.jpg)
Dabar panagrinėsime tiesas, kurios susijusios su šiuo faktu. Pirmiausia pastebėkite, kad mūsų Viešpaties liudijimas apie žmogaus širdį, tapusia blogio irštva, iš kurios išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės ir t.t., skatina mus sutikti su mokymu apie pirmapradę nuodėmę. Jei manome, kad esame panašioje būklėje, tai tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad pats Dievas sutvėrė mus tokius. Tyra ir šventa Esybė turėtų būti tyrų ir šventų būtybių Kūrėjas. Jobo klausimą ir atsakymą „Kas galėtų gimti tyras iš netyro? Niekas“ galima pakeisti priešingu ir sakyti: „Kas galėtų gimti netyras iš tyro? Niekas.“ Šventasis Dievas turi būti šventų vaikų tėvas, ir žmogų sukūręs Dievas turėjo jį sukurti tobulą, antraip Jis negalėtų veikti pagal savo prigimtį.
Lieka neįminta mįslė, kodėl žmogus yra toks, koks yra, tol, kol neatkreipsite dėmesio į mūsų Knygą – Bibliją. Ir tik perskaitę istoriją apie pirmapradę nuodėmę, jūs įminsite šią mįslę. Tik iš čia mes sužinome, kaip mūsų protėvis, būdamas žmonijos atstovas, nusidėjo ir pirmąja nuodėme užkrėtė visą žmonių rasę, tad mes, gimę iš jo, atitinkame jo paveikslą ir jo pavidalą. Jame esame Dievo priešininkai ir tokie gimstame. Jame būdami atskalūnais, mes taip pat jame ir gimstame atskalūnais. „Štai, – sako Dovydas, – aš nuodėmėje esu pradėtas, ir nuodėmėje pagimdė mane motina.“ Štai ji – problemos šaknis. Ne Dievas sutvėrė mus nuodėmingais, bet per Adomo kritimą mes tapome tokiais. Dėl pražūtingo sunaikinimo mes tapome tokiais, kokie esame – pirmapradės nuodėmės ir ydų paveldėtojais. Jei kas mūsų paklaustų „Kaip gerau suvokti šią didžią paslaptį, kaip įrodyti, kad toks supratimas yra teisingas?“, mes atsakytume, kad visa yra per gilu ir per aukštai mūsų suvokimui, kad mes net pagalvoti negalime, jog esame gabūs tai suprasti. Vis dėlto priimame tai tikėjimu. Kai Dievas apreiškia, jog per vieno žmogaus nuodėmę daugelis tapo nusidėjėliais, mes tuo tikime ir pridengiame problemą. Tai, kas Dievo pasakyta, mes priimame kaip aksiomą.
Jums to nepakanka? Sakote, nepatikėsite, kol nesuprasite? Tad kodėl tikite gamtos reiškiniais, kurių esmės negalite suprasti? Gamtoje yra daugybė paslapčių, kurias jūs žinote, bet kurių negalite suvokti. Pavyzdžiui, jūs negalite pasakyti, kas yra elektra ir kuo paremta gravitacija. Viena ir kita yra gamtoje, jūs matote jų veikimo pasekmes, bet nežinote šių reiškinių kilmės.
Žmogaus širdyje gyvena blogis, turintis didžiulę jėgą. Jūs matote jo veikimo pasekmes, bet negalėtumėte paaiškinti, kaip jis atsirado žmogaus širdyje, jei Dievas nebūtų apreiškęs jums. O Dievas sako, kad blogis perduodamas mums paveldėti iš protėvių, kaip Adomo kritimo pasekmė. Tad palikite nereikalingus ginčus ir nusižeminkite prieš Dievą. Tik nepamirškite, kad jei kas nors iš jūsų, nesvarbu kas, pasidavęs saviapgaulei, nuspręs savarankiškai išstoti prieš nuodėmę, tai daugiau nei tikėtina, kad kris, o jei kris, tai kris visiems laikams, nes demonai, kažkada buvę gerais angelais, panoro tapti nepriklausomais ir todėl krito. O kritę, jie pavirto piktosiomis dvasiomis ir jau nebegali išsigelbėti amžinybėje, nes Dievas visiems laikams paliko juos. Tačiau mes kritome ne patys, o Adome, tad turime galimybę pasikeisti antrajame Adome. Ir iš tikrųjų mes buvome pakeisti žmoguje (hebrajiškai – Adome) Viešpatyje Jėzuje, todėl kiekvienas tikintis Viešpačiu Jėzumi buvo išlaisvintas iš Adomo kritimo ir išgelbėtas dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus nuopelnų. Mūsų pražūties keliu buvo kelias, kuriame yra galimybė išsigelbėti. Bet jei būtume pasmerkti dėl savo nuodėmių, tai ir atsakyti mums tektų patiems. Vadinasi, mūsų pražūtis būtų tokia neišvengiama, kokia tapo piktosioms dvasioms, kurioms amžiams skirti pragaro ugnies ir tamsos pančiai. Tokiu būdu mokymas apie nuodėmingą žmogaus prigimtį neišvengiamai veda prie įsitikinimo apie pirmapradę nuodėmę.
Toliau šis mokymas teigia, kad žmogui reikia naujos prigimties. Tarkim, kažkas sako: „Aš noriu gyventi visiškai tyrai ir šventai. Aš noriu tarnauti Dievui.“ Ką gi, pagirtina. Argi imsime atkalbinėti? Ne. Kartais kalbama, kad mes pasisakome prieš dorovę. Mes niekuomet nei žodžio nesakėme prieš dorovę, atvirkščiai, visada pasisakėme ir pasisakome prieš bandymus padaryti švarų iš nešvaraus ir sakome, kad mūsų prigimtis (iki jos pašventinimo) turi būti pakeista. Jei apie mus kalba, jog mes pasisakome prieš pačią laivybą, kai pasisakome prieš netikusių laivų nuleidimą į vandenį; mes pasitenkiname mintimi, kad taip apie mus gali spręsti tik bepročiai. Priešingai, mes manome, kad pasisakome už tikrą navigacijos meną, kai žmogui, įsiropštusiam į varganą laiviūkštį, sakome: „Tu ruošiesi perplaukti audringą jūrą? Tuomet pasiieškok kito laivo.“
Mano brangieji, jums norisi šventumo ir tyrumo? Tuomet prisiminkite štai ką. Jei iš jūsų širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai ir t.t., tai visa tai būtinai pasireikš per jūsų žodžius ir veiksmus, kaip nesistengtumėte apriboti to, apie ką kalba Jėzus. Jums reikėtų, nepasikliaujant savo pačių jėgomis, palūkėti ir paskaičiuoti išlaidas. O kas, jei iš tikrųjų įgysite tyrą širdį ir teisią dvasią? O kas, jei pasikeis jūsų sena, nuodėminga prigimtis? O kas, jei Dievas, sutvėręs Adomą tobulu, sutvers jus dar kartą? O kas, jei Jis padovanos jums kibirkštėlę naujo gyvenimo, visiškai kitokio, garbingesnio už tą, kuris šiandien valdo jūsų sielą? Tuomet turėsite prigimtį, kuri tiek linkusi į šventumą, kiek dabartinė jūsų prigimtis linkusi į nuodėmę. Tuomet dėl naujos prigimties jūs galėtumėte kabintis į gėrį ir neapkęsti blogio, tuo tarpu dabar dėl senosios prigimties jūs širdyje puoselėjate visokį blogį. „O argi taip būna?“ – paklausite jūs. Būna! Tai ir yra mūsų išgelbėjimo geroji naujiena. Mes sakome, jog kiekvienas tikintis Viešpatį Jėzų Kristų nepražus, nes išsigelbsti ir turi amžinąjį gyvenimą, be to kartu su išgelbėjimu jis įgyja naują prigimtį. Pasitikėdami Jėzumi Kristumi, jūs pradedate mylėti Jį, ir ši meilė Jam Dievo Dvasios jėga padės jums suvaldyti aistras, ir tyra jūsų širdis stos į kovą su senomis aistromis, nugalės ir pavergs jas. Ir tereikia jums visa širdimi ir Šventosios Dvasios jėga suvokti, kad Jėzus pamilo jus ir atidavė Save dėl jūsų išgelbėjimo, ir jūsų siela uždainuos:
Per Jo meilę vardą aš turiu.
Buvusiose vertybėse aš matau tuštybę.
Savo gėdą lyg praeities išdidumą,
Lyg savo šlovę prikalu prie kryžiaus.
Kai jūsų meilės objektas taps naujas, jūs pradėsite mylėti ne save, o Dievą, įsikūnijusį Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Ši nauja meilė taps jūsų asmenybės centru arba širdimi, nugalinčia senąjį puvinį. Ši nauja meilė skatins jus per visas dienas vaikščioti šventume ir Dievo baimėje.
Mano brangieji, nesivelkite į kovą, nepaskaičiavę galimų praradimų. Juk tokie geri žmonės, kaip ir jūs, taip pat siekė nugalėti nuodėmę, bet pamatė, kad ji pernelyg stipri. Geriau ateikite prie Kryžiaus ir maldaukite Gelbėtoją, kuris kovojo su savo pagundymais ir juos nugalėjo. Prašykite, kad Jis savo brangiu krauju nuplautų jūsų praeities nuodėmes. Prašykite, kad Jis duotų savo dievišką Dvasią, didįjį Gydytoją, kuris užtars jus ir padarys nauju kūriniu. Tapę juo, jūs įgysite naujus troškimus ir naujas viltis, kurie leis jums eiti nauju keliu Dievo šlovei. Jei širdis nešvari, reikėtų įgyti švarią širdį, kitaip netapsite šventais.
Argi neaišku, kad kiekvienam reikalingas pasikeitimas, atgimimas ir naujos širdies sukūrimas, nes juk netyra širdis negali įeiti į Dangaus Karalystę. Jei mūsų širdys yra blogio landynės, savotiški Tėbai, iš kurių be perstojo išeina nuodėmės kariai, tai kaip tokios bjaurystės gali praieti pro perlų vartus ir stoti priešais amžiną Dievo sostą?
O, ponai, tokios yra mūsų širdys, ir reikia pabaigti su jų ydingomis aistromis: kiekvieną dieną jas reikia nukryžiuoti kartu su Kristumi, jas reikia įveikti, slopinti ir išrauti. Kitaip tariant, kaip galima atsidurti ten, kur dabar yra Jėzus? Kas, išskyrus Šventąją Dvasią, gali įveikti, slopinti ir išrauti nešvarą? Tik Ji geba tai atlikti. Tik Ji gali tai padaryti dabar. Tik Ji gali sutverti jumyse tyrą širdį, kuri tuoj pat stos į kovą su nešvara ir visą gyvenimą tęs šią pradėtą kovą, šiame pasaulyje rungdamasi, kovodama, kariaudama iki tol, kol pagaliau neišvarys lauk nešvarios širdies aistrų. Jūsų troškimai daugiau nebebus nukreipti į save ir į nuodėmę. Jūs būsite šventi, kaip Dievas yra šventas, kadangi Dievas Dvasia atnaujins jūsų protą. Ir tada jūs įeisite į dangų ir gyvensite ten su angelais. Ir tada jūs išvysite Dievą, nes Šventosios Dvasios jėga tapote panašūs į Dievą. Su didžia pagarba, pagarbiai telaimina jūsų siela, brangūs klausytojai, Šventąją Dvasią, kuri gali iš mūsų sukurti naują kūrinį. Melskite Ją, kad nuvilktų senąjį ir apvilktų nauju žmogumi. Tegul jūsų senoji prigimtis bus palaidota Gelbėtojo kape, ir tegul tyra širdis bei teisi dvasia nuolat kaupia jėgas bei stiprybę, kol pasieks galutinį tobulumą, kai jūs įeisite į savo poilsį.
Ir dar vienas mokymas išplaukia iš šios tiesos. Jei žmogaus širdis yra ne kas kita, kaip tamsos ir nuodėmės šaltinis, tai kokia nuostabi yra Dievo malonė. Kuo vadovavosi Dievas, gelbėdamas sutvėrimus, panašius į tuos, kokie aprašyti aukščiau? Vien tik visagalio Dievo malonė galėjo pažvelgti į šiuos nelaiminguosius. Kas atiduoda šlovę žmonių nuopelnams, visuomet išaukština žmogišką prigimtį, kalbėdamas pagyrimus. Mes gi, žmogišką prigimtį laikantys negrįžtamai kritusia ir visiškai sugedusia, stebimės nepakartojama malone ir neprilygstamu tobulumu Dievo, kuris kažkada didžia meile pamilo tokius nevertus kūrinius. Paulius žavisi tuo, kai sako: „Dievas, turtingas malone, iš savo didelės meilės, kuria pamilo mus, ir mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė su Kristumi, – malone esate išgelbėti.“ Mano širdis buvo pilna piktų sumanymų, bet Jis pamilo mane! Mano širdis buvo pilna svetimavimo ir paleistuvystės, bet Jis pamilo mane! Mano širdis buvo pilna žmogžudysčių, bet Jis pamilo mane! Mano širdis sugebėjo kalbėti neteisybę, mano širdis sugebėjo niekinti Dievą, bet Jis pamilo mane.
O, mano broliai, jei tik mes galėtume pamatyti save tokiais, kokius Dievas mus matė mūsų kritusioje būsenoje, tai turėtume paklausti, kaip beribio Šventumo akys galėjo pakęsti mus, kaip begalinės Meilės širdis galėjo susižavėti mumis. Jus pamilo ne todėl, kad esate tobuli. Jus išsirinko ne todėl, kad jums pridera kažkas gražaus ir malonaus. Jus pamilo todėl, kad Kristui buvo lemta pamilti mus. Jūs išrinkti todėl, kad Jis turėjo tai atlikti dėl savo vardo:
Jis matė mus kritusius,
Bet vis tiek pamilo
Ir išgelbėjo nuo sunaikinimo,
Ir suteikė malonę!
Taigi, mano mylimieji, mūsų išgelbėjimas nuo pradžios iki galo yra malonės darbas. Visur malonė! Malonė nuo alfos iki omegos. Jei tiesa tokia, tai nėra ko stebėtis, kad daugelis taip gerai galvoja apie save, jog nepriima mokymo apie išrinkimą ir jam artimų malonės dogmų. Jei Dievas priverstų juos įsižiūrėti į savo širdis, tokie sušuktų: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ ir suprastų, kad žmogus, jei ir išsigelbės, tai ne savo darbais ir ne savo troškimais, o tik malone. Pasigailėjimas priklauso ne nuo to, kuris trokšta, ir ne nuo to, kuris darbuojasi, bet nuo gailestingojo Dievo, nes kam reikia atleisti – atleis, ko reikia pasigailėti – pasigailės.
Mokymą apie Dievo visagalybę lengva suprasti, suvokus tiesą apie tai, jog žmogaus širdis labai sugedusi. Jei apžiūrėję save Rašto veidrodyje, mes atsižadėjome ir atgailavome dulkėse bei pelenuose, tai vietoj kokių nors pretenzijų Dievui mes būtinai tartume: „Tegul daro su manimi, kas Jam patinka.“ Mes tikėtumės ne Jo teisingumo, o Jo nesuvokiamos malonės, šaukdami: „Išgirsk mane, Viešpatie, nes gera yra Tavo malonė; dėl savo didelės malonės pažvelk į mane; nusuk savo veidą nuo mano nuodėmių ir ištrink visas neteisybes.“
Ir visgi dar kartą pabrėšime, kad mokymu apie išrinkimą iliustruojamas mokymas apie atpirkimą. Nuodėmė baisiai, žiauriai, iki šiurpo suteršia mus, jos veiksmai gadina mūsų charakterį, o jos esmė žudo mūsų prigimtį. Iš Gelbėtojo žodžių seka, kad tai, kas išeina iš žmogaus, sutepa žmogų. Pirmiausia yra suterštas mūsų vidus, o mūsų išorinis susiteršimas yra vidinio susiteršimo pasekmė, t.y. nuodėmė – tai ne paprasčiausias odos išbėrimas, o mūsų esybės centras. Štai iš kur mums kyla brangaus Kristaus kraujo poreikis. Stebėkitės jo stebuklinga galia! Mylimo viengimio Dievo Sūnaus kraujas, tekantis per prakeiktą Golgotos medį, apvalo mūsų vidinį žmogų.
O šis nuostabus Kraujas! O ši neprilygstama auka už nuodėmę! Tai suprasdamas, ateik čionai, nusidėjėli, į Kryžiaus papėdę. Jei tavo nuodėmės bus kaip purpuras, Dievas išbalins kaip sniegą. Negana to, Dievas išbalins tavo širdį, kuri juodesnė už tavo darbus, išbalins ir sielą. Kristus išvalys šaltinį ir srovę, jis pašalins ne tik išorinius raupsų požymius, bet išgydys tave bei vidinius raupsus, nepaliks tavyje nei jos šaknies, nei šakų. O žmonės, stebėkitės ir apstulbkite! Nusilenkite su ašaromis akyse, o paskui su džiaugsmu pažvelkite į Dievo Sūnų, kūne nužengusį iš dangaus, nužudytą už nusidėjėlius, kad kiekvienas tikintis Jį nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą. Ateikite čia, piktadariai! Ateikite čia, susiteršę ir pražuvę Adomo vaikai! Ateikite čia, žūstantys prie pragaro vartų ir praradusieji viltį! Ateikite čia kiekvienas, prilygstantis Zabulono ir Neftalio tautai ir sėdintis tamsoje bei mirties šešėlyje, supančiotas sielvartu ir geležimi. Ateikite, įtikėkite Kristų, ir Jis atsiųs jums savo Dvasią ir tyrą širdį sutvers jumyse, ir teisią dvasią atnaujins jumyse, ir nuo visų neteisybių apvalys jus. Jis taps jūsų naujuoju Kūrėju, nes dabar Jis sėdi soste ir sako: „Štai darau visa nauja.“
O, šis Jėzus jau dabar, šiame susirinkime, kai kuriems gali sutverti tyrą širdį ir teisią dvasią! Aš padėjau kirvį prie medžio šaknų, ir kiekvienas čia esantis medis bus nukirstas ir įmestas į ugnį, jei Kristus iš esmės nepakeis šio medžio ir neprivers nešti gerus vaisius. Aš bandžiau parodyti, kad mūsų vidinis žmogus yra nedoras. Pavirtęs griuvėsiais, jis tapo panašus į Babilono griuvėsius, kuriuose gyvena atgrasūs drakonai ir kitos bjaurios būtybės. Aš matau nedorėlius lyg didžiulę jūrą – plačią ir įaudrintą. Ši jūra negali nurimti, ir jos vandenys išmeta dumblą bei purvą, joje gyvena šėtonas levitano pavidalu ir roplių be skaičiaus, maži ir dideli, nepadorūs ir baisūs gyvūnai.
Aš bandžiau kaip įmanydamas pamokslauti senąją, paskutinės mados neatitinkančią tiesą, ir tikiuosi, kad man tai nebus atleista. Bet kol kas yra vietos gerajai naujienai! Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį, neįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir kiekvienas Jį tikintis bus išleistas iš suirimo vergystės, kad galėtų gyventi ten, kur gyvena Dievas, – visiškame tyrume ir palaimoje. Koks gi tai stebuklas – malonė iš aukštybių! Pažvelkite, blogio irštva virsta Šventosios Dvasios šventykla! Koks stebuklas, kai širdis, kurioje siautėjo panieka, tampa siela, kurioje įsiviešpatauja malonė! Dievą niekinančios lūpos tampa šventų giesmių organu! O, tūkstanteriopas stebuklas! Nyki žmogaus esybės tamsa, ši mėšlo krūva, virsta tyru alebastru, švytinčiu švento Šviesulio spinduliuose, tampa ryški nuo dangaus, spindinti lyg grynas auksas bei skaidrus stiklas. Pati Šventoji Dvasia malonėja gyventi ten, kur anksčiau gyveno šėtonas! „Ar nežinote, kad jūsų kūnai yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla?“ Koks stebuklas! Kadaise mūsų kūnai buvo gašlumo ir pykčio, piktžodžiavimo ir Dievo niekinimo šventykla. Vis dėlto jie gali tapti ir, manau, jau tapo Šventosios Dvasios šventykla. O stebuklų stebuklas! Telaimina mus Dievas ir teduoda suvokti savyje šį nematomą stebuklą Jo malonės šlovės gyriui, kuriuo Jis palaimino mus Mylimajame.
1867 m. sausio 27 d. rytas
Originalus tekstas: Charles Spurgeon. The Heart - a Den of Evil
