Biblinis požiūris į nesėkmę

Ilgai galvojau, apie ką galėčiau kalbėti kaip ekspertas, kokią sritį aš išmanau ir kur turiu daugiausiai patirties. Galiausiai nusprendžiau kalbėti apie nesėkmes. Nors nesėkmės ir ne pati populiariausia tema, tačiau jas patiria absoliučiai visi ir tai yra vienas iš kelių būdų mums tobulėti.

Sudėtingas gyvenimas pateikia gausybę progų nesėkmėms. Daug žmonių grumiasi su neįveikiamu nesėkmės jausmu po skyrybų; kiti jaučiasi nevykėliais praradę darbą, palikti nuošaly keliant atlyginimus ar paaukštinant pareigose... Nuoširdus krikščionis jaučiasi žlugęs, kai suvokia, jog negali įvykdyti griežtų, Šventajame Rašte išdėstytų reikalavimų. Net tuos, kuriems sekasi, persekioja gresiančios nesėkmės baimė.

Šią savaitę peržvelgiau vienos įdomios studijos rezultatus:

„1928 metais viename prabangiame viešbutyje Čikagoje susirinko sėkmingiausių pasaulyje finansininkų grupė. Dalyvavo: didžiausios plieno bendrovės prezidentas, didžiausias prekeivis kviečiais, Niujorko vertybinių popierių biržos prezidentas, Prezidento kabineto narys, didžiausias Volstryto (didžiausio JAV finansų centro) akcijų prekeivis, Tarptautinių pavedimų banko Šveicarijoje prezidentas ir didžiausios pasaulyje monopolijos vadovas. Bendrai paėmus, šie magnatai kontroliavo daugiau finansų, nei jų buvo Jungtinių Amerikos Valstijų ižde, ir metų metus laikraščiai bei žurnalai rašė apie jų sėkmę, drąsindami jaunimą sekti jų pavyzdžiu. Tačiau pažvelkime, kaip šie vyrai gyveno po dvidešimt penkerių metų.

Pačios didžiausios nepriklausomos plieno bendrovės prezidentas Čarlzas Švabas paskutinius penkerius savo gyvenimo metus gyveno prasiskolinęs ir mirė žlugęs. Didžiausias spekuliantas kviečių rinkoje Artūras Katenas bankrutavęs mirė užsienyje. Niujorko valstybinės popierių biržos prezidentas Ričardas Vitnėjus neseniai buvo išleistas iš griežto režimo kalėjimo Niujorke. Prezidento kabineto narys Albertas Folas buvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko, kad galėtų mirti namuose. Didžiausias Volstryto akcijų prekeivis Džesis Livermoras nusižudė. Tarptautinių pavedimų banko prezidentas Leonas Fraseris nusižudė. Didžiausios monopolijos vadovas Ivaras Kriugeris nusižudė.

Taigi, kaip jau minėjau, kiekvienas turime atkreipti dėmesį į nesėkmės faktorių" (Anonimas, cituojamas „Pulpit Helps", lapkritis, 1976, p. 12).

Manau, pravartu būtų prisiminti ir atidžiau patyrinėti Petro suklupimą, kai jis išsigynė mūsų Viešpaties (Lk 22, 24-33. 54-62). Tačiau prieš tai sutarkime dėl to, ką laikome nesėkme. Nesėkmė gali būti reali arba įsivaizduojama. Daug kartų, baigęs pamokslauti sekmadienio rytą ir mintimis sugrįžęs prie savo pamokslo, aš labai sielvartaudavau, jog varganai atlikau savo, kaip pamokslininko, pareigas. Jūs žinote, jog tokia nesėkmė yra... reali, tiesa?

Dar daugiau, už kai kurias nesėkmes esame atsakingi mes patys, bet dėl kitų mes nieko negalėjome padaryti. Kartais mes suklumpame, nusidedame netyčia, neapgalvoję to iš anksto, o kartais - tai savavališko elgesio bei neklusnumo rezultatas. Kitaip sakant, ne kiekviena nesėkmė yra nuodėmė.

Petro nesėkmė buvo blogiausia, kokia tik gali būti. Tam tikra prasme ji buvo apmąstyta iš anksto, nes Jėzus įspėjo jį, jog taip nutiks. Petras išsižadėjo sąmoningai ir, kas dar blogiau, pakartojo tai keletą kartų. Kalbant tiesiai - jis nusidėjo.

Svarbu suvokti, jog Petro suklupimas buvo blogiausias, koks tik gali būti, bet jei Dievas gali atleisti net tai - jei Dievas gali kaip nors panaudoti apgalvotus nusižengimus bei nuodėmes, kad sustiprintų mūsų tikėjimą ir pagilintų mūsų atsidavimą Jam, - tai Jis iš tiesų gali panaudoti ir kitas, ne tokias dramatiškas nesėkmes ir mūsų nusižengimus.

Petro nesėkmės numatymas

Neatsitiktinai prieš Petro išsižadėjimo numatymą Lukas informuoja mus, jog paskutinės vakarienės metu mokiniai ginčijosi. Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu (Lk 22, 24). Manau, jog šis ginčas kilo, grumiantis, kas užims garbingiausias vietas prie stalo aukštutiniame kambaryje. Kai kurie teologai šiai prielaidai pritaria.

Plaudamas mokiniams kojas mūsų Viešpats, manau, savo pavyzdžiu mokė juos nuolankumo, kurio tuo metu jiems visiems trūko. Mokiniai buvo kviečiami sekti ne pagonių (Lk 22, 25), bet savo Viešpaties pavyzdžiu (Lk 22, 26-27). Įsitraukęs į mūsų Viešpaties tarnavimą, vyriausiasis, užuot skelbęs savo, kaip vyresniojo nario, statusą, turėtų mąstyti apie save kaip apie jauniausią ir patarnauti kitiems. Pozicija suteikia ne statusą, bet galimybę tarnauti. Gali būti, jog Petras laikė save viršesniu už kitus ir mėgo tai skelbti, todėl tikėtina, jog mūsų Viešpaties žodžiai buvo skirti būtent jam.

Nesistebiu, kad apie Petro išsižadėjimą užsimenama iškart po 24-30 eilučių, be jokios akivaizdžios pauzės. Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!" (Lk 22, 31-32).

Nors ir nesigilinsime į 35-38 eilutes, tačiau panašu, kad ir jos tiesiogiai susijusios su Viešpaties numatytu artėjančiu Petro išsižadėjimu. Izraelio tautos laukė dideli pokyčiai. Kai pradžioje mokiniai buvo siunčiami skelbti gerąją Karalystės žinią (Lk 9, 1; 10, 1), jiems nereikėjo rūpintis nei maistu, nei drabužiais, nei apsauga, nes tuo metu Jėzus buvo labai populiarus ir paprastai juos šiltai ir svetingai priimdavo. Tačiau nuo dabar niekas nebesveikins Jėzaus nei kaip Mesijo, nei kaip nacionalinio didvyrio. Atmestą, kaip apsišaukėlį Mesiją, Jėzų laikys eiliniu nusikaltėliu ir nubaus. Todėl dabar, kai mokiniai vėl eis pamokslauti Evangelijos, jie turi būti pasiruošę susitikti su priešiškai nusiteikusiu pasauliu. Štai kodėl nuo šiol jie turės patys pasirūpinti savo poreikiais bei apsauga.

Būtent šito Petras nesuvokė ir daug nesvarstęs skubotai ir kategoriškai išsakė savo atsidavimą. Augant Jėzaus populiarumui Jo mokiniai gyveno palyginus lengvai, tačiau dabar Jėzus įspėjo, jog Jo mokiniai susilauks paniekos, atmetimo ir persekiojimų dėl Kristaus.

Atidžiau pažvelkime į šiuos trikdančius Mokytojo žodžius (Lk 22, 31-32).

1. Tai buvo įspėjimo žodis. Jėzus įspėjo ne tik Petrą, bet ir visus su Juo buvusius mokinius, jog šėtonas prašė ir gavo leidimą juos išbandyti, mėginant palaužti jų tikėjimą. Nors mokiniai į šiuos žodžius nekreipė dėmesio, tai buvo aiškus įspėjimas.

2. Šiose eilutėse užrašyta ir ypatinga pranašystė. Jėzus įspėjo Petrą, jog dar saulei nepatekėjus šis išsižadės Jėzaus tris kartus. Įspėjimas kalba apie tai, kas gali atsitikti, o pranašystė labai konkrečiai numato, kas įvyks. Petro išsižadėjimas nebuvo tik šiaip tikimybė, tai buvo neabejotinai įvyksiantis faktas.

3. Tačiau šie trikdantys žodžiai buvo ne tik pranašystė, bet ir pažadas. Kaip buvo aišku, jog Petras nusidės, taip buvo aišku, jog jis ir atsikels. Niekada nepraleiskime 32 eilutėje užrašyto patikinimo: Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!

Šios eilutės išsklaido kai kurių krikščionių propaguojamą klaidingą nenuodėmingo perfekcionizmo mitą, požiūrį, jog išgelbėtas žmogus daugiau negali nusidėti. Tiek patirtis, tiek Raštas paneigia tokį mokymą (Rom 7; 1 Jn 2, 1). Petras nusidėjo, ir mes pakankamai gerai pažįstame save, kad pripažintume, jog esame ne ką geresni už Petrą.

Petro nesėkmė

Kadangi šis Petro išsižadėjimas dažnai būdavo neteisingai aiškinamas, turėtume aiškiai apibrėžti, kokia buvo šio išsižadėjimo prigimtis.

1. Tai buvo ne tik individualus išsižadėjimo aktas. Kitaip sakant, Petro nuodėmė buvo ne jo vieno. Jėzus sakė, jog šėtonas prašė leisti tarsi kviečius išsijoti visus mokinius. Mato nuomone, Jėzus sakė: Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite (Mt 26, 31). Petras, kaip visada, pasitarnavo kaip kalbėtojas, tačiau nusidėjo ne tik jis.

2. Petras išsižadėjo Viešpaties ne todėl, kad jis paprasčiausiai bijojo. Priešingai nei kiti mokiniai, Petras sekė paskui Viešpatį net tada, kai Jį suėmė. Savaime suprantama, jis stebėjo iš tolo (Mt 26, 58), tačiau taip jis rizikavo labiau nei daugelis kitų. Nepamirškime ir to, jog Petras buvo pasiruošęs mirti už savo Viešpatį. Kai Petras išsitraukė kalaviją ir nukirto aukščiausiojo kunigo tarnui ausį (Jn 18, 10), jis, be abejo, nepasiekė savo tikslo, nes... norėjo nukirsti jam galvą! Tada Petras dar negalėjo pasyviai priimti kančios ir neteisybės.

3. Petro išsižadėjimas liudija, kad jo tikėjimas laikinai buvo susvyravęs, bet nepaneigia tikėjimo apskritai. Tai suprastume, jei rimtai (ir pažodžiui!) priimtume Viešpaties Jėzaus žodžius: Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų (Lk 22, 32). Čia turime padaryti vieną iš dviejų išvadų: arba Jėzaus malda buvo neatsakyta ir Petras prarado tikėjimą, arba Jėzaus prašymas buvo patenkintas ir, nors Petras ir susvyravo, bet visiškai tikėjimo neprarado.

Petras išsižadėjo, jog pažįsta Viešpatį, tačiau tai dar nereiškia, jog meilė Jėzui, degusi jo širdyje per visus tuos kartu su Jėzumi praleistus metus, staiga mirė. Jo širdy vis dar buvo tikėjimas, viltis ir meilė, tik tai trumpam pridengė abejonių bei baimės šešėlis.

Kuris iš mūsų paneigs, jog ir mūsų širdį ne kartą drumstė ir į mūsų tikėjimą kėsinosi panašios abejonės bei baimės?

Petro nesėkmės priežastis ir atsakomybė

Nedažnai randame tekstą, kuris aiškiai nupieštų, kas slypi už žmogaus nuodėmės. Jei norime geriau suprasti žmogiškas nesėkmes, turime įvertinti kelis faktorius: Dievo suverenumą, šėtono veiklą ir žmogaus atsakomybę.

Klausimas, susijęs su blogio egzistavimu suverenaus visa žinančio, visa galinčio Dievo valioje, yra gana sudėtingas ir labai senas (Ps 37; 73). (Jei darytume išvadą, jog Dievas veikia tik tada, kai viršų ima gėris, mes abejotume, kaip daugelis šiandien, ar Dievas apskritai yra).

Jei Dievas yra ir Jis yra visa žinantis ir visa galintis, suverenus ir visiškai valdo visą visatą (Ps 75, 7; Dan 2, 20-21), tuomet niekas negali vykti be Jo žinios ir leidimo. Mes žinome, jog taip buvo ir Petro atveju, kai jis išsigynė Viešpaties. Žinome, kad šėtonas prašė ir gavo leidimą persijoti mokinius tarsi kviečius (Lk 22, 31). Kai Petras nusidėjo, jis nesugriovė Dievo tikslų. Petro nuodėmė neanuliavo Dievo numatyto žmogaus išgelbėjimo plano, Jo tikslų dėl bažnyčios, apaštalų ir paties Petro. Dievas vis tiek būtų įvykdęs savo planą Petrui.

• Nors Dievas ir nėra nuodėmės autorius, Jis ne tik leidžia nusidėti, bet įtraukia tai į savo amžinuosius planus tokiu būdu, kad tobulai būtų įvykdyta Jo valia (Pr 50, 20).

Dažnai krikščionys mano, jog Dievo valia ir Jo suvereni valdžia apima tik tai, kas nenuodėminga ir tobula. Nusidėjęs krikščionis jaučiasi tarsi staiga būtų prasilenkę su Dievo tikslais savo gyvenimui, jam atrodo, jog Dievas ne tik parašė jam nuosprendį, bet išplėšė puslapį iš jo gyvenimo knygos ir išmetė. Jo vaizduotė piešia jam, kad visas tolesnis jo gyvenimas bus, kaip vienoje giesmėje sakoma, „beprasmis vaikščiojimas ratais aplink Sinajaus kalną".

Turime suvokti, jog Dievo kontrolė ir Jo tikslai mums apima ir mūsų nuodėmes, kaip ir mūsų paklusnumą. Tada suprasime, jog mums visada bus pasiekiama viltis ir atstatymas, kad mes visada turėsime viltį, kuri yra būtina, norint judėti į priekį. Mes žinome, jog krisime ir klysime, tačiau Dievas panaudos tas nuodėmes bei nesėkmes mūsų statydinimui ir padarys mus naudingais įrankiais.

• Lukas apreiškia mums, jog šėtonas prikišo savo ranką, kad Petras išsižadėtų Jėzaus (Lk 22, 31). Tai primena mums, jog šėtonas dalyvavo ir išgryninant Jobo tikėjimą (Job 1, 6). Štai keli dalykai, kurie turėtų mus padrąsinti:

a) Šėtonas turėjo prašyti leidimo, kad galėtų pulti Petrą (kaip ir Jobą). Demonai turėjo gauti leidimą iš mūsų Viešpaties net tam, kad galėtų apsėsti kiaules (Mk 5, 12). Griaunančią jėgą šėtonas gali naudoti tik gavęs Dievo leidimą.

b) Nors šėtono siekis yra mus sunaikinti, Dievas leidžia jam veikti, kad taip sustiprintų mus ir mūsų tikėjimą (2 Kor 12, 7-10). Šėtono mąstymas yra taip iškreiptas nuodėmės, jog jis, manydamas, jog veikia prieš Dievo valią, ją įvykdo. Jo menama pergalė ant Golgotos kryžiaus yra tik vienas pavyzdys.

c) Nors šėtonas suvilioja žmogų nusidėti, jis negali priversti žmogaus paklausyti jo patarimų. Pasiteisinimas „velnias mane privertė taip pasielgti" gal ir populiarus, bet ne biblinis. Šėtonas gali mus supurtyti ir išsijoti, bet jis negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės (Rom 8, 38-39).

3. Tikroji Petro nesėkmės priežastis - jis pats. Nors Dievas buvo numatęs Petro suklupimą ir nagus čia prikišo ir šėtonas, pats Petras išsižadėjo Viešpaties.

Kai Gelbėtojas pradėjo plauti mokiniams kojas, Petras kategoriškai tam paprieštaravo, nes toks veiksmas nederėjo Jėzaus padėčiai. Petras nerimavo ne tik dėl paties kojų plovimo, bet ir dėl to, ką tai reiškė jam, kaip mokiniui. Kaip jis pasinaudos savo valdžia, kaip priemone įgyti statusą bei sulaukti kitų patarnavimo, jei to nedaro Jėzus?

Kai Jėzus iš anksto pasakė, jog Petras Jo išsižadės, jis ir vėl energingai prieštaravo tokiai galimybei. Jokiu būdu! Toks yra pasikliovimas kūnu. Pasitikėjimas savimi sutrukdė Petrui ir melstis, kai jis buvo su Viešpačiu Getsemanės sode.

Mūsų „aš", „aš pats" yra visų nuodėmių centras. Savęs gynimas ir pasipūtėliškas pasitikėjimas savimi yra žmogaus nuodėmingumo šerdis, liudijanti sukilimą prieš Dievą. Taip buvo su Petru, taip yra ir su mumis.

Suklupimo tikslas

Daug painiavos krikščionių galvose galėtų išpainioti tvirtas tikėjimas šiuo bibliniu principu: nesėkmės skirtos ne sužlugdyti krikščionis, bet juos ištobulinti. Tai sugalvojau ne aš, tai aiškiai parašyta Dievo žodyje: Viešpats nukreipia žmogaus žingsnius ir Jam patinka jo keliai. Jei jis klumpa - neparkrinta, nes Viešpats laiko jo ranką (Ps 37, 23-24). Klumpantį Viešpats palaiko, o parpuolusį pakelia (Ps 145, 14). Teisusis septynis kartus krinta ir vėl atsikelia, bet nedorėlis įpuls į pražūtį (Pat 24, 16). Štai kodėl šėtonas, net to nežinodamas, gali įvykdyti Dievo tikslus. Šėtonas galvoja, jog, priversdamas krikščionis nusidėti, jis juos pražudys. Tačiau Dievas leidžia šėtonui skatinti nusidėti bei inicijuoti kritimą, bet panaudoja tai, kaip mūsų tobulinimo ir stiprinimo priemones.

Pažvelkime į didžius vyrus Biblijoje ir pamatysime, jog jie irgi buvo žmonės. Abraomas ne kartą siekė išsaugoti savo gyvybę, statydamas į pavojų savo žmonos tyrumą (Pr 12, 10-20; 20, 1-7). Dovydas pasielgė amoraliai ir, norėdamas paslėpti savo kaltę, nužudė žmogų (2 Sam 11). Nors šių žmonių nuodėmės turėjo skaudžių pasekmių, bet tai pagilino tikėjimą ir sustiprino jų pasišventimą.

Taip buvo ir su Petru. Jis išsižadėjo, bet taip jo meilė Gelbėtojui tik sustiprėjo, tai ištobulino jo tikėjimą bei nuolankumą. Petras buvo pašauktas būti bažnyčios ir net apaštalų vadovu (Mt 16, 18-19; Apd 2, 14; 5, 1; 9, 32 - 12, 17). Jis nusidėjo, bet sulaukė atstatymo, ir tuo, ką išmoko, galėjo padėti kitiems. Aptarkime kelias Petro išmoktas pamokas.

1. Petras išmoko nepasitikėti savimi. Visą jo demonstruotą pasididžiavimą - Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu! (Mt 26, 33)- nupūtė žeminanti nesėkmė. Kūno jėga mes nieko gero negalime padaryti (Rom 7, 14).

Nesėkmės ar suklupimai nėra atsitiktiniai ar nesvarbūs krikščionio augimui; tai yra svarbu. Ervinas Lutzeris yra parašęs knygą, pavadinimu „Nesėkmė - atsarginės durys į sėkmę". Tai puiki knyga, tačiau aš pavadinčiau ją taip: „Nesėkmė - vienintelės durys į sėkmę".

Prisiminkime laiško Romiečiams 6-8 skyrius. Jie išdėstyti labai logiškai. 6 skyriuje Paulius kalba apie būtinybę gyventi šventai. Mes esame mirę nuodėmei ir prikelti naujam gyvenimui Kristuje, todėl, jei gyvename pagal šį savo išpažinimą, turime gyventi kitaip. Nesugebėti gyventi šventai reiškia paneigti, jog turime amžiną gyvenimą.

7 skyriuje mums primenama, jog neįmanoma gyventi dievotai savo jėgomis. Nors mes trokštame gyventi krikščioniškai ir žinome, kas teisinga, o kas uždrausta, vis dėlto mes užsispyrę toliau darome bloga ir vengiame to, kas gera ir teisinga. Taip yra todėl, kad kūnas silpnas, nepajėgus įvykdyti įstatymo reikalavimų.

8 skyriuje Paulius sako, jog Dievas daugiau nesmerkia mūsų dėl nuodėmių, bet davė mums savo Dvasią, kuri suteikia jėgų mums įvykdyti tai, ko reikalauja įstatymas, ir ko mes, gyvendami kūne, įvykdyti negalime.

Tik patyrę absoliučią nesėkmę mes liaujamės stengtis gyventi krikščioniškai savo kūno pastangomis. Dievo jėga pasireiškia mūsų silpnume ir mirtyje. Tai tvirtas dvasinio gyvenimo principas.

Kai išsižadėdamas Viešpaties Petras krito, jis išmoko svarbią pamoką - Dievo darbui atlikti nepakanka žmogaus ryžto, apsisprendimo, jo pastangų ar pozityvaus mąstymo. Dievo darbas gali būti atliktas tik Dievo numatytu būdu - nepasitikint savimi ir remiantis Jo jėga. Tai turime suvokti ir mes.

Gal tu jau priėjai gilaus nusivylimo tašką? Jei taip, žinok, jog taip Dievas nori parodyti, jog tavo pastangos gyventi krikščioniškai yra bergždžios. Laikyk save mirusiu nuodėmei ir gyvu teisumui per didingą Dievo malonę, - čia yra mūsų stiprybė. Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume". <...> Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 9-10).

2. Petro kritimas buvo mirtinas smūgis jo išdidumui ir arogancijai. Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos (Pat 29, 23). Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Jok 4, 6).

Nėra veiksmingesnių vaistų nuo išdidumo kaip pažeminimas dėl kritimo. Nėra kitos tokios būtinos vadovui savybės kaip nuolankumas. Skaitydami 1 Petro laiško 5 skyriaus pradžią, pastebime, kokia romi ir švelni dvasia juntama Petro žodžiuose (1 Pt 5, 1-6).

3. Petras geriau suvokė Dievo malonės gelmes. Išgyventos nesėkmės plačiai atveria duris malonei. Išgyvenęs gėdingą kritimą, Petras atrado atleidimą ir atstatymą. Dievo palankumas šioje situacijoje buvo ne atlygis už ištikimybę, bet dėl nesėkmės. Malonė didesnė už visas mūsų nuodėmes.

Kai suklupę ar nusižengę patiriame Dievo malonę, neįmanoma į tai sureaguoti kitaip, kaip tik parodant meilę ir dėkingumą. Kaltė niekada nebus teisingas motyvas tarnauti, tačiau malonė įkvepia meilę, patį stipriausią motyvą. Tai atskleidžia Petrui ištarti mūsų Viešpaties žodžiai: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?" <...> „Ganyk mano avis" (Jn 21, 16).

4. Galiausiai, patyręs nesėkmę Petras tapo supratingesnis ir švelnesnis tiems, kurie, būdami po jo valdžia, taip pat kris. Sunku pykti ir būti kietam žmonių, kurie turi tas pačias silpnybes, su kuriomis kovojame ir mes, atžvilgiu.

Petro nuodėmė nepakenkė jo tarnavimui; ji paruošė jį tarnavimui, išmokydama pasitikėti ne savimi, bet Dievu. Ji suteikė jam net didesnį motyvą tarnauti.

Petro suklupimo skausmas

Ši žinia parodo, jog kelias labai siauras, ir juo eiti reikia labai atsargiai. Matome du kraštutinumus, kurių reikėtų vengti. Pirmasis - tai nenugalimas kaltės jausmas bei neteisingas supratimas, jog nuodėmė visiems laikams atskirs mus nuo Dievo valios.

Antroji klaida yra fatalizmas. „Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti". Jei Dievas įtraukė mano nuodėmę į savo tobulą planą, kam su tuo kovoti? Nors argumentai gali varijuoti, pasekmės beveik tokios pačios -nerūpestingas pritarimas ir susitaikymas su nuodėme.

Dievas neįtraukė mūsų nuodėmių į savo tobulą planą. Taip, Dievas panaudoja mūsų nuodėmes, kad Jis būtų išaukštintas ir kad tai išeitų į gera Jo vaikams (Rom 8, 28), tačiau jei mes nesisaugome nuodėmės, ragausime skaudžias nuodėmės pasekmes.

Yra didžiulis skirtumas tarp bausmės už nuodėmę ir nuodėmės pasekmių. Pakanka prisiminti Dovydo atvejį: Dovydo paleistuvystės ir žmogžudystės nuodėmė buvo atleista, Dievas pašalino jo kaltę (Ps 51), tačiau šių nuodėmių pasekmės buvo skaudžios: jo sūnus, neteisėtų santykių vaisius, mirė (2 Sam 12, 14), o Dovydo namai buvo kamuojami smurto (2 Sam 12, 10-12).

Taip ir Petrui buvo atleista, tačiau liko nemalonios pasekmės. Skausmingiausia buvo žvelgti į savo brangiausio draugo, kurį labiausiai mylėjo, veidą ir matyti Jo sielvartą: Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai". Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi". Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko (Lk 22, 60-62).

Turbūt nėra didesnio sielvarto, kaip savo Viešpaties akivaizdoje suvokti, kaip giliai mano nuodėmė Jį nuliūdino.

Kai dirbau mokytoju pradinėje mokykloje, labai nusiminiau, kai vaikas, nusiųstas į direktoriaus kabinetą, kad būtų sudrausmintas, grįžo atgal šypsodamasis... Aš norėjau, kad jis būtų sudrausmintas. Tokioje situacijoje nė vienas krikščionis nesišypsos.

Petro atstatymas

Nėra nieko labiau paguodžiančio ir nuostabaus, kaip Gelbėtojo darbas atstatant Petrą. Tai prasidėjo dar prieš jam išsižadant: su įspėjimu nuskambėjo ir pažadas atstatyti. Tai prasidėjo nuo Viešpaties Jėzaus užtarimo maldos, kad Petro tikėjimas nepalūžtų, kad jis atgailautų ir būtų atstatytas.

Galbūt šioje istorijoje nuostabiausia yra tai, kad Raštas nutyli pirmąjį Gelbėtojo pasirodymą Petrui. Koks grožis atsiskleidžia šiame glaustame sakinyje: Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai (1 Kor 15, 5).

Ką mūsų Viešpats tuomet pasakė Petrui, mes niekada nesužinosime. Tai ne mūsų reikalas. Tačiau kaip Jėzus asmeniškai ir nuoširdžiai kalbėjo Petrui atleidimo, paguodos bei padrąsinimo žodžius, taip Jis siekia mūsų, kai patiriame nesėkmes ar esame slegiami kaltės. Koks nuostabus Gelbėtojas!

Gyvenimo principai

Ši istorija atskleidžia keletą svarbių principų.

1. Dievas žino kiekvieną mūsų žingsnį, net suklupimą ir nuodėmę, ir yra tai įtraukęs į savo planus mūsų gyvenimui. Nors mūsų motyvai gali būti klaidingi ir mūsų veiksmai nepatikti Dievui, tačiau Dievas žino, kaip tai panaudoti, kad apreikštų savo šlovę ir galiausiai tai išeitų į gera (Pr 50, 20; Ps 37, 23-24; Rom 8, 28).

2. Šiame gyvenime mes niekada visiškai nenugalėsime nuodėmės (Rom 7; 1 Jn 1, 8-10; 2, 1-2).

3. Nors nuodėmė atrodo neišvengiama, jos visuomet reikia vengti ir niekada nepateisinti. Dievas niekada nevers mūsų nusidėti (Jok 1, 13). Ir šėtonas negali priversti mūsų nusidėti, tačiau jis gali mus gundyti (Lk 22, 31-32). Aplinkybės taip pat negali priversti mūsų nusidėti (1 Kor 10, 13).   Už nuodėmę moraliai atsakingi visuomet esame mes patys.

4. Nors krikščionims visos nuodėmės yra atleistos, tačiau skausmingos jų pasekmės išlieka (2 Sam 11-12; Lk 22, 61).

5. Suklupimai, nors ir skaudūs, bet naudingi. Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Jokia žmogaus nuodėmė negali sutrukdyti Dievui įgyvendinti Jo tikslus žmogaus gyvenime (prisiminkime pra-našą Joną, Abraomą, Dovydą, Petrą ir t.t.).

Nuodėmė atneša skaudžius išgyvenimus, kurie moko mus ateityje vengti nemalonių pasekmių. Tačiau ji taip pat padeda mums giliau suvokti Dievo malonę ir už tai dėkoti.

Jokioj kitoj knygoj nėra taip atvirai ir tiek daug kalbama apie žmonių nuodėmes bei nesėkmės, kaip Biblijoj. Šiuolaikiniai rašytojai bei filmų kūrėjai daug rašo apie nuodėmę, tačiau jų pastangos dažniausiai tik sužadina nedorus mūsų potraukius bei aistras. Biblija daug dėmesio skiria žmogaus nuodėmingumui, nes mes esame labai nuodėmingi.

Dažnai mes daugiau pasimokome iš savo nesėkmių nei iš sėkmės. Nenuostabu, jog apie pranašo Jonos sėkmę užsimenama vos ne atsitiktinai, tik vienoje eilutėje (2 Kar 14, 25), o visoje knygoje aprašoma jo nesėkmė. Tai turėtų mums liudyti apie nesėkmės svarbą bei aktualumą ir šiuolaikiniam žmogui.

Taigi rimtai pagalvokime, kokias išvadas galime padaryti, mąstydami apie Petro išsižadėjimą, - tai padės mums teisingai suvokti ir reaguoti į nesėkmes.

Pirma, mes turime tikėtis nesėkmės. Nesakau, jog mūsų požiūris turėtų būti negatyvus. Mums nereikia siekti nesėkmės, nei jai pasiduoti, bet, kad ir kokias pastangas dėtume, siekdami jos išvengti, ji ateis. Suvokimas, jog mes esame „linkę nuklysti", yra stiprus ginklas prieš velnio kėslus. Petrą į duobę įstūmė jo pasipūtėliškas pasitikėjimas savimi.

Antra, mes turime išmokti žiūrėti į nesėkmę taip, kaip į ją žiūri Dievas. Dažnai tai yra nuodėmė, o nuodėmė yra pasibjaurėjimas Dievui. Tačiau dėl to ir mirė Kristus. Gelbėtojo kraujas nuplauna visas nuodėmes. Mums nereikia bijoti bausmės už nuodėmes, nes ją atliko mūsų Viešpats. Todėl mes galime drauge su Pauliumi džiaugtis: Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią (Rom 8, 1). Nuodėmė skaudina Dievą, tačiau Dievas vis vien leidžia mums kristi ir klysti, kad būtų sustiprintas mūsų tikėjimas. Nedaugelis gali efektyviai tarnauti kitiems, patys nepatyrę Dievo stiprybės savo silpnume.

Turime išmokti priimti nesėkmę kaip dalį Dievo tikslo mūsų gyvenimui, bet turime priimti ir kitų nesėkmes. Taip dažnai mes būname nesąžiningi, norėdami padaryti kitiems gerą įspūdį. Mes ateiname į bažnyčią šypsodamiesi ir girdamiesi populiariomis frazėmis „nuostabu", „šlovė Dievui" ir panašiai, tačiau savo viduje jaučiamės niekingi. Tai veidmainystės rūšis, melas (Apd 5, 1-6), kuris atima drąsą kitiems pripažinti savo nesėkmes ir prašyti pagalbos bei padrąsinimo, kai jiems to labai reikia.

Turiu pasakyti, jog pamokslininkai dažnai bijo, ką žmonės apie juos pagalvos, jei sužinos, kokie nuodėmingi jie iš tikrųjų yra. Jie bijo, jog niekas neklausys to, kuris neturi atsakymų į visus klausimus.

Prieš kurį laiką per radiją aš išgirdau: „Jei jūs žinotumėte, koks nusidėjėlis aš esu, jūs tučtuojau išjungtumėte savo radiją. Tačiau palūkėkite truputėlį - jei aš žinočiau, kokie nuodėmingi jūs, aš jums nekalbėčiau", - ačiū Dievui už žmogų, ištarusį šiuos žodžius.

Taigi, Dievas įsipareigojo darbuotis su nesėkmėmis, kad galiausiai Jis būtų pašlovintas ir, iš Jo malonės, visa išeitų į gera Jo vaikams. Nesuprantu to iki galo, tačiau taip moko Biblija, ir aš tuo tikiu.

Tėvai, leiskite savo vaikams klysti. Kaip Dievas leidžia mums pulti veidu į žemę, kad taptume stipresni, taip ir mes turime leisti savo vaikams klysti. O kai jie suklys, elkitės su jais taip, kaip Dievas elgiasi su jumis. Būkite jiems maloningi, nes taip Dievas reaguoja į žmogaus patirtą nesėkmę.

Galiausiai, turiu pabrėžti, jog nepaprastai svarbu asmeniškai tikėti ir pasitikėti Jėzumi Kristumi, kaip savo Gelbėtoju. Jei atėjai pas Jį, pasitikėdamas, jog Jis mirė tavo vietoje ir kentėjo dėl tavo nuodėmių, tu niekada nebūsi baudžiamas už jokias praeities, dabarties ar ateities nuodėmes. Tu būsi taisomas, bet niekada nebūsi baudžiamas (Hrb 12, 1-13).

Tačiau jei niekada nepasitikėjai Kristumi, kaip savo Gelbėtoju, tai yra vienintelė pražūtinga, tikrąja šio žodžio prasme, nuodėmė. Tu stosi prieš teisų bei šventą Dievą ir atsiskaitysi už kiekvieną savo darbą (Apr 20, 12-15). Tai baugina, tiesa? Te Dievas padeda tau suvokti savo nuodėmingumą ir priimti Jo gailestingumą - patikėti, kad Jo Sūnus mirė už tavo nuodėmes.

Iš www.bible.org

vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: