Širdis kaip blogio irštva (II)

Visų blogiausia yra ta neabejotina aplinkybė, kad žmogus nuodėmiauja visomis įmanomomis ir neįmanomomis aplinkybėmis. Jums teko girdėti jaudinančias istorijas apie žmogaus prigimties naivumą. Anksčiau buvo manoma, kad laukiniai žmonės, būdami atviraširdžiai, galėjo įžvelgti Dievą bet kuriame debesyje ir girdėjo Jo balsą vėjyje. Bet kai keliautojai susiduria su laukinių žmonių „pavyzdiniu paprastumu“, kokiais apgailėtinais žmonijos atstovais jie atrodo! Filosofai, kažkada apdainavę civilizacijos nesuterštą žmogaus prigimties tyrumą, priversti peržiūrėti savo teorijas. Dabar jie tvirtina, jog laukiniai žmonės – tai „tarpinė grandis“ tarp protingo žmogaus ir beždžionės. Nuimkite sąlygiškumo skarmalus, pašalinkite apgaulingas gudrybes, ir gamtos vaikas pasirodys apnuogintas visame „grožyje“. Koks „simpatiškas“ tas vaikas! Tegul tie, kurie juo žavisi, pagyvena greta laukinio žmogaus ir patys įsitikina, kiek „simpatiška“ ši būtybė. Prieš žmogų nublės grobuoniški bet kokio gyvūnijos pasaulio atstovų polinkiai.

Apskritai, laukinio žmogaus prigimtis tokia, kad sunku apibūdinti, kadangi necivilizuotas žmogus gali atrodyti apsileidęs ir sugedęs. Bet ar jis taps geresnis, įgijęs aukštąjį išsilavinimą? Aš manau, kad nebuvo labiau išsilavinusios tautos nei senovės graikai. Vis dėlto istorija moko, kad net patys žymiausi senovės Graikijos filosofai ir išminčiai, tokie kaip, pavyzdžiui, filosofas Sokratas ir Solonas, buvo tokie morališkai smukę, kad mums net sunku patikėti. Mes šiandien turime pakankamai liudijimų apie tai, kad nei neišprusimas, nei mokytumas nepajėgūs sutramdyti nuodėmės. Bemokslis be jokių knygų išmoksta nuodėmiauti, kaip, beje, ir mokytas, nežiūrint jo pažinimo, nuodėmiauja ne mažia. Viena labiausiai išsilavinusių mūsų laikų tautų yra indai; bet kokia yra tos rasės atstovų moralė? Tie, kurie pabuvojo tarp indų, nedrįsta net kalbėti apie visa, ką jiems teko matyti, o misionieriai mums tik pašnibždomis perduoda tai, ką matė šventyklose, kur indai renkasi į „pamaldas“ ir kur dievų papėdėje, tikriausiai, jiems reikėtų parodyti geriausias savo prigimtines savybes. Tačiau jų elgesys toks nepadorus, kad baisu apie jį ir kalbėti.

„Galbūt, – sakysite jūs, – kai kurios tautos yra ydingos, nepriklausomai nuo jų kultūros. Na, o ką kalbėti apie krikščioniškas tautas?“ Ką į tai atsakyti? Daugelis taip vadinamų krikščionių kažin ar yra geresni už nekrikščioniškų tautų atstovus. Religingas žmogus niekuo ne geresnis už nerelingingą žmogų, jei religija nepakeis jo širdies ir nepadarys iš jo naujo žmogaus. Širdis po krikščionio drabužiais lieka tokia pat bjauri, kaip ir po bušmano oda, jei tik Dievo malonė nepalies jo.

Paimkite ir išmokykite vaiką vykdyti visus išorinius mūsų švento tikėjimo reikalavimus, visame jo lavinime išsaugodami tuos griežčiausio mokymo principus, kokius jūsų siela panorės pasirinkti, ir jūs įsitikinsite, kad be Šventosios Dvasios, nužengiančios ant jo ir suteikiančios jam tyrą širdį bei teisią dvasią, jo vidinis žmogus, kaip griežtai ji bebūtų laikomas, atras bet kokią spragą, kad parodytų savo nuodėmę.

Kiti, išauklėti ne tokioje „tikratikių“ aplinkoje, tampa beveik tokiais pat bjauriais, veidmainiais apsimetėliais, religiniais fariziejais, taip ir nepažinusiais tikros savo religijos jėgos, kaip ir pirmieji. Kristaus pasakymo „Jums būtina gimti iš aukšto“ tiesa išlieka tiesa ir Afrikos genčių palapinėse, kaip ir mūsų susirinkime; dievotumo namuose tuo pačiu mastu, kaip ir pakantumo namuose. Senoji prigimtis, kaip beplautume ir kaip bevalytume, kaip benertume, kaip betramdytume ir kaip bemalšintume ją, visur lieka ta pačia sena, kritusia prigimtimi, kuriai nepasiekiama dvasinė esmė. Su žmogumi galima elgtis taip, kaip seniau elgėsi su apsėstaisiais, – galima sukaustyti moralės grandinėmis, galima dėti pastangas jį sutramdyti, – bet kai prisiartins senoji piktoji dvasia, žmogus vėl sutraukys moralinių įsipareigojimų grandines ir priims vieną ar kitą nuodėmės išvaizdą: ar tai sustirs nuo gašlumo pertekliaus, ar tai pasididžiuos dėl ydingos veidmainystės, formalizmo ir pasipūtimo pertekliaus. Iš tiesų tokie pasireiškimai tik patvirtina tiesą. Žmogus nuodėmiauja bet kokioje vietoje, būdamas bet kokios išvaizdos; visgi jis nuodėmiauja daugiau, pažinęs nuodėmęs klastą bei blogį. Jei karčios patirties pamokytas, jis jau nebedarys tos nuodėmės, kuria apsidegino, tai imsis kitos, nė kiek ne geresnės.

Kai ylą išmainai į mėsą,

Nelauk jokios naudos.

Bet būtent taip ir elgiasi žmonės. Tarkim, žmogus liovėsi girtavęs, bet kodėl jis pradeda pūstis? Jei galima žmogų išlaisvinti nuo išorinių nuodėmės apraiškų, tai kaip jį išgydyti nuo slaptos nuodėmės? Jūs galite pateisinti žmogų prieš žmones, bet ne prieš Dievą.

Šią savaitę Cholborn-Chile žuvo žmogus, ir, kaip aš girdėjau, ant lavono beveik nebuvo smurtinės mirties požymių. Pasirodo, jis buvo suspaustas tarp autobuso ir vežimo. Visi jo sužeidimai pasirodė esą vidiniai. Jis mirė lygiai taip, kaip mirė kitas nelaimingasis, sumuštas tiek, kad ant jo neliko sveikos vietos. Ar ne taip žūna žmogus nuo slaptos nuodėmės? Slapta nuodėmė nepasireiškia išoriškai (tam yra savų priežasčių), bet ji vis tiek pražudys ja nusidedantį, jei tas neatgailaus. Daugelis miršta nuo vidinio kraujavimo – pas tokius žmones nepastebėsi jokių atvirų žaizdų. Ir jūs, brangūs mano klausytojai, galite eiti į pragarą ir su dorybės rūbais, ir su nedorybės skarmalais – nusidėjėlio kelias vienas. Jei nepavesite savo širdies gyvajam Dievui, Jis nepriims jūsų, nes stebi ne tik jūsų išorinius darbus, bet ir slaptą jūsų širdies veiklą – atsidavusi ar išdavikiška ji yra Jo atžvilgiu.

Baigdami skaityti kaltinamąjį nuosprendį, pažymėsime, kad žmogus nuodėmiauja ne dėl proto paklydimo, bet nuodėmės suterštos širdies aistrų. Kai žmogus per klaidą įvykdo nusikaltimą, argi jis supranta, kad padarė nuodėmę? Juk nusidėdamas jis yra įsitikinęs, kad elgiasi teisiai. Bet supratęs, kad nusidėjo, toks žmogus kreipiasi į Dievą, kad atgailautų prieš Jį. Neatgimusieji taip nesielgia. Nuodėminga žmogaus širdis, nuodėmę laikydama nuodėme, patiria dar didesnį malonumą dėl to, ką padarė. Apaštalas tvirtina pažinęs nuodėmę ne kitaip, kaip per įstatymą, kuris sako: „Negeisk“. Kritusiam žmogui patinka uždraustas vaisius. Kai kurie sekmadienio darbuose nebūtų pastebėję nieko baisaus, jei nebūtų įsakymo dėl poilsio dienos; kiti gi eina į Krištolinius rūmus (garsiausi XIX–XX a. Londono parodų rūmai – vert. past.) ne šiokiadieniais, o sekmadieniais, ir tai tik todėl, kad tai draudžiama. Kai kuriems pirmadienis būna pati sunkiausia diena, ir jie stengiasi paversti ją šventu šabu, tuo tarpu krikščioniškam šabui jie priešinasi iš visų jėgų.

Keista, bet tai, ką Dievas padaro viešu, žmogus padaro asmenišku; o tai, ką Dievas padaro asmenišku, žmogus padaro viešu. Pakanka tik ką nors uždrausti vaikui, ir jis jau siekia pažeisti šį draudimą, nežiūrint to, kad anksčiau apie tai net negalvojo. Tokia mūsų esmė. „Atėjus įstatymui, – sako apaštalas, – nuodėmė atgijo, o aš numiriau.“ Ir ne įstatymas kaltas – tai jūsų kaltė. Užpilkite šalto vandens ant negesintų kalkių – prasidės cheminė reakcija, ir išsiskirs šiluma. Vanduo reakcijoje nedalyvauja, nes šilumą išskiria kalkės. Tas pats vyksta ir su Dievo įsakymu. Įsakymas „Nedaryk to“ arba „Nedaryk šito“ skatina žmogų nusidėti ir įrodo visišką įgimtą žmogaus prigimties nuodėmingumą. „Man tai nepatinka, – sakys kai kurie, – man nepatinka, kai apie žmogaus prigimtį kalbama taip blogai.“ Manote, kad man malonu blogai kalbėti apie žmogaus esybę? Man tai malonu ne daugiau nei jums. „Gerai, – sako tas žmogus, – bet aš žmogišką esybę laikau kilnia.“ Tikėk tuo, brangus žmogau, bet pamėgink įrodyti, jei pajėgsi! O, aš labiau už visus džiaugsiuosi, jei kur nors pamatysiu tikrą žmogiškąjį orumą!

Kodėl aš taip užtikrintai kalbu apie tai? Todėl, kad Dievo žodis to moko. Be to, mes iš nelinksmos patirties žinome, kad apkaltinimas, nors ir nebūtų tikrai teisingas kitų atžvilgiu, neabejotinai teisingas mūsų atžvilgiu. Mes esame išgelbėti nuo tos nuodėmės, kuri pasireiškia išorėje, bet priversti raudoti dėl baisių nusikaltimų, vykstančių širdyje, ir, jausdami troškimą patvirtinti kaltinamąjį aktą ir pačius save pripažinti kaltais, esame įsitikinę, kad būtina iškelti šį kaltinimą ir sakyti: “Taip yra su visa žmonių gimine, be to, neišskiriant nei vieno žmogaus, – visi žmonės kalti prieš Dievą”. Nėra nei vienos sielos, kuri iš esmės būtų teisi prieš Dievą. Ir judėjas, ir graikas – visi yra nuodėmės valdžioje: “Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno”.

Bus daugiau

Originalus tekstas: Charles Spurgeon. The Heart - a Den of Evil

Bendrinti: