Pyktis – gležna dorybė! (I)

Jūsų dėmesiui siūlome puritonų teologo epigramų ir glaustų pastabų meistro Džono Trepo (John Trapp, 1601–1669 m.) straipsnį. Jis taip pat bus spausdinamas šį rudenį išeisiančioje Krikščionio metų knygelėje.

Trys nuodėmingo pykčio formos ir penki užtikrinti vaistai nuo jo

„Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)

Tas, kuris norėtų pykti nenusidėdamas, turėtų piktintis tik nuodėme. Mūsų Gelbėtojas supyko ant Petro, piktinosi fariziejų širdies kietumu. Mozę apėmė šventas pyktis, pamačius tautą garbinant auksinį veršį. Dievas laimina kiekvieną dorą žmogų, išgyvenantį tokius jausmus ir taip reaguojantį į Dievo reikalus. Tokiomis aplinkybėmis šaltakraujiškumas ne ką geriau už pasitenkinimą ar apatiją. „Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla. Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais“ (Ps 139, 21-22)

Būtent taip iš uolumo pyko Finėjas, Elijas, Eliziejus, o svarbiausia ir nuostabiausia – Viešpats. Taip turėjo pykti Adomas ant savo žmonos, Elis – ant savo sūnų ir Lotas – ant savo tarnų. Pyktis turi tinkamai sukilti ir tinkamai nuslūgti, pastebėjo Martynas Buceris (Martin Bucer), jam reikalinga tinkama priežastis ir tinkamos pasekmės. Viešpats smerkia, jei „kas be reikalo pyksta ant savo brolio“.

Pykti dėl nuodėmės nėra nuodėmė, bet supykus sunku nenusidėti. Pyktis – gležna dorybė, kuri per mūsų paikumą lengvai sugenda ir tampa pavojinga.

Taigi, jei yra teisėtas pagrindas pykti, tada turi būti nustatyta ir teisėta priemonė, kad mūsų pyktis dėl nuodėmės neatimtų iš mūsų nei gebėjimo gailėtis nusidėjėlių, kaip kad mūsų Gelbėtojas pykdamas gailėjosi užsispyrusių fariziejų, nei gebėjimo melstis už juos, kaip kad Mozė meldėsi už stabmeldžius (Iš 32, 31–32). Pyktis, jei jis nevaldomas tokiais būdais, tėra tik akimirkos įniršis.

Trys pykčio formos

Jonas Damaskietis išskiria tris būsenas: pyktį, rūstybę ir neapykantą, sakydamas, kad pirmoji „sukyla ir laikosi, bet greitai nuslūgsta, antroji giliai įsirėžia atmintyje, trečioji be keršto nenuslūgsta“.

Judokas Kliktovijus (Judocus Clichtoveus) pyktį prilygina degančiai ražienai, rūstybę – įkaitusiai geležiai, neapykantą – nematomai liepsnai, kurios liežuviai išnyra tik tuomet, kai neapykantos objektas padegamas ir sudeginamas.

„Vieni irzlūs, kiti pikti, treti nenumaldomi“, – sakė Aristotelis. Pirmieji geriausi, tarsi vaikai, kurie greitai supyksta ir lygiai taip pat greitai vėl džiaugiasi. Apaštalas taip sako: „Verčiau piktybe būkite kūdikiai.“ (1 Kor 14, 20)

Zacharijas Ursinas buvo ūmaus būdo, taip pat ir Kalvinas. Vis dėlto jie išmoko valdyti savo pyktį taip puikiai, kad, apimti krikščioniui nederamo įtūžio, netardavo nė žodžio.

Julijus Kasianas (Julius Cassianus) rašo, kad, kai pagonys paėmė į nelaisvę vieną krikščionį, jį žiauriai kankino, niekino ir tyčiojosi iš jo klausinėdami: „Na, dabar sakyk, kokį stebuklą padarė tavo Kristus?“, jo atsakymas buvo nepriekaištingas: „Ogi tai, ką matote: manęs visai nesujaudino nei jūsų žiaurumas, nei jūsų laidomos patyčios.“

Toks gyvenimas išties vertas Kristaus, kuris nesiginčijo, nešaukė ir kurio balso niekas negirdėjo gatvėse, kuris šmeižiamas neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Panašiai elgėsi ir Mozė – kai Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš jį, jis išliko romus ir nesiskundė.

Kuo mažiau žmogus už save kovoja, tuo artimesnis draugas bus jam Dievas. O kaip žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės, taip ji trukdo ir teisingumui. „Todėl, – sako Jokūbas, – tebūna žmogus lėtas pykti.“ (Jok 1, 19)

Įtūžio kvailybė

Pyktis – tai įtūžis netyros dvasios, kuri uždega širdį ir padega liežuvį taip, kad žmogus negalvoja, ką kalba (kaip [pranašas] Jona) ar daro (kaip Saulius).

„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“– sako apaštalas Paulius, nes taip bus duota vietos velniui, kuris per pyktį įslenka širdin ir ją užima. Daugelis leidžia pykčiui juos taip apimti, kad eina metai, praeina daug metų, kol jie susitaiko [su šia būsena]. Jų įniršis įsitvirtina ilgam, įsišaknija ir virsta pykčiu, nes įniršis nuo pykčio skiriasi tik amžiumi. Davus vietos įniršiui, jis virsta pykčiu – baisiausia įniršio forma. „Prakeiktas tebūna jų nuožmus įtūžimas ir žiaurus pyktis!“ (Pr 49, 7)

Pyktis – širdies žudikas (Mt 5, 22), kuris, progai pasitaikius, nužudo ir liežuviu, ir ranka. Todėl ir pasakyta, kad „kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. Žmogžudys dėl troškimo, bet jei išdrįstų, tai toks iš tikrųjų ir būtų.

Pirma, širdyje sukyla neapykanta. Pamatęs neapykantos objektą, žmogus negali jo pakęsti, su juo kalbėtis, į jį žiūrėti, būti su juo mandagus ir malonus, jo veidas paniūra ir jis nusisuka. O tada, kai širdis apsipranta su tokiu susvetimėjimu, neapykanta perauga į norą ar troškimą nuskriausti tą asmenį ir džiūgauja, kai taip nutinka, kaip ir Juozapo broliai džiaugėsi įmetę jį į duobę. Lamechas gyrėsi savo vyriškumu, nors jo elgesys veikiau buvo šuniškas.

Baisiausias tas pyktis, kuris, nors ir užgniaužtas bei prislopintas kuriam laikui, staiga prasiveržia ir įsiliepsnojęs virsta įsiūčiu, kaip kad Kaino, kuris nužudė savo brolį, atveju.

Erazmas Roterdamietis užsimena apie brolį Augustiną iš Antverpeno, kuris viešai iš sakyklos paskelbė klausytojams, jog norėtų, kad čia būtų Liuteris, kuriam jis pats perkąstų gerklę. Po to tas „brolis“, be jokios abejonės, nueitų prie altoriaus ir krauju pasruvusiomis lūpomis „priimtų“ Kristaus „kūną ir kraują“.

Žymiausias karalienės Marijos Stiuart laikų kankinių budelis taip supyko, kai sostą užėmė karalienė Elžbieta I, kad nebuvo nė dienos, kai, laimindamas prie stalo maistą, nebūtų jos prakeikęs, ir 1571 m. jis buvo pakartas už išdavystę. Jis, kaip ir toji paika bitė, pražuvo siekdamas keršto.

Įtūžio apimtas Viljamas Užkariautojas nusprendė atkeršyti Prancūzijos karaliui, kad tas, jaunas ir stiprus, tyčiojosi iš jo didelio pilvo. Karalius Viljamas įžengė į Prancūziją per patį derliaus įkarštį ir savo kelyje viską plėšė ir grobė, kol pasiekė Paryžių, kur buvo Prancūzijos karalius, kad atsimokėtų už patyčias.

Iš ten jis patraukė į Mantą, kurį apiplėšė iki siūlo galo, o tada sulaukė savo pražūties – taip baigėsi karai ir jo paties gyvenimas.

Jo įpėdinio, karaliaus Edvardo I, pyktis buvo dar didesnis, nes, eidamas prieš R. Briusą, Škotijos karalių, jis įsakė savo sūnui ir didikams, kad, jei šis kelionėje mirtų, tie vežiotųsi su savimi jo lavoną po visą Škotiją ir nelaidotų tol, kol priešai nebus nugalėti, o šalis nebus pavergta.

Štai protas taip sutelktas į žemiškąjį tikslą, kad negali pakelti nė minties, jog mirus reikės liautis. Štai širdis, taip trokštanti keršto, kad ketina jį įgyvendinti net ir po mirties. Juk mes mirtingi, tai argi mūsų pyktis turėtų būti nemirtingas?

„Atsikeršyti garbingiau nei susitaikyti“, – sakė Aristotelis. Bet taip kalba prigimtis. Šventajame Rašte atverti kilnesni dalykai. Abigailė įtikino karalių Dovydą, kai tas žygiavo pykčio apimtas, kad, pažabojęs savo įniršį ir sulaikęs ranką nuo kraujo praliejimo, jis širdyje nesisielos ir nesigrauš.

Kenterberio arkivyskupas Tomas Kranmeris buvo toks geras atleisdamas skriaudas, kad atsirado posakis: „Įskaudink Kenterberio milordą ir būsi tikras, kad jis visą gyvenimą bus tavo draugas.“

(Bus daugiau)

Bendrinti: