Bibliniai tekstai apie misiją – septynios pamokos (II)

Nors po Sekminių apaštalai dar kelis kartus kalbėjo apie Jėzaus duotą užduotį (Apd 1, 2; 10, 42), jie niekada neužsiminė apie Didįjį paliepimą (Mt 28, 18-20; Mk 16, 15-16). Gal ankstyvoji Bažnyčia vieningai sutarė skelbti Evangeliją visiems žmonėms, ir Kristaus įsakymo net nereikėjo minėti? Priešingai. Misijos į pagonių tautas prasidėjo labai pamažu, ir ilgą laiką jos buvo vertinamos prieštaringai. Prisiminkime apaštalų susirinkimą ir Laišką galatams.

Studijuodami Naujojo Testamento diskusijas apie misijų pagrįstumą, pamatysime, kad visur, kur cituojamas Didysis paliepimas, apaštalai remiasi Senuoju Testamentu. Didysis paliepimas yra Senojo Testamento išsipildymas, ženklas, kad turi būti pradėtas įgyvendinti seniai skelbtas planas. Akivaizdus pavyzdys yra Laiškas romiečiams, ypač 15 skyrius.[1] Patriarchams duotas pažadas, kad per juos bus palaimintos visos tautos (Pr 12,3; 18,18; 22,17; 26,4; 28,14), kartojamas ir norint pagrįsti ne žydų evangelizavimą (Lk 1,54-55, 72; Apd 3,25-26; Rom 4,13-25; Ef 3,3-4; Gal 3,79, 14; Heb 6,13-20, 11,12).

Pateiksime keletą pavyzdžių, įrodančių, kad Naujojo Testamento misijos pagrįstos Senojo Testamento mokymu.

Apd 13, 46-49 Paulius ir Barnabas, išvyti Antiochijos žydų, paaiškina savo apsisprendimą ateity skelbti Evangeliją pagonims, cituodami Izaijo 49, 6 (Apd 13, 47): „Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“.

Savo baigiamojoje kalboje apaštalų susirinkime, aiškindamas Pauliaus teisę skelbti Evangeliją pagonims, Jokūbas cituoja Amoso 9, 11-12 (Apd 15, 13-21; žr. Iz 22, 27-28; Zch 8, 22). Jo nuomone, Bažnyčia yra „suirusi Dovydo padangtė”, kurioje Judo palikuonys susijungs su pagonimis.

Argumentuodamas, kodėl skelbia Evangeliją pagoniui Kornelijui, Petras taip pat susieja Didįjį paliepimą su Senuoju Testamentu: „Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą“ (Apd 10, 42-43).

Dėl šios priežasties nenuostabu, kad Didysis paliepimas Evangelijoje pagal Luką yra įgavęs kitokį pavidalą negu Evangelijose pagal Matą ir Morkų ir kad Jėzaus įsakymas Evangelijoje pagal Luką kyla tiesiogiai iš Senojo Testamento. Luko 24, 44-49 Jėzus sako mokiniams: „Ar ne tokie buvo Mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs Mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”. Pasak Jėzaus, visas Senasis Testamentas kalba ne tik apie Jo atėjimą, kryžių ir prisikėlimą, bet ir apie pasaulines misijas: atleidimas turi būti skelbiamas visoms tautoms.

Misijos Evangelijoje pagal Joną

Nagrinėjant misionieriškos minties reikšmingumą Evangelijoje pagal Joną, reikia atkreipti dėmesį į keturis dalykus.

1. Missio Dei

Evangelijoje pagal Joną tai, kad Jėzus siunčia savo mokinius į pasaulį, turi būti suprantama, kaip kitų dviejų veiksmų tąsa: Tėvas davė Jėzui pavedimą (Evangelijoje pagal Joną tai minima maždaug penkiasdešimt kartų, pradedant nuo Jn 3, 17, ypač Jn 10, 16, 17, 18, 21 ir 23; plg. 14, 31) ir Tėvas bei Jėzus siuntė Šventąją Dvasią (Jono 14, 26; 15, 26, Luko 24, 49). Dėl šios priežasties abiem atvejais Jonas vartoja tą patį žodį „siųsti” (lotyniškai „missio”). Jono 17, 18 Jėzus sako: „Kaip Tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį.“ Jono 20, 21 Jis perfrazuoja šiuos žodžius į asmeninį kreipimąsi: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu.“ 17 skyriuje melsdamasis už mokinius Jėzus praneša Tėvui, kad davė jiems Dievo žodį ir parengė juos nešti žinią į pasaulį.

2. Evangelija pagal Joną kaip evangelistinis traktatas

Šiai Evangelijai Buvo skirta daug dėmesio kaip evangelistiniam traktatui, tai yra kaip tekstui, parašytam žmonėms, kurie dar netiki Mesiju, Jėzumi Kristumi, kaip Gelbėtoju ir Šviesa pasauliui. Čia mes negalime aptarti diskusijos tarp Wilhelmo Oehlerio, kurio nuomone, ši Evangelija parašyta pasauliui,[2] tai yra, ne žydams, ir Karlo Bornhäuserio, kuris aiškino, kad ji parašyta Izraeliui.[3] Aš manau, jog tai, kad Jonas akcentuoja Jėzaus kaip Žodžio šviesos atėjimą į visą pasaulį, paremia teoriją, jog ši Evangelija turėjo būti „traktatu pagonims” (žr. 4 punktą).

3. Ne žydai Evangelijoje pagal Joną

Po Jėzaus ilgo pokalbio su Nikodemu, žydų dvasininkijos atstovu (Jono 3, 1-26), Jonas aprašo dar vieną ilgą pašnekesį prie šulinio su samariete (Jono 4, 1-42). Nors Nikodemo reakcija į Jėzaus žodžius neatskleista, po susitikimo prie šulinio visa Samara išpažino, kad Kristus „iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42). Jėzus išaiškino moteriai, kad Jam atėjus, nebesvarbu, kur kas šlovins Dievą. Svarbu, kad „tikrasis garbintojas” šlovintų Jį „dvasia ir tiesa‘. Taigi Jėzus suteikė galimybę toli nuo Jeruzalės gyvenantiems pagonims šlovinti Dievą lygiai taip pat, kaip tai daro žydai.

4. „Pasaulis“ kaip Jėzaus veiklos tikslas

Jono akcentavimas, kad Jėzus yra ne tik žydų, bet visų žmonių Gelbėtojas, ir kad mokiniai, kaip Jo pasiuntiniai, turi skelbti Evangeliją visoms tautoms, tampa ypač akivaizdus, atkreipus dėmesį į žodžio „pasaulis“ vartojimą šioje Šventojo Rašto knygoje. Čia aptarsime maždaug pusę to pavartojimo atvejų.

Žodis „pasaulis”, išskyrus keletą atvejų (pavyzdžiui, Jn 12, 19), visada reiškia arba visą žmoniją, arba tuos, kurie sukyla prieš Dievą. (Šis žodis turi tiek daug galimų reikšmių, kad čia pateiksime tik keletą pavyzdžių.)

Mes jau aptarėme tas Šventojo Rašto vietas, kuriose Jėzus skelbia, kad Jo Tėvas atsiuntė Jį į pasaulį, o dabar Jis siunčia į pasaulį savo mokinius. Įdėmiau pastudijavę pagrindinio „missio Dei” vaidmens kontekstą, pamatysime, kaip labai Jėzus ir Jonas trokšta, kad visas pasaulis įtikėtų Jėzų Kristų. „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį. […] Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs. […] Kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“ (Jn 17, 18-23).

Mintis, kad Jėzaus pavedimas taikomas ne tik Izraeliui, bet ir „pasauliui“, toliau plėtojama, nuolatos kartojant, jog visam skirta Jėzaus tarnystė (kaip karaliaus, kunigo, Dievo Sūnaus, Kristaus, aukojamo avinėlio), Jo savybės (teisingumas) bei pagrindiniai įvaizdžiai (duona, šviesa).

Jonas dažnai akcentuoja, kad Jėzus yra „pasaulio šviesa” (Pats Jėzus taip sako apie save Jn 8, 12; 9, 5; panašiai - Jn 1, 9; 3, 19; 11, 9; 12, 46). Jėzus sako: „Aš - pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Pačioje evangelijos pradžioje kalbėdamas apie „Žodį”, tai yra apie Jėzų, Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino“ (Jn 1, 9-10).

Jėzus pasakė Pilotui: „Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Vėlgi Jonas akcentuoja, kad Jėzus atėjo į „pasaulį” - viena vertus, į kūriniją, sukilusią prieš Dievą, kita vertus, pas visus žmones, ne tik Izraelį. „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį“ (16, 28). Jėzus yra Duona, nužengusi iš dangaus, kad žmogus galėtų gyventi per amžius, nes Jis atiduos savo kūną „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Dieviškoji Duona, nužengusi iš dangaus, „duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 33). Jėzus yra „Kristus“ ir „Dievo Sūnus”, „kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 27), kaip išpažįsta ir tiki Morta. Jis - pranašas, kuris „turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14). Jis atėjo į teismą (Jn 9, 39), nors atėjo ne teisti, o gelbėti pasaulį (Jn 12, 47). Šią idėją akcentuoja gerai žinomi Jėzaus žodžiai Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (3, 16-17).

Jono Krikštytojo pirmasis išpažinimas taip pat nesusijęs tik su žydais, nors jo pavartotas žodis „Avinėlis“ ir primena pagrindinę, žydišką, Senojo Testamento traktuotę (jis sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“, Jn 1, 29). Be to, mes jau kalbėjome apie samariečių išpažinimą, kad Jėzus tikrai yra „pasaulio Gelbėtojas” (Jn 4, 42).

Jėzaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią, kad pasaulinės misijos būtų sėkmingos, rodo, kad Šventosios Dvasios veikimas svarbus ne tik žydams, bet ir visam pasauliui. „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (16, 8).

Misijos Evangelijoje pagal Matą

Didysis pavedimas (Mt 28, 16-20) yra ne tik Evangelijos pagal Matą pabaiga, bet ir jos kulminacija bei tikslas. Dėl šios priežasties Matas nuo pat pirmojo skyriaus akcentuoja, kad Geroji Naujiena skirta ir pagonims. Tai aiškiai atskleista šioje knygoje, tą patį atspindi ir ankstyvosios Bažnyčios veikla. Tai, kad Matas taip sureikšmina misijas, rodo, jog Jėzus buvo pagonių Gelbėtojas jau nuo pat pradžių - nuo Savo gimimo.

Mato 5, 13 Kristaus mokiniai vadinami „žemės druska“ - tai yra, ne tik žydų tėvynės, bet ir viso kosmoso. Panašiai „dirva”, kurioje Dievas sėja, yra visas „pasaulis“ (Mt 13, 38). „Ši Evangelija bus skelbiama visame pasaulyje” (Mt 26, 13).

Mato 9, 37-38 kalbama apie tokį didelį derlių, kad mokiniai turi prašyti Dievo darbininkų, nes „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“ (Mt 24, 14). Mato 25, 31-46 rašoma, jog pagonių tautoms stojus prieš Žmogaus Sūnaus sostą, vieni pražus, kiti („Mano Tėvo palaimintieji“, 34 eil.) bus išgelbėti. Todėl mokiniai bus „visų tautų nekenčiami” (Mt 24, 9). Mato 12, 18-21 evangelistas, cituodamas Izaijo pranašystę (Iz 4, 1-4), sako, kad Mesijas „skelbs tautoms teisingumą“ ir kad „Jo vardas teiks viltį tautoms“ (plg. su panašia citata Mato 4, 13-17 iš Iz 8, 23 ir Iz 9, 1).

Taigi „tautos“, kurioms, kaip teigiama Mt 28, 18, skelbiama Evangelija, jau buvo minimos visoje knygoje (Evangelijoje pagal Matą yra maždaug pusė žodžių „pagonys“ ar „tautos“ pavartojimo atvejų).

Mato pateiktoje Jėzaus genealogijoje (Mt 1, 1-7) paminėtos tik tos moterys, kurios buvo pagonės! Kanaanietė Tamara (Mt 1, 3 ir Pr. 38) ir hetitė Batšeba (Mato 1, 6 evangelistas, užuot įvardijęs, ją vadina „Ūrijos žmona”, nes ji tapo hetite tik ištekėjusi) susijusios su svetimavimu. Tačiau abi šios moterys buvo pagonės, įtikėjusios gyvąjį Izraelio Dievą. Buvusi prostitutė Rahaba (Mt 1, 5) susitarė su izraelitais žvalgais ir buvo išgelbėta iš sugriovimui pasmerkto Jericho (Jz 2). Priėmusi Izraelio Dievą kaip savąjį, ji galėjo ištekėti už Saliamono (Mt 1, 5). Rūta (Mt 1, 4) buvo moabietė (Rt 1, 4), todėl negalėjo bendrauti su Dievo tauta (Įst. 23, 4). Tačiau davusi įžadą „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas - mano Dievas!“ (Rūt 1, 16), ji ištekėjo už Boazo ir tapo garsi Dovydo ir Jėzaus pramotė.

Koks tai buvo akibrokštas Mato amžininkams žydams - Jėzaus genealoginiame medyje pagonės moterys! Tikriausiai evangelistas jas paminėjo sąmoningai, norėdamas parodyti, kad Izraelio istorijos tikslas ir yra išgelbėti bei palaiminti pagonis! (Plg. Pr 12, 3; 18, 18).

Nors pagonis Lukas savo kalėdiniame pasakojime mini žydus piemenis, kaip pirmuosius ką tik gimusio Gelbėtojo lankytojus (Lk 2), Matas juos ignoruoja ir pasakoja apie Rytų išminčius, kurie, priešingai mokytiems žydų raštininkams, tikėjo, atkeliavo į Betliejų ir pagarbino (Mt 2, 1-12). Per visą Evangeliją pagal Matą nepertraukiama gija pulsuoja mintis, kad pagonys dažniau įtikėdavo negu žydai. Čia pateikti pavyzdžiai taip pat žeidė šios Evangelijos skaitytojus žydus, kaip Paties Jėzaus žodžiai Jo klausytojus.

- Jėzus turėjo bėgti iš tėvynės ir ieškoti prieglobsčio ne kur kitus, o Egipte (Mt 2, 13-15)!

- Mt 4, 13-17 sakoma, jog Jėzus pradėjo raginti atgailauti pagonišką Galilėją, kad išsipildytų Izaijo pranašystė, kurioje sakoma, jog „tamsoje tūnanti tauta“ - tai yra minėtoji pagonių teritorija - „išvydo skaisčią šviesą“ - Jėzų (Mt 4, 15-16).

- Mt 8, 5-13 rašoma apie pagonį šimtininką, įtikėjusį Jėzų. Jėzus pasakė: „Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ (Mt 8, 10) ir pridūrė, kad daugelis žmonių iš visų žemės kampelių švęs su patriarchais danguje, o daugelis žydų („karalystės vaikų“) bus išmesti laukan (12-13 eil.).

- Netrukus po to Matas praneša, ką Jėzus pasakė apie žydų miestus, kurie nepriėmė Jo pasiuntinių: „Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“ (Mt 10, 15).

- Panašiai kalbama kitame skyriuje (Mt 11, 20-24) apie Tyrą ir Sidoną - tokius pat pagonybės simbolius kaip Sodoma ir Gomora, - kurie būtų atgailavę, jeigu Jėzus būtų padaręs tokius stebuklus kaip žydų miestuose.

- Mt 15, 21-28 Jėzus vėl pagonių teritorijoje, kur susitinka su tikinčia kanaaniete, kuri prašosi „trupinių“ nuo izraelitų stalo ir Mesijo pagalbos.

- Mt 16, 4 evangelistas primena fariziejams „Jonos ženklą“, kurį suprato pagonys.

- Palyginime apie vynuogyno darbininkus (Mt 20, 1-16) žydai, atrodo, traktuojami kaip pirmieji, kurie bus paskutinieji, o pagonys - kaip paskutinieji, kurie bus pirmieji.

- Ši idėja dar aiškiau pakartota palyginime apie nedorėlius ūkininkus (Mt 21, 33-46), kuriame vynuogynas iš pirmųjų prižiūrėtojų, žydų, atimamas ir atiduodamas kitiems, pagonims (Mt 21, 43), - kaip suprato vyresnieji kunigai, jų pačių pasmerkimui (Mt 21, 41; 45).

- Ta pati mintis plėtojama ir palyginime apie du sūnus (Mt 21, 28-32): savo tėvo valią vykdo nieko nesakantis, bet galiausiai paklūstantis sūnus (į krikščionybę atsivertę pagonys), o ne tas sūnus, kuris oficialiai sako „taip“, bet iš tikrųjų nepaklūsta.

- Ir darsyk ši mintis pasirodo palyginime apie vestuvių svečius (Mt 22, 1-14), nes ir čia pakviestųjų svečių, žydų, atsisakoma ir kviečiami atsitiktinai sutikti žmonės, pagonys, kuriems vestuvėse tarsi ne vieta.

Taigi Jėzus ne kartą skelbė, kad pagonys gali būti įskiepyti į Izraelio išgelbėjimo istorijos alyvmedį, iškertant kitas šakas - žydus (Rom 11, 11-24). Tai neprieštarauja mokymui apie Izraelio atgailą ateityje. Taigi Matas, demonstruodamas, kad ne tauta, o tikėjimas yra svarbiausias veiksnys, visada laikė prieš savo amžininkus žydus šį veidrodį.

Vertė Jolanta Kriūnienė

www.prizme.lt