Heidelbergo katekizmas: struktūra ir turinys (II dalis)

Jau pirmojo katekizmo leidimo įžangoje minima, kad šiuo dokumentu siekiama dvejopų tikslų - jis turėjo padėti ugdyti jaunimą tikėjime bei tuo pat metu stiprinti reformuotąją bažnyčią ir tapti jos tikėjimo išpažinimu.


Heidelbergo katekizmą sudaro 129 klausimai ir atsakymai (jau trečiajame leidime visas katekizmas buvo suskirstytas į 52 dalis, kad jį bažnyčioje būtų galima išnagrinėti per metus), išdėstyti pagal tam tikrą planą, artimą Laiško romiečiams struktūrai, kuris „sutrauktas“ dviejuose įvardiniuose klausimuose ir atsakymuose. Pirmoji katekizmo dalis skirta nuodėmės pažinimui. Antroji katekizmo dalis pati ilgiausia, joje aiškinamas Apaštališkas tikėjimo išpažinimas, apibūdinami krikšto bei Eucharistijos sakramentai. Trečioje dalyje nagrinėjami Dešimt Dievo įsakymų ir Viešpaties malda. Toks medžiagos išdėstymas taip pat atitinka svarbiausias krikščionybės idėjas - atgailą, tikėjimą ir meilę, o lietuviško katekizmo redaktorius kun. K. Daugirdas teigia, kad šie trys teminiai blokai aprašo ne tam tikras paskiras krikščioniško gyvenimo fazes, o yra mūsų krikščioniškos būties refleksija Kristaus šviesoje. [3]

Vienintelė paguoda

Vienas iš gražiausių ir giliausių katekizmo klausimų ir atsakymų pirmasis. Jį verta pacituoti visą.

1. Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?
Mano vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant yra tai, kad aš ne pats sau priklausau, bet esu nuosavybė savo ištikimojo išganytojo Jėzaus Kristaus, kuris savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės, ir kuris taip mane apsaugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti. Todėl Jis per savo Šventąją Dvasią užtvirtina man amžinąjį gyvenimą ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei pasiruošimą nuolatos Jam gyventi.

Anot kunigo K. Daugirdo, šis su kristocentrizmu dialektiškai susietas antropocentrizmas yra vienas būdingiausių katekizmo bruožų - katekizmas parašytas iš gyvenimo paguodos Kristuje perspektyvos, kuri atkartoja apaštalo Pauliaus mintis: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Nors visas katekizmas kalba apie priklausomybę Kristui, verta paminėti, kad nuo pirmojo klausimo ir atsakymo, kuriame akcentuojama paguoda, ryškėja ir esminis Šventosios Dvasios - guodėjo vaidmuo [8].

Šiame klausime bei atsakyme taupiai ir giliai atskleidžiama pati Evangelijos esmė - nuo pat gimimo į šį pasaulį iki išėjimo iš jo kiekvienam žmogui reikalinga vilties paguoda. Ir nėra JOKIO KITO DALYKO, kuris galėtų ją suteikti - nesvarbu, ar tai būtų techninė ir socialinė pažanga, mokslo žinios, patogios gyvenimo sąlygos, žmonių tarpusavio santykiai ar savo reikšmingumo suvokimas. VIENINTELĖ paguoda gyvenant ir mirštant - tai mirtis sau ir pasauliui drauge su Tuo, kuris jau buvo nukryžiuotas ir kuris turi galią prikelti naujam gyvenimui. Kita šios žinios dalis yra tai, kad žmogus yra priklausomas nuo Dievo. Šiomis dienomis ypatingai pabrėžiama, kad kiekvienas yra savo gyvenimo „kalvis“, o populiariuose leidiniuose netrūksta „sėkmės istorijų“ ir pan. Heidelbergo katekizmas tam griežtai prieštarauja: „ne pats sau priklausau“, nes esu „Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė“. Gyvenimui prasmę suteikia tik besąlyginis atsidavimas Kristui, atsakant į Jo meilę, kuris jau šiame gyvenime atlyginimas vidine ramybe, gimstančia dėl išgelbėjimo vilties.

Nuodėmės pažinimas

Pirmoji Heidelbergo katekizmo dalis labai trumpa - ją sudaro vos devyni klausimai ir atsakymai į juos (3-11). Visgi jie išsamiai ir aiškiai apibūdina beviltišką žmonijos padėtį taip, kaip apie tai kalbama ir Šventajame Rašte: nuodėmę pažįstame per Šventajame Rašte išdėstytą Dievo įstatymą, kurio jokiu būdu nepajėgiame įvykdyti.

3. Iš kur pažįsti savo vargą?
Savo vargą pažįstu iš Dievo įstatymo.
4. Ko iš mūsų reikalauja Dievo įstatymas?
Ko iš mūsų reikalauja Dievo įstatymas, mus moko Kristus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip patį save. Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai"
5. Ar tu gali tobulai tai ištesėti?
Ne, aš negaliu tobulai viso to laikytis, nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti.

Kritusią prigimtį mes paveldime iš Adomo ir Ievos, ir ji nenugalimai įsišaknijusi kiekviename žmoguje tol, kol Šventoji Dvasia jo neatgimdo - teologijoje tai vadinama visiško nuodėmingumo doktrina. Nuodėmingo žmogaus būseną labai gražiai apibūdina G. I. Wiliamsonas: „(...) turime būti atsargūs, nes nenorime pasakyti, kad žmogaus žlugimas toks absoliutus, kad jame nebeliko nieko žmogiško - nieko, kad primintų, kad jis buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Ne, kaip visi senovės Atėnai dabar guli griuvėsiuose, tačiau šie griuvėsiai vis dar dvelkia savita didybe, primenančia buvusį miesto grožį ir šlovę, taip yra ir su puolusio žmogaus prigimtimi. Žodis „visiškai“ tiesiog reiškia, kad visoje žmogaus prigimtyje, kokia ji yra dabar (nupuolusi Adome), nėra nė dalelės, kuri būtų nesugadinta.“ [5, 31].

Išganymo pažinimas

Žmogus iš prigimties linkęs įsivaizduoti tik gerą ir gailestingą Dievą - tai paprastesnio, „patogesnio“ Dievo įvaizdis, kuris tolimas bibliniam Dievui. Šiuolaikinį žmogų dažną kartą taip sukrečia Senajame Testamente aprašyti Dievo veiksmai, kuriais Jis siekia išsaugoti šventumą ir teisingumą, kad stengiamasi juos paneigti ar jų nepastebėti. Tačiau Dievas nesimėgauja bausdamas nusidėjėlius - Šventasis Raštas kalba, kad nors teisingumas turi būti įgyvendintas, Dievas nori ne bausmės, o gailestingumo. Nė vienas žmogus dėl savo nuodėmingumo nėra tinkamas būtų tarpininku, kad šio gailestingumo išmelstų. Atpirkti nuodėmes galėjo tik tobulas žmogus ir tobulas Dievas - Jėzus Kristus. Tačiau atpirkimas automatiškai netaikomas visiems, o tik tiems, „kurie bus tikru tikėjimu sujungti su Juo ir priims visas Jo geradarybes“ (20 klausimas).

Jeigu žmogus išgelbstimas tik tikėjimu, savaime kyla klausimas, kas yra tikėjimas. Apie tai kalba 21 klausimas ir atsakymas, kurie taip pat vadinami vienu gražiausių katekizmo punktų. Tikėjimas - tai ne vien tik noras ar miglota viltis, kad viskas bus gerai, nes Dievas yra geras. Tai ne savęs programavimas, įtikinėjimas ar saviįtaiga. Tikėjimas - tai ne vien proto pasirinkimas ar valios sprendimas pritarti Biblijos mokymui. Tai iš širdies kylantis įsitikinimas (vėlgi ateinantis ne mūsų pastangomis, o Šventosios Dvasios jėga), kad Jėzus yra mano Išganytojas, statomas ant Šventojo Rašto pamato. Tikėjimo turinys toliau aiškinimas 22-58 klausimuose, kuriuose nagrinėjimas Apaštališkasis tikėjimo išpažinimas.

21. Kas yra tikras tikėjimas?
Tikras tikėjimas yra ne vien tvirtas žinojimas ir laikymas tiesa to, ką mums Dievas apreiškė savo žodžiu, bet ir nuoširdus pasitikėjimas (jį mums įkvepia Šventoji Dvasia per Evangeliją) tuo, kad ne tik kitiems, bet taip pat ir man yra Dievo dovanai duotas nuodėmių atleidimas, amžinas teisumas ir palaima vien iš malonės už Kristaus nuopelnus.

Pagrindinis asmuo katekizme yra Jėzus Kristus. Pirma ir kalbama apie Jį, o tik paskui apie dangiškąjį Tėvą. Tik Jėzus yra kelias pas Tėvą (Jn 14, 6), tik tie, kurie įtikėjo Jėzų Kristų, gali kreiptis į Dievą „Tėve mūsų...“. Tai pat ir katekizmo 26 klausimas pabrėžia: „Dėl savo Sūnaus Jėzaus Kristaus Jis yra mano Dievas ir mano Tėvas“. Koks yra Tėvas? Ir Biblija, o su ja ir katekizmas, akcentuoja, kad Jis yra „visagalis Dievas“ ir „ištikimas Tėvas“ (26 klausimas) - taigi Jis yra galingas ir geras.

31. Kodėl jis vadinamas Kristumi, tai yra Pateptuoju?
Jis vadinamas Kristumi todėl, kad Dievo Tėvo yra paskirtas ir Šventosios Dvasios pateptas būti: vyriausiuoju mūsų pranašu ir mokytoju, t. y. tobulai apreikšti mums slėpiningą Dievo valią apie išganymą; vienatiniu vyriausiuoju mūsų kunigu, t. y. išpirkti mus vienkartine savo kūno auka ir visuomet mus užtarti prieš Tėvą; ir amžinuoju mūsų karaliumi, t. y. valdyti mus savo žodžiu ir dvasia, saugoti ir parengti išganymui.

Tolesniuose klausimuose atskleidžiama Dievo visagalybė ir Jo valios visuotinimas. Dievas nėra viena iš dualistinių jėgų, kuris kovotų su Jam beveik lygiu Šėtonu ar kitokiu blogio įsikūnijimu. Dievas nėra priklausomas nuo savo sukurto pasaulio. Dievas sukūrė visą kūriniją ir nenusišalino nuo jos likimo, bet ir toliau ją valdo (Ps 24, 1). Žemėje nevyksta nieko, kas prieštarautų Dievo suvereniajai valiai, nes Jis taip valdo, jog lapija ir žolė, lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, valgymas ir gėrimas, sveikata ir liga, lobis ir neturtas, ir visa kita mums tenka ne atsitiktinai, bet iš tėviškos rankos (27 klausimas). Ir tai teikia paguodą ir viltį, ypač kenčiant sunkumus, kurių priežasties nepajėgiame suprasti.

Ar tikintiesiems pažadėtas gyvenimas, kupinas laimės, gerovės, turto ir sveikatos? Ne. „Nesuskaičiuojami vargai, kurie slegia mūsų žmogiškąjį gyvenimą, ir be perstojo juose tyko mirtis,“ - rašo Kalvinas savo Krikščioniškojo gyvenimo pagrinduose. Tada kokia nauda iš tos Dievo apsaugos?

28. Kokia mums nauda iš Dievo kūrinijos ir apvaizdos pažinimo?
Pažindami Dievo kūriniją ir apvaizdą, galime būti kantrūs varge, dėkingi laimėje. Šis pažinimas mums suteikia tikėjimą ir viltį, kad niekas neatskirs mūsų nuo Dievo Tėvo meilės, nes viskas yra Jo rankose.

Krikščioniui, gyvenančiam sunkumų, kančios ir pavojų kupiname pasaulyje didelė paguoda yra tai, kad visa yra Dievo rankose. Todėl visa, kas prieš mus atsigręžia, galime nuolankiai priimti pasitikėdami dangiškuoju Tėvu.

Antrasis katekizmo skyrius toliau aiškina svarbiausius Apaštališko tikėjimo išpažinimo teiginius apie Kristų, nekaltą Jo prasidėjimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, būsimą teismą bei Šventąją Dvasią, kuri suburia bažnyčią. Išteisinimo temai Heidelbergo katekizme skirti šeši klausimai (59-64), kuriuose teigiama, kad žmogus savo gerais darbais negali nieko nusipelnyti Dievo akivaizdoje, o teisumas - tai Dievo malonės dovana. Malonė gimdo dėkingumą, kurio vaisiais tampa geri darbai.

Didelė katekizmo dalis (66-82 klausimai) skirta sakramentams. Jiems suteikiamą svarbią vietą galima paaiškinti tuo, kad XVI a. vyko aršūs ginčai dėl sakramentų, o ypač - dėl Eucharistijos ir Kristaus dalyvavimo ar nedalyvavimo joje. Visgi ši tema išlieka svarbi iki šių dienų, kai bažnyčia gerokai pasidalijusi tarp dviejų kraštutinumų - viena vertus, daliai krikščionių, tikėjimas reiškia sakramentų atlikimą kelis kartus gyvenime, o kita dalis, daugiausia naujosios, charizminės bažnyčios, praktiškai išstumia sakramentus, laikydamos jos ne itin svarbiais miglotais simboliais, ir akcentuoja tik asmeninį Kristaus patyrimą. Heidelbergo katekizme sakramentai suprantami kaip tikinčiojo tikėjimo sutvirtinimas.

Dėkingumas arba krikščionio gyvenimas

Trečiojoje katekizmo dalyje (86-129 klausimuose) kalbama apie gyvenimą, kurį turi gyventi krikščionis, dėkingas Kristui už dovanotą išgelbėjimo malonę. Šventas ir Viešpačiui pašvęstas gyvenimas nėra nebūtinas ar savanoriškas tikėjimo papildymas, o neišvengiama tikėjimo pasekmė, kuria pašlovinamas Kristus ir išgelbstimi esantys šalia. Visą trečiąją katekizmo dalį vienija viena tema - Šventoji Dvasia, kuri keičia mus pagal Kristaus atvaizdą.

Kalbant apie krikščionišką gyvenimą išskiriama atgaila ir malda. Atgaila tapatinama su senojo žmogaus mirtimi ir naujo gimimu. Senojo žmogaus mirtį atkleidžia skausmas dėl nuodėmės, bjaurėjimasis ja ir vis smarkesnis jos šalinimasis, o naujojo žmogaus gimimą liudiją džiaugsmas ir troškimas gyventi pagal Dievo valią. Gyventi krikščionišką gyvenimą padeda Dešimt Dievo įsakymų, kurie išsamiai nagrinėjami 94-113 klausimuose. Blaivi ir išmintinga įsakymų apžvalga baigiama pastebėjimu:

115. Jei niekas šiame gyvenime neįstengia įvykdyti dešimties Dievo įsakymų, kodėl Dievas taip griežtai juos nurodo?
Viešpats Dievas taip griežtai mums nurodo savo įsakymus todėl, kad bręsdami vis geriau suprastume savo nuodėmingumą ir vis labiau ieškotume nuodėmių atleidimo ir išteisinimo Kristuje; kad, melsdami Dievą šventos malonės, be paliovos iš visų jėgų stengtumėmės tapti panašūs į Dievą, kol galiausiai pasibaigus šiam gyvenimui pasieksime tobulumą.

Paskutinis katekizme nagrinėjamas klausimas yra malda „Tėve mūsų“ (116-129 klausimai).

Heidelbergo katekizmas - tai pats populiariausias reformatų tikėjimo išpažinimas, tačiau tuo pat metu jame išdėstomi tikėjimo pamatai, ant kurių statydinasi daugelis evangeliškų bažnyčių. Mokymas išdėstytas išmintingai, įtikinamai, vengiant aštrumo (kuris buvo ypač būdingas Reformacijos laikų diskusijoms) ir tuo tarsi patvirtinant, kad tikėjimo siekis - taika. Teiginiai apie išrinkimą pateikti taip, kad nežadintų konfrontacijos, o kiekvieno krikščionio širdyje ugdytų nuolankumą, dėkingumą Dievui ir paguodą (1, 31, 53, 54), tuo tarpu sudėtingesni ar ginčytini dalykai palikti kiekvieno sąžinei ir teologams.

Iliustracijoje užrašas: "Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?"

Literatūros sąrašas

1. Biblija arba Šventasis Raštas, prieiga internete 2013-12-30: www.biblija.lt
2. Heidelberg Catechism, prieiga internete 2013-12-30: http://www.heidelberg-catechism.com
3. Heidelbergo katekizmas, prieiga internete 2013-12-30: http://www.ref.lt/index.php/lt/tikjimas/diktrina/1038-hedelbergo-katekizmas
4. Lahayne, Holger. Evangelijos paguoda, prieiga internete 2013-12-30: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-831.htm
5. Williamson, G. I. Heidelbergo katekizmas. Studijų vadovas, VšĮ „Reformatų literatūros centras“, 2010 m., 218 p.
6. История Гейдельбергского катехизиса, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/107/
7. Спейкер, Виллем ван'т, Непреходящая значимость Гейдельбергского катехизиса, prieiga internete 2013-12-30 http://www.reformed.org.ua/2/752/Spijker  
8. Хайд, Дэниел Р., Святой Дух в Гейдельбергском Катехизисе, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/755/Hyde
9. Христос в Гейдельбергском Катехизисе, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/30/Godfrey