jais naudojasi, išpažįsta Pelagijaus mokymą. Tačiau keliame klausimą, ar tokie metodai pakankamai suderinami su kitokia nei Finėjaus doktrina, ir pabandysime atskleisti, kad nepritariant Finėjaus doktrinai, tokie metodai gali būti laikomi netinkamais ir netgi žalingais tikrajam evangelisto darbui. Galima tvirtinti, kad tikslas pateisina priemones, tačiau tiesa tokia, kad dauguma „atsivertusiųjų" Finėjaus susirinkimuose vėl krito ir nusigręžė nuo tikėjimo, panašiai kaip ir dauguma tų (nuo to laiko iki dabar), kurių „apsisprendimas" buvo pasiektas minėtais metodais. Atrodo, kad dauguma šių dienų evangelistų nebesitiki nieko daugiau, o tik to, kad tik nedidelė dalis atsivertusiųjų išliks. Taigi, toli gražu nėra akivaizdu, kad rezultatai pateisina šiuos metodus. Vėliau mes teigsime, kad jie turi natūralią tendenciją auginti tokį netikrai atsivertusiųjų derlių, ir tai vyksta dėl šių metodų naudojimo.
„Puritoniškojo" tipo evangelijos skelbimas, kita vertus, buvo nuosekli puritonų įsitikinimo išraiška, kad nusidėjėlio atsivertimas yra suverenus Aukščiausiojo malonės darbas. Šiek tiek pasigilinkime į tai. Puritonai nevartoja specialių terminų „atsivertimas" ir „atgimimas", taigi jie suvokiami kiek kitaip. Nors daugelis šiuos žodžius suvokia kaip sinonimus, jie paneigia visą procesą, kurio metu Dievas atveda nusidėjėlį iki pirmojo tikėjimo veiksmo. Specialus terminas šiam procesui apibūdinti yra „pašaukimas į tikslą"; pašaukimas - tai biblinis terminas, vartojamas procesui apibūdinti Rom 8, 30; 2 Tes 2,14; 2 Tim 1, 9 ir kt. O žodžiai „į tikslą" pridedami tam, kad atskirtume jį nuo tuščio, išorinio pašaukimo, paminėto Mt 20,16; 22,14. Vestminsterio**** išpažinime „pašaukimas" teologinėje perspektyvoje aiškinama Rom 8,30 interpretacija: „O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino". Tai yra: „Visi, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė gyvenimui, ir tik tie, kuriems Jis suteikė malonę Savo nustatytu ir priimtinu metu, buvo tikslingai pašaukti Jo Žodžiu ir Dvasia iš nuodėmės ir mirties būsenos, kurioje jie buvo pagal savo prigimtį, į Jėzaus Kristaus malonę ir išgelbėjimą". Trumpajame Vestminsterio katekizme „pašaukimo" sąvoka nagrinėjama atsakyme į 31 klausimą: „Tikslingas pašaukimas yra Dievo Dvasios darbas, kuriuo mes įtikinami savo menkumu ir nuodėmingumu, mūsų protai nušviečiami Kristaus pažinimu, o mūsų valia atnaujinama. Jis ir ragina ir įgalina mus priimti Jėzų Kristų, kurį siūlo mums Evangelija".
Kalbant apie „tikslingą pašaukimą" paminėtini trys dalykai, kuriuos pastebime „puritoniškajame" požiūryje į evangelizmą:
(i) Tai - Dievo malonės darbas, žmogus negali jo atlikti pats arba atlikti dėl kito. Tai pirmasis žingsnis į atpirkimo pritaikymą tiems, kuriuos iš mūsų jis laimėjo; ir taip pat tai metas, kai, amžinos sandoros su Kristumi pagrindu, išrinktasis nusidėjėlis Šventosios Dvasios jėga perkeliamas į tikrą, gyvą, asmeninę sąjungą su Sandoros vadovu ir Atpirkėju. Tai - laisvos Dievo malonės dovana.
(ii) Tai - antgamtinės jėgos darbas. Jį atlieka Šventoji Dvasia, kuri veikia netiesiogiai, o per Dievo Žodį, paslėptoje širdies gelmėje įsodindama naują gyvenimą ir jėgą, veiksmingai nuversdama nuodėmės viešpatavimą ir suteikdama nusidėjėliui troškimą ir jėgų atsakyti į Evangelijos kvietimą. Šventoji Dvasia veikia ir per moralę - įtikinėjimą (su kuo sutinka ir išpažįstantieji Arminijaus ir Pelagijaus mokymą) ir fiziškai, savo jėga (su kuo šiuos mokymus išpažįstantieji nesutinka).
J. Owenas (vienas iš XVII a. puritonų nonkonformistų vadovų) rašė: „Tai ne tik moralinis, bet ir fizinis Dvasios veikimas, kuris paliečia atgimstančių žmonių protus ir sielas... Tai malonės darbas atsivertimo metu, ir jis savaime išreiškiamas žodžiais, smerkiančiais tikrąją vidinę veikmę; ir tokiu būdu kuriama, formuojama, suteikiama nauja širdis.. Kur tik šis darbas išpažįstamas, jis priskiriamas Dievui. Jis sukūrė mus iš naujo, jis mus atgaivino, Jis iš naujo pagimdė mus Savo paties valia; tačiau kai tai kalbama apie mus - išreiškiama pasyviąja forma: mes buvome sukurti Jėzuje Kristuje, mes esame nauji kūriniai, mes buvome pagimdyti iš naujo ir panašiai". „Tarnautojai beldžiasi į žmonių širdis (įtikinėdami), Dvasia atsineša raktą ir atveria duris" (T. Watson, Body of Div., 1869, p. 154). J. Owenas taip pat rašo, kad Dvasios atgimdantis veikimas yra „patikimas, pergalingas, neatremiamas ir visad veiksmingas", kuris „pašalina visas kliūtis, nugali bet kokį pasipriešinimą ir be abejonės pasiekia norimą rezultatą". Malonei negalima atsispirti - ne todėl, kad ji tempia žmogų pas Kristų prieš jo valią, bet todėl, kad ji pakeičia žmogaus širdį taip, kad jis ateitų laisvai ir trokšdamas Jo malonės (West. Conf. X. i). Puritonai mėgdavo apsistoti ties Rašto mintimi, kad antgamtinė jėga veda pirmyn, šaukdama į tikslą - J. Goodwinas (žymus XVII a. puritonų teologas) tai apibūdino kaip „nuolatinį stebuklą" bažnyčioje. Jie sutiko, kad įprastai vertinant įvykius, atsivertimas paprastai nebūna įspūdingas reginys; tačiau J. Goodwinas rašė, jog kartais jis būna toks, ir tvirtino, kad tokiu būdu Dievas rodo mums, kokia didi yra jėgos galybė, kuri veda kiekvieną į pašaukimą. „Kai kurie buvo „pagauti" staiga - vadinu tai išrinkimo atsivertimu. Gali būti, kad jūs išvysite, kaip žmogus išrenkamas, parbloškiamas galinga jėga, paženklinamas antgamtine prigimtimi, kuri iš šaknų rauna egoistinę prigimtį, pastūmėjamas į Dievo meilės principą, kuri veda jį į naujo kūrinio gyvenimą nuo pirmosios dienos... Taip Dievas pasielgė su Pauliumi, taigi, turime pavyzdį tiems, kurie buvo pasirinkti po jo" (Works, ed.. Miller IX. 279). Tokie dramatiški atsivertimai, mano J. Goodwinas, yra „regimi tokio pašaukimo darbo ženklai, nes visa dangaus ir žemės galybė negali pakeisti žmogaus sielos ar staiga pakeisti viso žmogaus, o tik toji dieviška jėga, kuri sukūrė pasaulį ir prikėlė Kristų iš mirties".
Priežastis, dėl kurios puritonai taip aukštino atgaivinančią Dievo jėgą, atsispindi daug kartų cituotose ištraukose: jie labai rimtai vertino Biblijos mokymą, kad žmogus yra miręs nuodėmėse, visiškai sugedęs ir beviltiškai vergaująs nuodėmei. Nuodėmės pančiai tokie stiprūs, kad tik Visagalis gali juos nutraukti; ir tik Gyvenimo kūrėjas gali prikelti iš mirusiųjų. Jeigu Ch. Finėjas pabrėžė visišką žmogaus gebėjimą [atsiversti], puritonai mokė apie visišką kritusio žmogaus bejėgiškumą.
(iii) Tikslinis pašaukimas yra ir turi būti Antgamtinės valdžios veiksmas. Tik Dievas gali tai atlikti, ir Jis tai daro dėl Savęs. „Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo" (Rom 9, 16). J. Owenas išplėtė tai pamoksle pagal Apd 16, 9: „Nesikeičiančios, nepriklausomos malonės vizija, kuri teikia malonės dovanas nenusipelniusiems nusidėjėliams" (XV, I ff.). Jis pirmasis nustatė tokį principą: „Visi įvykiai ir padariniai, ypač susiję su Evangelijos skelbimu ir Kristaus bažnyčia, kokie bebūtų įvairūs, valdomi Dievo amžinojo tikslo ir plano", - ir pateikė pavyzdį: kai kuriems Evangelija siunčiama, o kitiems - ne. - „Šiame skyriuje kalbama, kad Evangeliją buvo draudžiama pamokslauti Azijoje ir Bitinijoje; ir taip Dievo numatymu Jo veikimas čia buvo apribotas, tačiau tęsėsi daugelyje kitų pasaulio vietų", nes „į kai kurias tautas Evangelija buvo pasiųsta... šiame tekste - į Makedoniją...". Toliau J. Owenas kelia klausimą, kodėl gi vyko toks diskriminavimas? Kodėl vieni išgirdo Evangeliją, o kiti - ne? Ir kodėl, žvelgdami į besiklausančius Evangelijos mes matome „įvairius padarinius, vieni ir toliau lieka užkietėję, o kiti nuoširdžiai artėja prie Jėzaus Kristaus? Kaip veiksmingame malonės darbe nusprendžiama, kuriuos pasirinkti, - kad malonė turėjo būti nukreipta į Joną, o ne į Judą, į Simoną Petrą, o ne į Simoną, vadinamą žyniu? Kodėl yra toks diskriminuojantis Dievo sprendimas dėl amžinybės pagal Apd 13, 48 („...įtikėjo visi skirtieji amžinajam gyvenimui")? Dievo pasirinkimas atliekamas pagal paskirstytos gelbstinčios malonės taisyklę.
Didis evangelistas Jonathanas Edwardsas irgi dažnai pabrėždavo tą patį. Tipiniame pamoksle pagal Rom 9, 18 jis išvardino šiuos būdus, kuriais Dievo visagalybė (apibūdinta kaip: „Jo absoliuti teisė elgtis su visais kūriniais taip, kaip Jis nori") atsispindi malonės suteikime: „(1) Tuo, kad Jis pašaukia vieną tautą arba žmogų ir suteikia jiems malonę, o kitiems - nesuteikia. (2) Tam tikrais privalumais, kurius Jis skiria atskiriems asmenims (pvz. tikintys namiškiai, galingas tarnavimas, tiesioginė dvasinė įtaka ir t.t.). (4) Išganymu tiems, kurie turi nedaug nuopelnų (pvz. netikinčių tėvų vaikai išgelbstimi, o dievotų gali likti neišgelbėtais); (5) Pašaukdamas išgelbėjimui tuos, kurie ypatingai nedori, ir aplenkdamas kitus, kurie - itin moralūs ir religingi... (6) Išgelbėdamas vienus, kurie ieško išgelbėjimo, o ne kitus (t.y. atvesdamas vienus pasmerktus nusidėjėlius į išganantį tikėjimą, o kiti niekad negauna progos padaryti tai nuoširdžiai)" (Works, 1838, II, 849 f.). J. Edwardso nuomone, taip pasireiškianti Dievo visagalybė yra šlovinga - „tai šlovingos Dievo malonės dalis, kuri yra aukščiausioji malonė".
Turbūt galima teigti, kad nė vienas puritoniškosios tradicijos pamokslininkas taip smarkiai nepabrėždavo Dievo suverenumo, kaip J. Edwardsas. Šiuolaikinius skaitytojus gali nustebinti tai, kad toks pamokslavimas jo evangelisto darbe buvo labai vaisingas, bet taip buvo. Jam tarnaujant, prabudimas užliejo jo bažnyčią ir šiame prabudime (jo paties žodžiais tariant): „Aš manau, jog suvokiau, kad nėra teiginių, kurie būtų akivaizdžiau palaiminti, nei tie, kuriuose skamba Dievo absoliutaus suverenumo doktrina nusidėjėlių išgelbėjimo klausimu..." (I. 353).) Yra apie ką pagalvoti.
Dievo suverenumas atsiskleidžia atsivertimo metu. Šventasis Raštas ir patirtis rodo, kad „didis Dievas šventą ir šlovingą pabaigą, kad ypatingai... kad būtų matoma Jo meilė ir gerumas, Jo malonė ir gailestingumas, iš anksto skyrė" daugeliui Jo išrinktųjų „kad jie kurį laiką pabūtų nuodėmėje ir rūstybėje, o tada Jis atnaujins juos sau" (J. Goodwin, VI, 85). Ne žmogus, o tik Dievas nusprendžia, kada išrinktasis nusidėjėlis turi patikėti. Dėl atsivertimo būdo taip pat sprendžia Dievas. Puritonai mokė, kad bendruoju atveju, apkaltinimas dėl nuodėmės, sukeltas Įstatymo pamokslavimo, gali vykti prieš įtikėjimą, nes nė vienas žmogus nenori arba negali ateiti pas Kristų ir būti išgelbėtas iš nuodėmės, kol jis nežino, kokios yra tos nuodėmės, iš kurių jis turėtų būti išgelbėtas. Tai išskirtinis puritonų atsivertimo doktrinos bruožas - jog taip smarkiai pabrėžiamas „pasiruošimo" tikėjimui poreikis. Pirmasis žmogaus žingsnis link atsivertimo turi būti pažinimas: Dievo pažinimas, savo pareigų ir nuodėmių suvokimas. Antrasis žingsnis - apkaltinimas, ir dėl nuodėmingumo, ir dėl konkrečių nuodėmių. Išmintingas pamokslininkas šiame etape kalbės klausytojams dalykus, kurie darys apkaltinimą gilesniu ir konkretesniu, nes tikrasis apkaltinimas dėl nuodėmės visada yra daugiau ar mažiau konkretus. Tai veda į atgailą (liūdesį dėl nuodėmės ir neapykantos jai), kuri pradeda širdyje naikinti meilę nuodėmei ir veda į nuoširdžius, deja, kol kas neveiksmingus bandymus pašalinti nuodėmę iš savo gyvenimo. Tuo metu išmintingas pamokslininkas, matydamas, kad pūdymas jau suartas, ragina nusidėjėlį gręžtis į Kristų. Tai teisingas patarimas žmogui, kuris rodo visa širdimi trokštąs būti išgelbėtas iš nuodėmės. O kai žmogus nori būti išgelbėtas iš nuodėmės, tada galima jam tikrai ir nuoširdžiai priimti Tą, kuris pats save siūlo kaip Gelbėtoją iš nuodėmių. Bet priešingu būdu tai negali vykti, todėl puritonai vėl ir vėl ragina tarnautojus netrumpinti gyvybiškai svarbaus pasirengimo proceso. Jie neturi pernelyg anksti skatinti tų, kuriuose Įstatymas dar neatliko savo darbo. Turbūt pats blogiausias patarimas žmogui būtų liautis gailėtis dėl savo nuodėmių ir pasitikėti Kristumi, jeigu tas žmogus dar nesuvokia savo nuodėmių ir netrokšta jų palikti. Nes tokiu būdu skatinama apgaulinga ramybė ir apgaulingos viltys bei gimdomi „šventeivos". Viso pasirengimo proceso metu - nuo pirmojo apsidairymo ir susirūpinimo iki ypatingo tikėjimo troškulio - turi būti pripažinta Dievo visagalybė. Dievas neatverčia suaugusio žmogaus, prieš tai jo neparuošęs, tačiau „Dievas žmonių širdis daužo skirtingai" (R. Baxteris). Kai kurie atsivertimai, mano J. Goodwinas, yra staigūs ir pasirengimas vyksta akimirksniu. Kai kurie trunka labai ilgą laiką, gali praeiti metų metai, kol ieškantysis ras Kristų ir ramybę, taip kaip rašė Bunjanas. Kartais dideli nusidėjėliai jaučiasi „išlydomi" (Giles Firmin) malonės darbo pradžioje, o dori žmonės praleidžia ilgą laiką agonijoje dėl savo kalčių ir pasibaisėję savimi. Nėra taisyklės, kaip ilgai ir kaip stipriai Dievas plaks vieną ar kitą nusidėjėlį apkaltinimo rimbu. Pašaukimo į tikslą darbas gali vykti lėtai arba sparčiai, taip, kaip nori Dievas, o tarnautojo pareiga - tarsi pribuvėjos, kurios užduotis - stebėti, kas vyksta, ir suteikti tinkamą pagalbą kiekviename etape, tačiau pribuvėja negali pranašauti arba nustatyti, kaip turi vykti gimdymo procesas.
Remdamiesi šiais principais, puritonai nustatė būdingas praktinio evangelizmo gaires. Kadangi Dievas nušviečia, apkaltina, padeda nusižeminti ir atverčia savo Žodžiu, Jo skelbėjų tikslas - perteikti tą Žodį, pamokslaujant ir gyvenime taikant Įstatymą bei Evangeliją. Pamokslininkai skelbia Dievo mintis, išdėstytas tekstuose, kuriuos jie aiškina, rodo išgelbėjimo kelią, padeda neatsivertusiems suvokti Įstatymą, jie mąsto apie Žodį, nusižemina patys, meldžiasi, kad Dievas parodytų nusidėjėliams jų nuodėmes ir jie galėtų ateiti pas Kristų. Jie iškelia Kristų kaip tobulą Gelbėtoją iš nuodėmių kiekvienam, kuris visa širdimi trokšta būti išgelbėtas iš nuodėmės, ir kviečia tokius žmones (pailsusias ir prislėgtas sielas, kurias kvietė ir Kristus, Mt. 11,28) ateiti pas laukiantį Gelbėtoją ir Jį priimti. Bet jie neprašo visos margos minios atgailauti nedelsiant. Jie siųsti skelbti, jog visi žmonės turi atgailauti ir tikėti, kad būtų išgelbėti, tačiau jeigu jie žengtų dar vieną žingsnį ir kalbėtų neatsivertusiems, kad jie privalo „apsispręsti Kristui" (mėgstamas modernusis posakis) tuoj pat, tai jau nebūtų Dievo žodis ir žinia. Dievas nesiuntė pamokslininkų kalbėti susirinkusiems, kad jie privalo priimti Kristų baigiantis susirinkimui. Nes iš tiesų, tik tie, kuriuos Dvasia parengė, gali tikėti, ir tiktai tie, kuriuos Dievas šaukia tikėti. Čia iškyla prieštaravimas. Dievo Evangelija reikalauja, kad visi atsakytų nedelsdami, bet nereikalauja, kad visi atsakytų vienodai. Pirmoji nepasirengusio nusidėjėlio pareiga nėra stengtis tikėti Kristumi, nes jis ir nepajėgia to padaryti, bet skaityti, tyrinėti, melstis, naudoti malonės dovanas, ir mokytis, ko jam reikia, kad būtų išgelbėtas. Nė jo jėgoms bet kuriuo metu priimti Kristų - tai yra Dievo prerogatyva, o ne evangelisto, nustatyti, kada žmogus turi pirmąsyk priimti gelbstintį tikėjimą. Be to, jeigu žmogus taip daro, tai yra, jeigu jis ragina nusidėjėlius pradėti tikėti čia ir dabar, jis sau prisiima suverenią Šventosios Dvasios teisę. Tai perdėto pasitikėjimo savimi veiksmas, kokie geri bebūtų evangelisto motyvai. Šituo jis prasilenkia su savo, kaip Dievo pasiuntinio, paskirtimi ir rizikuoja pakenkti žmonių sieloms. Jeigu jis kalba žmonėms, kad jie privalo tuoj pat priimti Kristų ir Dievo vardu reikalauja, kad jie tuoj pat apsispręstų, kai kurie, kurie dvasiškai tam nepasirengę, gali bandyti tai padaryti: jie išeis į priekį, vykdys nurodymus „eik pirmyn" ir išeis iš ten manydami, kad priėmė Kristų. Nors jie to nepadarė, nes nebuvo pajėgūs to atlikti. Taigi, tokie kvietimai duoda netikrų atsivertimų derlių - tai jų esmė. Ji susidaro dėl netikrų „sprendimų", iš tiesų trukdančių ir prieštaraujančių Šventosios Dvasios darbui žmogaus širdyje. Žmogus bando savo jėgomis atlikti šį darbą iki norimo rezultato, nuskinti dar neprinokusį vaisių, ir gauna „netikrus atsivertimus", veidmainiavimą ir užkietėjimą. Taigi, raginimas nedelsiant apsispręsti, išreiškia nuostatą, kad žmonės gali patys laisvai „apsispręsti dėl Kristaus" bet kuriuo metu, o tai sudaro prielaidas pražūtingai problemai, kylančiai dėl Raštu nepagrįsto požiūrio į nuodėmę.
Taigi, kokiais principais vadovaudamasis turėtų pamokslauti evangelistas? Pirmiausia, - o puritonai to primygtinai reikalautų, - tai turi būti aiškiai suprantamas Evangelijos pamokslavimas, o ne kažkokia speciali pamokslavimo atmaina su savo išskirtiniais metodais. Tai įprasto viešo tarnavimo Dievo Žodžiu dalis. Tai reiškia, kad svarbiausios taisyklės yra tos pačios, kaip ir kiekvieną kartą viešai pamokslaujant Dievo Žodį, ir antra, kad ši užduotis pirmiausia tenka vietinės bendruomenės pastoriui. Jo pareigos - viešas ir asmeninis tarnavimas Dievo Žodžiu, „kruopštus darbas dėl sielų atsivertimo į Dievą" (J. Owenas). Dievas iš jo reikalauja ištikimai laikytis Evangelijos turinio ir teisingai jį perteikti. Jis visomis išgalėmis turi siekti, kad jo pamokslas būtų aiškus, įsimintinas ir randantis atsaką klausytojų gyvenimuose; jis turi rimtai melstis Dievo palaiminimo pamokslavimui, kuris turi vykti „Dvasios ir jėgos parodymu"; tačiau jis neprivalo stengtis „aprengti" Evangelijos, kad ji taptų patraukli kūniškam žmogui. Pamokslininko pašaukimas iš esmės skiriasi nuo prekybos atstovo pašaukimo, ir „greitojo pardavimo" metodams ne vieta už sakyklos. Dievas nesiuntė pamokslininko, kad jis „tuoj pat sudarytų sandorius" - Dievas siuntė jį perduoti žinią. Kai jis tai atlieka, jo darbas už sakyklos baigiasi. Tai jau ne jo reikalas, bandyti išgauti „apsisprendimus". Tai Dievo prerogatyva padaryti, kad Jo žodis taptų veiksmingas, o pamokslininkas turi elgtis, visad pripažindamas Dievo suverenumą.
Jeigu atsisakytume kvietimų ir kitų „prievartinės prekybos" priemonių, kurios įtrauktos į moderniojo tipo Evangelijos skelbimą, ar Evangelija taptų beviltiškai atsilikusia? Puritonai su tuo nesutiktų. O tie, kurie ginčytųsi, turbūt veikė vieni, be visagalio Dievo. Puritonų pastorius išlaiko tokį pat tylų pasitikėjimą pamokslavimu, kuriuo skelbiama Evangelija, kaip ir visu savo pamokslavimu. Jis nepuola dėl to į paniką. Jis žino, kad Dievo Žodis negrįžta tuščias, kad Dievas kiekvienoje vietoje turi išrinktųjų ir kad per pamokslaujamą Jo Žodį jie bus tinkamai pašaukti - ne dėl pamokslininko sugebėjimų ar išradingumo, bet dėl to, kad veikė visagalis Dievas. Jis žino, kad Dievas visada išlieka ištikimas Sau, ir netgi blogais laikais bus žmonių, kurie įtikės per pamokslaujamą Žodį. Šis tikėjimas išlaikė tokius pionierius kaip Richardą Greenhamą, kuris dvidešimt metų ištikimai arė dirvonus Cambridgeshire apylinkės parapijoje ir negalėjo nurodyti nė vienos atsivertusios šeimos. Tai buvo tikėjimas, kurį Dievas pagerbė Richardo Baxterio tarnavime, kai jis, per septynerius metus nenaudodamas jokių kitų priemonių, o tik dusyk per savaitę eidamas iš namų į namus ir pamokslaudamas katekizmą, subūrė virš šešių šimtų tūkstančių įtikėjusių... Soli Deo gloria! Tiktai Dievui šlovė!
Problema, prieš kurią mes išstojome šiuo straipsniu apie puritonizmą, yra aiški. Kokiu būdu mes galime diena iš dienos stengtis skleisti Evangeliją? Skubėkime plačiu moderniojo evangelizmo keliu, siūlanču intensyvias didelio masto trumpalaikes „kampanijas", kurias sudaro meilikavimas, raginant priimti sprendimą, ir suderintas mechanizmas „atsivertusiųjų" sieloms apdoroti? Ar grįšime į senuosius puritoniškojo skelbimo kelius, grįstus ramesne, geriau pagrįsta, ilgalaike vietinės bažnyčios strategija, pagal kurią žmogus privalo tiesiog stengtis ištikimai perduoti Dievo žinią ir palikti Visagalio Dvasiai vesti žmones į tikėjimą per šią žinią Jo pasirinktu būdu ir sparta? Kuris iš šių būdų atitinka Dievo Žodį? Kuris atitinka biblinę nuodėmės ir atsivertimo doktriną? Kuris pašlovina Dievą? Tai klausimai, į kuriuos šiais laikais turime nedelsdami atsakyti.
*Dr. J. I. Packeris (gimęs 1926 m. liepos 22 d.) - iš Didžiosios Britanijos kilęs Kanados krikščionių teologas, atstovaujantis "žemosios tradicijos" (evangeliškąją) anglikonų bažnyčią. Jis yra teologijos profesorius. Šiuo metu jis priklauso Vankuverio Regento kolegijos valdytojų tarybai. Dr. J. I. Packeris laikomas vienu įtakingiausiu Šiaurės Amerikos evangelikų. Jis remia ekumenizmo judėjimą, tuo pat metu tvirtindamas, kad ekumenizmas neturėtų skatinti atsitraukimo nuo ortodoksinės protestantizmo doktrinos.
** Richardas Baxteris (1615 m. lapkričio 12 d. - 1691 gruodžio 8 d.) - Anglijos puritonų bažnyčios vadovas, poetas, giesmių autorius, teologas. Jis žymus tarnavimu Kidderminsteryje ir teologiniais raštais. Po Restauracijos jis tapo įtakingu nonkonformistų vadovu ir buvo įkalintas. Jis skelbė kiek švelnesnę nei kalvinizmo soteriologiją tvirtindamas, jog Dievas visus lygiai atpirko per Kristų, tačiau nė vienas negali patikėti savo jėgomis, o tik tie, kurie buvo išrinkti.
***Pelagijus - IV a. krikščionių teologas, asketas, kuris teigė, jog „žmogus apdovanotas laisva valia, kuri leidžia jam: atskirti gėrį nuo blogio ir pasirinkti gėrį, Dievo įsakymus su Dievo pagalba vykdyti be jokių išlygų" ir jog „Adomo nuodėmė yra jo asmeninė kaltė, galėjusi turėti neigiamų padarinių visai žmonijai kaip nepaklusnumo pavyzdys. Laisva kiekvieno valia lieka nepaveikta. „Gimtoji nuodėmė", kaip pirminė, visiems krintanti kaltė, atmetama.". Pelagijaus doktrinai prieštaravo Augustinas, tvirtindamas, kad „gimtoji nuodėmė yra tikrovė ir kaip neigiamas „užtaisas" veikia kiekvieną žmogų, - tai jis ir parodo konkrečiais klaidingais veiksmais, už kuriuos yra atsakingas. Nei žmogaus noras, nei jo pastangos ar sugebėjimai nėra lemiamas gyvenimo kelio faktorius, o vien tik beribė Dievo malonė." http://www.btz.lt/article/articleview/1476/1/405/
****Vestminsterio išpažinimas, priimtas 1647 m. yra antras po Biblijos presbiterionų tikėjimo šaltinis.
Vertė Dalia Janušaitienė iš http://www.apuritansmind.com/
_64x64_9de.jpg)
