Dievas, kuris veda tave (Nehemijo knygos komentaras, III)

Šventasis Raštas atskleidžia, kad pasaulį valdo suverenus Dievas, kuris sukūrė regimybę ex nihilo (iš nieko). Jis veikia tautų ir žmonių gyvenimus. Savo apvaizda Dievas aprūpina kiekvieną gyvą padarą, o žmogų yra apgaubęs ypatinga rūpesčio skraiste. Kiekvieno žmogaus likimas yra Dievo rankose. Dievas naudoja istorijos posūkius ir gyvenimo aplinkybes savo tikslams, o tie tikslai sutampa ir persipina su tuomet ir po jų gyvenančių žmonių pasirinkimais ir likimais. Tai sudėtinga ir protu sunkiai suvokiama tema. Apaštalas Paulius, apie tai rašydamas laiške romiečiams, pripažįsta savo ribotumą: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai! (Rom 11, 33).

Jeruzalės sienų atstatytojo Nehemijo istorija iliustruoja didžiąją teologinę tiesą apie Dievo apvaizdą ir Jo suverenią valdžią. Įvyksta virtinė įvykių, kurie netikėčiausiais sutapimais susipina į darnią istoriją. Nehemijas užaugo toje izraelitų kartoje, kuri išgirdo ir įsisąmonino pranašo Jeremijo žodžius, jog Dievas ištrėmė juos už nuodėmes. Tačiau pranašas kvietė ištremtus tautiečius gyventi ir integruotis į Babilono kultūrą (Jer 29 sk). Kelios įspūdingos istorijos atskleidžia izraelitų pastangas siekti gerovės juos supančioms pagoniškoms karalystėms – Danieliaus, Esteros ir Mordekajo, Ezdro ir galiausiai Nehemijo istorijos.

Nehemijo, Hachalijos sūnaus, žodžiai. Dvidešimtaisiais metais, Kislevo mėnesį, aš buvau sostinėje Sūzuose. Vienas iš mano brolių Hananis atvyko su keliais vyrais iš Judo. Aš juos klausinėjau apie žydus, kurie nebuvo ištremti, ir apie Jeruzalę. Jie man atsakė: „Išvengę tremties, jie gyvena dideliame varge ir yra niekinami. Jeruzalės sienos sugriautos ir vartai sudeginti“. Išgirdęs šituos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą (Neh 1,1-4).

Nehemijas buvo sėkmingas politinio pasitikėjimo tarnautojas karaliaus rūmuose. Jis buvo atsakingas už karaliaus, jo šeimos ir visos artimiausios aplinkos sveikatą ir gyvybę, nes Nehemijas juos turėjo aprūpinti vynu. Jo kelias iki šios pozicijos buvo ilgas ir sudėtingas kopimas karjeros laiptais įrodant savo sugebėjimą vadovauti bei visišką politinį lojalumą monarchui.

Šioje Biblijos knygoje užrašytas Nehemijo pasakojimas prasidėjo brolišku pokalbiu. Apvaizdos nulemta, kad Nehemijas gyveno tuo metu, kai Ezdras prieš daugiau nei dešimtmetį apsiėmė atstatyti Jeruzalės šventyklą. Tai buvo sunkus ir alinantis darbas dėl Kanaano žemėje tvyrančio skurdo ir pagoniškų tautų priešiškumo. Sėkminga Nehemijo karjera nenutraukė jį siejančių saitų su savąja tauta. Izraelitų skurdas ir pažeminimas skausmingai paveikė karaliaus vyno pilstytoją. Jis verkė ir liūdėjo. Nehemijas suvokė didžiulį kontrastą tarp savo asmeninės gerovės ir Dievo tautos vargo. Jis tuomet gyveno klestinčiame mieste, karaliaus rūmuose, buvo visa kuo aprūpintas ir saugus. Tuo tarpu už upės gyvenantys jo tautiečiai išgyveno visišką priešybę – skurdą ir nesaugumą.

Nehemijas patyrė Dievo prisilietimą ir suprato, jog visas jo ankstesnis gyvenimas, karjera, įgytos kompetencijos ir karjeros aukštumos gali pasitarnauti Dievo tautos labui. Jis turėjo pripažinti, kad  pasiekta politinė sėkmė gali turėti didesnį tikslą nei tik asmeninė gerovė ir aprūpintas gyvenimas. Juk tai Dievas dar Nehemijui negimus nulėmė, kokioje šeimoje šis gimsiąs, atvėrė galimybes įgyti išsilavinimą, pradėti ir sėkmingai tęsti politinę karjerą. Dievas veikė ir tądien, kai jis sutiko iš Jeruzalės liūdnas žinias atnešusius brolius. Štai kodėl po ilgų svarstymo, maldos ir pasninko mėnesių Nehemijas ryžosi nutraukti savo politinę karjerą karaliaus rūmuose ir prisiėmė atsakomybę atstatyti apgriuvusias Jeruzalės miesto sienas.

Šia žinia, jog politinė ar profesinė sėkmė yra instrumentas Dievo rankose, kad apsaugotų savo tautą nuo pražūties ar padėtų ją atstatyti bei sutvirtinti, pasižymi ir kitos potremtinės mūsų jau paminėtos istorijos apie Danielių, Esterą ir Ezdrą. Tačiau ji skirta ir kiekvienam iš mūsų. Dievas nulėmė, o ne mes pasirinkome šeimas, kultūras ir laikmetį, kuomet mes gimsime. Tai Jis atvėrė mums duris per ugdymo įstaigas ir gyvenimo patirtį įgyti žinių ir gebėjimų. Dievas nori, kad mūsų gyvenimo pasiekimai tarnautų ne tik asmeninei mūsų, mūsų šeimos gerovei, bet ir Jo karalystei. Kristus pašaukė mus ne sau gyventi, bet tarnauti Jam ir savo artimui. Mes esame susaistyti didžiojo paliepimo – skelbti gerąją naujieną. Kiekvienas tikintysis turėtų nepamiršti, jog jis yra Kristaus kūno narys ir yra naudingas Dievui. Galbūt ne iki galo suprantame, kaip mes ir mūsų gebėjimai gali pasitarnauti Dievui. Tačiau laikui atėjus Viešpats nori subrandinti sąmoningus krikščionis, kurie būtų gabūs tarnauti Dievui ir žmonėms.

Lijanos Tagmann nuotrauka

I dalis

II dalis

http://pastoriaus.blogspot.lt

Bendrinti: