Heidelbergo katekizmas: kritika ir reikšmė (III)

Nepaisant teologinio pagrįstumo, išbaigtumo, minčių ir teksto grožio Heidelbergo katekizmui nuo pat jo juodraščio parengimo iki šių dienų buvo ir tebėra reiškiama įvairi kritika.
Tiesa, jei pirmosiomis gyvavimo dienomis Heidelbergo katekizmas daugiausia buvo kritikuojamas dėl sakramentų aiškinimo, tai žvelgiant iš šių dienų perspektyvos gali atrodyti, kad kai kurie išsamiai jame nagrinėjami klausimai tapo nebeaktualūs, o kitiems svarbiems jame neskirta vietos, pvz., eschatologiniams klausimams, ekumeninei vienybei arba Šventosios Dvasios darbui.

Prieštaringiausiai vertinamas ir, ko gero, vienintelis pelnęs „neigiamą“ šlovę yra aštuoniasdešimtas katekizmo klausimas.

80. Koks skirtumas tarp Viešpaties Vakarienės ir popiežiaus mišių?
Viešpaties Vakarienė mums liudija tai, kad mums atleistos visos nuodėmės dėl vienintelės Jėzaus Kristaus aukos, kurią jis kartą paaukojo ant kryžiaus; kad Šventosios Dvasios jėga esame suvienijami su Kristumi, nors žmogiškuoju kūnu Kristus yra danguje, Tėvo dešinėje ir nori būti ten garbinamas. Mišios rodo: kad gyvieji ir mirusieji neturi per Kristaus kančią nuodėmių atleidimo, jeigu Kristus nebus už juos kasdien kunigų aukojamas per mišias; kad Kristus kūnu yra duonoje ir vyne ir turi būti tokiu pavidalu garbinamas. Taigi mišios iš tiesų yra ne kas kita, kaip vienintelės Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos paneigimas ir prakeikta klaidatikystė (stabmeldystė.)

Dėl šio klausimo Heidelbergo katekizmas buvo kritikuojamas nuo tada, kai jis buvo į katekizmą įtrauktas. Pirmame leidime šio klausimo apskritai nebuvo, antrame jis buvo pateiktas iš dalies, o trečiame (kuris išėjo 1563 m. pabaigoje) jis jau suformuluotas dabartine forma. Manoma, kad šį klausimą asmeniškai surašė Frydrichas III, atsakydamas į 1563 m. gruodžio mėnesį pasibaigusio Tridento susirinkimo sprendimus [2].

Nors ši formuluotė skamba kategoriškai, tokio požiūrio į mišių aukojimą tuo metu laikėsi visi protestantai. To meto Romos bažnyčios teiginiai apie mišias leido įsigalėti indulgencijoms, kurios iš esmės reiškė prekybą Viešpaties malone. Tad atsižvelgiant į tai, lengviau suprasti ir griežtą katekizmo toną, kuriuo pabrėžiama, kad Viešpaties vakarienė - tai Kristaus aukos atminimas, o ne pakartojimas. Kita vertus, liko neatsakytas klausimas, ar vertėjo šį teiginį, kuris gali būti palaikytas bereikalingu įžeidinėjimu, įtraukti į jaunimo mokymui skirtą knygą ir taip sujaukti taikią jos harmoniją. Juk būtent šis klausimas paskatino vėliau valdžiusį popiežiaus šalininką kurfiurstą Paulių Filipą apskritai uždrausti katekizmą (tiesa, po metų dėl aršių protestų šis draudimas buvo pašalintas). [6]

Greta kritikuotinų katekizmo teiginių galima pažymėti ir kūdikių krikšto pagrindimą.

74. Ar reikia krikštyti mažus vaikus?
Taip, mažus vaikus reikia krikštyti, nes ir jie, taip pat kaip suaugusieji, priklauso Dievo sandorai ir bažnyčiai, todėl ir jiems yra pažadėtas nuodėmių atleidimas per Kristaus kraują ir tikėjimas per Šventąją Dvasią. Todėl ir vaikai krikštu, kaip sandoros ženklu, turi būti įjungiami į krikščionių bažnyčią ir atskiriami nuo netikinčiųjų vaikų, nes vietoje apipjaustymo, senosios sandoros ženklo, Naujajame Testamente įsteigtas krikštas.

Šis teiginys verčia suabejoti anabaptistinės tradicijos tikinčiuosius, kurie krikštą visų pirma laiko sąmoningo tikėjimo paliudijimu. Jei tėvai ar bendruomenė nusprendė pakrikštyti kūdikį, ar tai jau savaime reiškia, kad Dievas jį išsirinko ir išgelbėjo? Ar krikštas yra tikėjimą pakeičiantis veiksmas, kol vaikas mažas, ir ar jis turi kokią nors reikšmę, jei pakrikštytasis suaugęs tikėjimo atsisakys? Tiesa, čia vėl verta atminti ir tai, kad visi šie klausimai kitaip skambėjo to meto kontekste (sunku įsivaizduoti sąmoningai tikėjimo atsisakiusį to meto Europos gyventoją), ir kad krikšto tema iki šiol skirtingai traktuojama margame konfesiniame krikščionybės paveiksle, tiesa, jau be ankstesnio aštrumo...

Greta šių klausimų galima paminėti dar ir keletą kitų, kuriuos galbūt būtų galima priskirti Heidelbergo katekizmo trūkumams. Šiuo metu nemažai tikinčiųjų, ypač iš charizminių bendruomenių, pabrėžia, kad katekizme nepakankamas dėmesys skiriamas Šventajai Dvasiai. Teigiama, kad atsakyme į 53 klausimą („Ką tikite, sakydami Šventąją Dvasią?“) per mažai biblinių elementų, o teiginys, kad Šventoji Dvasia su Tėvu ir Sūnumi yra tikras ir amžinas Dievas, yra pernelyg siauras. Konkrečiai neminimas Šventosios Dvasios vedimas, Dvasios dovanos ar vaisiai. Visgi su šia kritika negalima visiškai sutikti. Heidelbergo katekizme Šventoji Dvasia - tai Creator Spiritus, Kristaus dvasia, kuri sujungia tikinčiuosius su Kristumi. Nors konkretūs Jos pasireiškimai ar vaisiai nenagrinėjami, nuo pat pirmojo klausimo katekizmas kalba apie paguodą, jame aiški romumo, taikos, ramybės, džiaugsmo, meilės Viešpačiui nuostata (Rom 14, 17) - visa tai į bažnyčią ateina per Šventąją Dvasią.

Paskutinė tema, kurią katekizmo kritikai taip pat vadina pernelyg menkai atskleista, - tai eschatologiniai klausimai, Dievo pažadų išsipildymas. Šie klausimai katekizme praktiškai nenagrinėjami. Tačiau negalima pamiršti, kad eschatologinius klausimus miglotai atskleidžia ir Šventasis Raštas, jis apibūdinami simboliais ir tokiais žodžiais kaip „niekas nežino nei dienos, nei valandos“. Dievo karalystė platesnė už bažnyčią, ir yra daug pranašysčių, nukreiptų į ateitį, kurios dar neisšsipildžiusios ir iki galo neaiškios - tikruoju jų išaiškinimu taps būtent išsipildymas. Visgi atsakymas į 123 klausimą (Teateinie Tavo karalystė) tai apibūdina glaustai ir labai gražiai: „kol ateis Tavo karalystės tobulybė, kurioje svarbiausias būsi Tu“.

Išliekanti Heidelbergo katekizmo reikšmė

Nepaisant visu Katekizmo gyvavimo laikotarpiu reikštos ir tebereiškiamos kritikos, jis tapo vienu svarbiausių evangeliškos krikščionybės tikėjimo išpažinimų nuo pat paskelbimo XVI a. iki šių dienų - tai patvirtina ir 2013 m. visame pasaulyje paminėtos 450-osios jo metinės.

Visų pirma reiktų paminėti, kad Heidelbergo katekizmui vertai tenka svarbi vieta tarp evangelikų reformatų bažnyčių išpažinimo dokumentų (tai nestebina, nes apibrėžti reformuotosios bažnyčios skelbiamą tikėjimą ir buvo vienas iš šio katekizmo tikslų). Jis padėjo įtvirtinti reformuotosios bažnyčios mokymą ir atrasti vietą greta ne itin palankiai nusiteikusių katalikų ir liuteronų bažnyčių jau tada, kai Augsburgo sinode katekizmą drąsiai apgynė Frydrichas III [7].

Heidelbergo katekizmas iki šių dienų išlieka vienu iš pamatinių dokumentų Olandijos reformatų bažnyčiose, kuriose užima garbingą vietą greta Belgiškojo tikėjimo išpažinimo ir Dorto sinodo dokumentų. Įdomu, kad po to, kai Dorto sinodas 1619 m. priėmė sprendimą, jog Heidelbergo katekizmas - „laibai tikslus ortodoksinio krikščionių tikėjimo išdėstymas“, šiam sprendimui pritarė ir užsienio delegatai iš Vokietijos, Šveicarijos ir Anglijos, taigi katekizmas tapo vienu pirmųjų ekumeninių tokio pobūdžio dokumentų.

Platesniame kontekste Heidelbergo katekizmas tapo svarbiu reformuotos bažnyčios bruožu, jo tradicijos laikomasi ir daugelyje vėlesnių dokumentų bei išpažinimų, netgi, pvz., netgi neseniai išleistame T. Kellerio „Naujajame miesto katekizme“, kuris taip pat pradedamas klausimu: „Kas yra mūsų vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?“.

Ir nors galima užduoti klausimą, ar Heidelbergo katekizmas išsaugos tą svarbią vietą šių dienų permainingame bažnytiniame kontekste, kai viena vertus, nyksta denominaciniai skirtumai, o, kita vertus, pasaulėja pati bažnyčia arba puolama į kraštutinumus, į Heidelbergo katekizmą neišeina žiūrėti tik kaip į istorinį dokumentą. Pirmajame klausime minima paguoda tinka visiems laikams ir daugybei situacijų, su kuriomis nuolat susiduria šių dienų žmogus, kuriam ne mažiau reikia Dievo. Čia „gelmė šaukia gelmę“ (Ps 42, 7). Jo gylio, kalbos ir minties grožio ir paguodos nepranoko dar nė vienas panašaus dokumento autorius. Krikščionybė - tai didžiausia ir geriausia Dievo dovana žmogui, taikos ir paguodos šaltinis gyvenant ir mirštant. Visiška priklausomybė Kristui tampa iššūkiu XXI a. įsivyraujančio individualizmo bei „žmogaus išaukštinimo“ principams, kurie bet kokią priklausomybę atmeta kaip kažką neigiamo. Bet krikščioniui mintis apie tai, kad jis visiškai priklauso Viešpačiui ir Išganytojui, ant kryžiaus paaukojusiam savo gyvybę, teikia paguodą ir įkvepia siekti šventumo. Pirmasis klausimas - tai dviem sakiniais išreikšta Evangelija ir „palaimintas tas, kuris širdimi sugeba jį atkartoti ir iki galo jo laikytis“ [8].

Išlieka ir katekizmo, kaip mokomosios knygos reikšmė, nors šių dienų mokymo metodai ir skiriasi. Katekizmas skirtas bažnyčiai ir jo mokymas grindžiamas bažnyčia, o šaltinis - Šventasis Raštas. Katekizmo teiginiai kyla iš Dievo trokštančios ir Jo meilę jau patyrusios širdies ir tokiose širdyse randa atgarsį. Paprastumas dera su teologiniu tiesų platumu ir gilumu, o ne viena esminė mintis išreikšta nedaugiažodžiaujant. Jį visą persmelkia Dievo meilė Kristuje, kuris per atpirkimą įtikina nusidėjėlį įtikėti ir stiprina jį mokinystės kelyje su Viešpačiu.

Katekizmo ašis - bendrystė su Kristumi, Kristaus kryžius ir dvasia, todėl katekizmas užtikrina doktrinos ir gyvenimo ryšį. Būtent ši nesumeluota doktrinos ir gyvenimo bei tikėjimo vienybė lemia katekizmo unikalumą. Tad nenuostabu, kad evangelikai jau daugelį šimtmečių moko šio katekizmo ir iš jo pamokslauja. Tai nesektantiškas, nekonfesinis, bet platus ir gilus evangeliškos krikščionybės apibendrinimas, priimtinas kiekvienam, kuris myli Viešpatį ir trokšta Jam tarnauti tiek Jo bažnyčioje, tiek savo kasdienybėje.

Literatūros sąrašas

1. Biblija arba Šventasis Raštas, prieiga internete 2013-12-30: www.biblija.lt
2. Heidelberg Catechism, prieiga internete 2013-12-30: http://www.heidelberg-catechism.com
3. Heidelbergo katekizmas, prieiga internete 2013-12-30: http://www.ref.lt/index.php/lt/tikjimas/diktrina/1038-hedelbergo-katekizmas
4. Lahayne, Holger. Evangelijos paguoda, prieiga internete 2013-12-30: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-831.htm
5. Williamson, G. I. Heidelbergo katekizmas. Studijų vadovas, VšĮ „Reformatų literatūros centras“, 2010 m., 218 p.
6. История Гейдельбергского катехизиса, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/107/
7. Спейкер, Виллем ван'т, Непреходящая значимость Гейдельбергского катехизиса, prieiga internete 2013-12-30 http://www.reformed.org.ua/2/752/Spijker  
8. Хайд, Дэниел Р., Святой Дух в Гейдельбергском Катехизисе, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/755/Hyde
9. Христос в Гейдельбергском Катехизисе, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/30/Godfrey
10. New City Catechism, prieiga internete 2014-08-09 http://www.newcitycatechism.com/q-parent/q1.php