Antrasis Dievo įsakymas – kaip Dievo pažinimas veikia tikintįjį

Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje (Išėjimo 20, 4).

Antrasis Dievo įsakymas skamba būtent taip[1], Dievas sako: Nedaryk stabo. Tai reiškia, Jis ragina nekurti jokio vaizdo, kurio siekiama atvaizduoti Dievą, Jo charakterį ir neregimas savybes. Kodėl Dievo įsakymu yra ribojama žmogaus kūrybos bei išraiškos laisvė?

Pirmiausia todėl, kad Dievas yra Dvasia ir yra nematomas. Taigi Jį išreikšti fiziniais būdais yra tiesiog neįmanoma. Kai kūrinys nori vaizduoti Kūrėją, jis neišvengiamai žvelgs į sukurtą pasaulį ir Dievą atvaizduos kaip kūrinijos atspindį. Apie tokias žmonių pastangas ir jas lydėjusias stabmeldystės atneštas pasekmes galime skaityti apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams pirmajame skyriuje.

Antras dalykas, kodėl Dievo negalima vaizduoti, yra tai, kad Jis tobulas, o žmonės, kaip netobuli kūriniai, negali ne tik, kad atvaizduoti, bet ir suprasti tobulybės. Dievo asmuo yra tobulas, neaprėpiamas, todėl jo negalima atvaizduoti vienu kūriniu, aspektu, motyvu ar netgi ciklu.

Bandymas vaizduoti Dievą (Dievą Tėvą, Jėzų Kristų, Šventąją Dvasią) fiksuoja vieną Jo charakterio ar esybės aspektą. Taip nesugebant matyti viso biblinio pasakojimo pločio, Dievo charakterio įvairiapusiškumo bei neaprėpiamo spektro Dievo supratimas bei savybės būna suskaidomos ar išryškinama kuri nors viena.

Pavyzdžiui, lietuviškas Rūpintojėlis kaip represuotos, rezistencinės ir užguitos tautos projekcija tik labai nedidele dalimi gali atspindėti biblinį Kristų. Mes galime pateikti tikrą pasakojimą apie mūsų tautos istorijos lūžius ir jų tragiškumą, ir remdamiesi šia istorine refleksija pavaizduoti Rūpintojėlį. Tačiau Dievo žodyje labai sunku rasti tokį Kristų. Galbūt tik tam tikruose artėjančios kančios ar skausmo dėl išganymo žinios negirdinčios Jeruzalės fragmentuose mes ir galime miglotai įžvelgti kai kuriuos Rūpintojėlio aspektus Kristaus asmenyje. Tačiau Šventasis Raštas Kristų vaizduoja veržliu, veikliu, išmintingu, stichijas įveikiančiu, motyvus apšviečiančiu, gyvenimus keičiančiu, ligas gydančiu ir iš mirties į gyvenimą vedančiu Dievo Sūnumi. Tad jei apibendrintume Evangelijų (trijų sinoptinių bei Jono), laiškų ir dar labiau Apreiškimo knygos pasakojimus apie Kristų, turėtume sutartinai sutikti, kad jei Jėzus Kristus šiandien kurtų asmeninę „Facebook“ paskyrą, į profilio nuotrauką Jis tikrai nedėtų Rūpintojėlio atvaizdo.

Tad Rūpintojėlis, kaip kultūrinės savirefleksijos išdava, tik nežymiai susijęs su istoriniu Kristaus asmeniu, gali būti labai žalinga tikėjimo bendruomenei. Dėl psichologinio imprintingo efekto[2] toks Jėzaus Kristaus asmens atvaizdavimas gali užfiksuoti klaidingą Dievo sampratą – deistiškai[3] nutolusio indiferento, pasyvaus stebėtojo, nebylaus istorijos palydėtojo, žmogų atjaučiančio, tačiau jam nepadedančio Dievo paveikslą.

Suprantama, kad toks Dievo supratimas nėra biblinis ir net nėra krikščioniškas, nes Dievas veikia. Jis sukūrė pasaulius, Jis juos atpirko ir šiandien veikia kaip Kūrėjas pasaulyje ir kaip Atpirkėjas Bažnyčioje.

Dievo suvokimas turi tiesioginį poveikį tikinčiojo asmens savęs suvokimui, pasaulėvokai bei pasaulėjautai. Asmuo, pažinęs Dievą ir praktikuojantis savąjį tikėjimą, tapatinasi su savo Dievu, seka Jį, imituoja. Tai lemia tikinčiųjų vaidmens tikėjimo bendruomenėje bei pasaulyje tapatybę. Jei tikinčiųjų Dievas yra santūrus, mąslus, tačiau neveiklus, pasyvus ir nedarantis poveikio, tuomet nereikia stebėtis, kad tikinčiųjų bendruomenės yra pasyvios, neveiklios, susitelkusios tik į save ir savo poreikius, vangiai įsitraukia į misiją, o tikėjimą tesuvokia kaip vieną iš psichoterapijos bei nusiraminimo priemonių. Tačiau jei mūsų Dievas, kurį atskleidžia Raštai, yra pasaulį sukūręs Kūrėjas, visos gyvasties bei tvarkos palaikytojas, nusidėjusius žmones pamilęs ir save kančiai atidavęs Atpirkėjas, jei Jis yra Kristaus liudijimo ir mokinystės misija persmelkta Dvasia, tuomet tikintieji, jų bendruomenės bus persunktos savo Dievo charakterio. Dievo, kuris ne pasyviai, bet aktyviai veikdamas pasaulį, siekia žmonių atpirkimo bei kūrinijos perkeitimo.

Žmonės, kurie nusižengdami Dievo įsakymui, kuria stabmeldiškus Dievo atvaizdus, sumenkina Jį, atima iš Jo dieviškąsias charakterio savybes ir taip patys pakliūva į Dievo pažinimo pinkles nebegebėdami atskirti, ką jie garbina – dangaus ir žemės Kūrėją ar savo asmeninės patirties projekciją.

 

Lijanos Tagmann nuotrauka

 


[1] Daugelis gali nustebti, kad būtent šitaip nuskamba antrasis Dievo įsakymas, nes katalikiškoje bei liuteroniškoje tradicijose antruoju įvardijamas „Netark Dievo vardo be reikalo“. Tačiau Dievo įsakymą, kuris draudžia daryti stabus randame Dievo žodyje bei reformuotos bažnyčios tradicijoje.
[2] Imprintingas [angl. imprint — įsmigti (atmintyje)], gyvūnų ir žmogaus ankstyvojo išmokimo forma: per trumpą laiką smegenyse užfiksuojami svarbių objektų vaizdai ir su jais susijusios elgesio reakcijos – www.zodziai.lt.
[3] Deistai paprastai teigia, jog dievas sukūręs visatą, atsiribojo nuo savo kūrinio, į tolimesnę jos raidą nebesikiša - https://lt.wikipedia.org.

 www.pastoriaus.blog.com

Bendrinti: