Reformacijos įtaka LDK švietimui nuo XVI a. iki XVII a. vidurio (pranešimo tekstas ir vaizdo įrašas)

Jūsų dėmesiui siūlome kiek sutrumpintą dr. Sergejaus Tolokonikovo pranešimą, kurį jis balandžio 24 d. skaitė Reformacijos 500 sukakčiai paminėti skirtoje konferencijoje „Reformacija: istorija ir dabartis“. Sergejus Tolokonikovas yra teologijos magistras, Eurazijos teologijos seminarijos Maskvoje kapelionas ir dėstytojas. Po tekstu rasite originalų pranešimo vaizdo įrašą rusų kalba.


Reformacija tapo lemtingu reiškiniu daugeliui Europos šalių, ji keliems šimtmečiams nustatė jų tolesnio vystymosi kryptį ir europietiškos civilizacijos plėtrą. Visgi jau gana paplitusi ir toliau intensyviai plinta nuomonė, kad Reformacija visai nepalietė rusų kraštų ir Rytų žemių. Mano nuomone, tai, švelniai tariant, ne visai tiesa, o galbūt... visai netiesa. Kai kurie asmenys siekia parodyti, kad žmonės, gyvenantys Rytuose, visai nepatyrė Reformacijos, kad slavams šis reiškinys nenatūralus ir dėl to atmetamas, tačiau tokį tvirtinimą labai sunku priimti iš aukšto atgimusiam žmogui, kuris išgyveno savąją Reformaciją. Kristus mus pakelia, atnaujina, veda mus ne atgal, o pirmyn, link naujosios Jeruzalės. 

Savo pranešime daugiausia nagrinėsiu švietimo klausimus, nes manau, kad ši tema padeda konkrečiau ir išsamiau atskleisti tuos pokyčius, kurie įvyko būtent Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Reformacija padarė esminę įtaką įvairiose šios iš dalies slaviškos valstybės gyvenimo srityse, o ypač - švietimui. Reformacijos epochoje religijos ir švietimo ryšys buvo labai glaudus, o religija buvo pasaulėžiūros pagrindas, nustatantis vienos ar kitos tautos vystymosi kryptį. 

Apžvelgsiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės protestantų mokyklinio švietimo organizavimą. Iki 1553 m. LDK teritorijoje nerandame protestantiškų mokyklų pėdsakų, nes ir pačių protestantų buvo nedaug. Išimtis gali būti mokykla, kurią 1539 m. netoli Vilniaus atidarė Abraomas Kulvietis. Nors liuteronų bažnyčia Vilniuje oficialiai egzistuoja tik nuo 1552 m., matome, kad liuteronai čia pamokslavo kiek anksčiau. Taigi A. Kulvietis ant katalikų bažnyčios pamato organizavo protestantišką mokyklą, pamokslavo liuteroniškas doktrinas, ir darė tai apie pusantrų metų, kol katalikų vyskupas, aptikęs tokį reiškinį, tiesiog pasiskundė karaliui. Bijodamas dėl savo gyvybės Kulvietis išvyko iš Lietuvos. Taigi, galime teigti, kad protestantiškas švietimas užsimezgė gerokai anksčiau, negu 1552-1553 m. prasideda procesas. 

Savo pranešime išsamiai nenagrinėsiu, kiek švietimas buvo Reformacijos variklis ir kiek lėmė čia vykusį procesą. Reiktų tik paminėti, kad tai iš tiesų svarbus aspektas, todėl kad daugumas aukštuomenės atstovų savo vaikus siųsdavo mokytis į užsienio universitetus, nes Lietuvos valstybėje tokio lygio švietimo įstaigų tiesiog nebuvo. Išvykę studijuoti jaunuoliai susidurdavo su įvairiomis, taip pat ir Reformacijos, idėjomis. Grįžę namo jie tam tikra prasme jau buvo pasiruošę priimti šias idėjas, net jeigu ir netapdavo protestantais, tai bent ramiai žiūrėdavo į gimtinėje vykstančius Reformacijos procesus. Vienas iš veiksnių, kodėl Reformacija LDK sparčiai paplito, buvo tai kad daugelis aukštuomenės atstovų jau žinojo ir suprato šias idėjas.

Pradinės mokyklos

Nuo 1553 m. Radvilos Juodojo dėka Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė plisti mokyklos. Vladimiro Preso nuomone, mokymą mokyklose Radvila vertino kaip svarbiausią priemonę, padėsiančią auklėti jaunimą protestantizmo idėjomis. Siekiant šio tikslu buvo atidaromos pradinės mokyklos, vadintos elementariomis. Lenkų istorikas Juzefas Lukaševičius išskiria dvi tokių elementarių mokyklų funkcijas: religinę ir lavinimo. Lavinimas - tai skaitymas, rašymas gimtąja kalba ir skaičiavimas, o religinė - lotynų kalbos, katekizmo pradmenų mokymas, bažnytinis giedojimas. Tokių mokyklų mokytojais dirbo ganytojai, pamokslininkai ir kiti bažnyčiose tarnaujantys žmonės. Daug iškilių kalvinistų buvo mokytojai. Vilniaus mokykloje mokė Martinas Čechovičius, Nesvyžiuje - Lavrentijus Kryžkovskis, Breste - Simonas Zakas, Klecke - Simonas Budnas. Tiesa, vėliau Simonas Budnas tapo arijonu, tačiau pakankamai ilgai jis buvo reformatas ir taip pat mokė.

J. Lukaševičius pažymi, kad kalvinistai ir Moravijos broliai steigė pradines mokyklas prie kiekvienos bendruomenės (surinkimo). Surinkimu vadinama atskira bendruomenė arba maldos namai: liuteronai juos vadino „parochija“ (parapija), o kalvinistai, kurie buvo labiausiai paplitę Lietuvos valstybėje, surinkimais. Istorikas Andrejus Katlerčiukas mano, kad LDK teritorijoje XVI a. pabaigoje buvo apie 260 evangelinių surinkimų. Labiausiai tikėtina, kad Katlerčiukas evangeliniais laiko kalvinistų, kurie save vadino krikščionimis, surinkimus. V. Presas teigia, kad protestantiškų surinkimų LDK XVI a. pabaigoje buvo 320. Taigi, kad likusios 60 bendruomenių pasiskirsto trims likusioms protestantų atšakoms: liuteronams, Moravijos broliams ir socinistams (arijonams) - tai atrodo panašu į tiesą ir visai atitinka šių atšakų tikinčiųjų skaičiaus santykį. Taigi vadovaujantis teiginiu „vienas surinkimas - viena elementarioji mokykla“ galima teigti, kad šešiolikto šimtmečio pabaigoje LDK buvo priskaičiuojama 300 protestantiškų pradinių mokyklų. Reikia pasakyti, kad nors šios mokyklos teikdavo tik pradinį išsilavinimą, tačiau ir jų iki XVI a. LDK beveik visiškai nebuvo. 
Švietimo padėtis buvo tikrai apverktina, Pavyzdžiui, kaip tik šiuo periodu stačiatikiams vadovavęs vienas iš metropolitų sunkiai skaitė. Sunku įsivaizduoti, kad stačiatikių metropolitas, kuris vadovavo visai stačiatikių bažnyčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje - jis ją nusipirko dar net esant gyvam savo pirmtakui - nemokėjo skaityti. Tokia įdomi tikrovė. Taigi švietimas iki Reformacijos nebuvo stiprus ir būtent protestantai suteikė jai galingą postūmį ir pakeitė iš esmės.

Aukštesniosios mokyklos

Aukštesniosios mokyklos buvo fundamentalesnės mokymo įstaigos, įkurtos gimnazijų pavyzdžiu, ir jų buvo žymiai mažiau. Pirmosios kalvinistų aukštesniosios mokyklos buvo įkurtos Breste, Nešvilyje, Kėdainiuose, Vilniuje, Šidlove, Biržuose, Semiatičėje. Reikia pasakyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kitų tikėjimų aukštesniųjų mokyklų tiesiog nebuvo. XVI a. visos jos buvo įkurtos kalvinistų. Moravijos brolių ir liuteronų įsteigtos panašios mokyklos veikė tik Lenkijos Karalystės teritorijoje. Nes ir po Žespospolitos susikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kitų mokyklų protestantai neturėjo.

1551 m. Lenkijos mieste Pinčeve buvo įkurta pirmoji aukštesnioji mokykla. J. Lukaševičius ir V. Prisas Pinčevo mokyklą laiko pavyzdžiu protestantiškoms Lenkijos ir LDK mokykloms XVI-XVII a. Prisas taip aprašo aukštųjų mokyklų tvarką: mokyklą sudarė keturios klasės. Žemiausioje, ketvirtojoje, mokė skaityti, rašyti ir katekizmo. Trečioje pradėdavo mokyti lotynų kalbos gramatikos. Antroje mokėsi sintaksės ir į lotynų kalbą vertė sudėtingesnius tekstus, tarp jų ir Kalvino katekizmą. Aukščiausioje klasėje mokiniai mokėsi dialektikos ir retorikos, versdami Homerą, Vergilijų ir Justiną. Buvo mokomasi graikų kalbos, kuri buvo būtina, kad būtų galima skaityti Naująjį Testamentą originalo kalba. Buvo verčiami Ksenofonto, Lukiano, Demosfeno darbai. Retorikai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes svarbiausias įgūdis, kurį turėjo išugdyti - tai liudija apie religinį mokymo pobūdį. 

Iš duomenų, kuriuos pateikia Lukaševičius ir Prisas, aiškiai matoma protestantiškų aukštųjų mokyklų LDK religinė kryptis. Visų klasių mokiniams kiekviena savaitės diena prasidėdavo rytiniu pamokslu bendrame surinkime, po kurio jie išsiskirstydavo po klases. Išimtis buvo sekmadienis. Prieš rytinį tarnavimą ir pamokslą tą dieną aukščiausioje klasėje būdavo teologijos paskaita, o kitose klasėse buvo skaitomi apaštalo Pauliaus laiškai. Lukaševičius pažymi, kad XVI a. protestantiškos aukštosios mokyklos suteikė geresnį išsilavinimą negu katalikiškos nepasant to, kad katalikiškose mokyklose buvo mokomasi iš geresnių vadovėlių. Tikėtina, kad poveikį turėjo mokinių dorinis auklėjimas. Protestantiškos mokyklos ugdė paklusnumą ir kuklumą. Mokiniams netgi nebuvo leidžiama nešiotis pinigų. Keiksmai, palaidumas, muštynės ir girtuokliavimas buvo uždrausti, ir už juos buvo griežtai baudžiama. Reikia pasakyti, kad tyrinėtojai tiesiog pažymi tą faktą, kad būtent protestantai į naują lygį iškėlė moralės ir etikos aspektus, o katalikai taip aršiai to negynė.

Socinistų mokyklos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje minėtu laikotarpiu veikė ir socinistų mokyklos. Pirmutinė aukštoji socinistų mokykla buvo atidaryta 1555 m. Lenkijos karalystės pasienyje su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste -  Liubatove. 1597 m. nustojus veikti Liubatovo mokyklai, socinistai 1602 m. įkūrė aukštąją mokyklą Rakove. Rakovo aukštoji mokykla pretendavo į akademijos statusą - joje vienu metu galėjo mokytis iki tūkstančio žmonių. Patys socinistai šią mokyklą vadino Lenkijos Atėnais. 1638 m. ji buvo uždaryta Varšuvos Seimo nutarimu. Rakovo aukštosios mokyklos mokytojai, knygos ir kilnojamas turtas buvo pervežti į LDK kaimą Kiseliną. 1640 m. liepą prieš Šepličių-Španovskių šeimą, rėmusią socinistų mokyklą, buvo iškelta byla. Juos kaltino arijonizmo skleidimu, socinistų mokslo įstaigų organizavimu. 

Taigi Reformacijos įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės švietimui antrojoje XVI a. pusėje - pirmoje XVII a. pusėje pasireiškė greitai susiformavusiu plačiu protestantiškų pradinių mokyklų tinklu. XVI a. pabaigoje jų buvo priskaičiuota apie 300. Pirmoje XVII a. pusėje mokyklų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Minėto laikotarpiu LDK veikė šešiolika aukštesniųjų protestantiškų mokyklų: viena socinistų mokykla ir penkiolika - kalvinistų. Netiesioginė Reformacijos įtaka pasireiškė ir stačiatikių mokykloms, kurios buvo pradėtos kurto maždaug po dviejų dešimtmečių stačiatikių kuriamos brolijų jėgomis. Stačiatikių brolijos - tai LDK stačiatikybės ypatybė, nes jos skatino judėjimą „iš apačios“, o ne „iš viršaus“. Be abejo, Reformacija tiesiogiai susijusi su jėzuitų veika. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė viena iš tokių vietų, kurioje ir jėzuitai labai sėkmingai plėtojo švitimo veiklą. Tai, kad švietimo sritis išlydo iš reformatų rankų, galima laikyti viena didžiausių jų nesėkmių. Ji faktiškai buvo atiduota jėzuitams, ir tai ilgam nulėmė religijų padėtį visoje valstybėje.