Gyvenimas iš visos širdies (I)

... jis darė iš visos savo širdies, ir jam sekėsi (2 Krn 31, 21)

Nėra nieko keisto, kad tam, kuris darbuojasi iš visos širdies, gerai sekasi. Tai visiškai įprastas reiškinys, kai tuo tarpu vangiai, abejingai, nenoriai dirbantys beveik neabejotinai patiria nesėkmę. Kaip pavyzdį paimkime prekybą. Kurie jauni žmonės sėkmingai verčiasi ir kyla aukštyn socialiniais laiptais? Tikrai ne tie, kurie snūduriuoja už prekystalio ir džiaugiasi, kai pavyksta nusikratyti įkyraus pirkėjo. Verslininkai greitai atranda tuos, kurie į darbą įdeda visas pastangas, jiems patinka uolūs jauni žmonės, stropiai vykdantys darbą. Tokie, neabejotinai, daug pasiekia, ir savo laiku būtent tokie ir tampa prekybininkais, dirbančiais savo naudai ir savo rizika. Kurie prekybininkai klesti konkurencinėje kovoje? Argi tinginiai ir dykinėtojai? Jokiu būdu ne. Tik tas, kuris pasiraitojęs rankoves imasi veiklos, kuris iš visų jėgų iriasi prieš tėkmę, nenorėdamas būti srovės nuneštas į bankroto krioklį, gali tikėtis sėkmės. Kas pasiekia profesinių aukštumų? Tas, kuris vėlai gulasi ir anksti keliasi, spręsdamas daugybę sunkių, sekinančių užduočių. Juk Dievas ir mūsų laikais neduoda derliaus dykinėtojams, išskyrus usnių derlių. Dievas taip pat nepageidauja suteikti palaiminimo žmogui, kuris nenori kasti lauko tam, kad atrastų paslėptą lobį. Jei žmogus nori turėti sėkmę, jis privalo, kaip visų pripažinta, būti uolus darbe, kadangi mūsų laikais labiau nei bet kada aktuali sena tiesa: ‚Valgysi savo veido prakaitu uždirbtą duoną.“

Palikime prekybą ir panagrinėkime kitas veiklos sritis, kad įsitikintume, jog ši tiesa nesikeičia. Jei žmogus daro atradimus moksle, jis tai daro visai ne atsitiktinai, nes mokslo atradimų kelią įveikia tas, kuris šiuo keliu eina ne vieną mylią. Jei žmogus nori tapti įžymiu gydytoju, jis turi darbuotis klinikoje. Jei jis nori iškilti valstybės įstaigoje, jis dienas ir naktis praleis prie įstatymo komentarų. Mūsų laikais žmogus neturi vilties kažkur pasiekti sėkmę, jei nesidarbuos iš visos širdies. Tai teisinga ir kalbant apie tikėjimą. Aš nenoriu tikėjimo prilyginti prekybai, bet norėtųsi, kad tikėjimui būtų atiduodama tiek pat jėgų, energijos ir uolumo, kiek atiduodama verslui, nors reikėtų pasakyti, kad tikėjimas vertas nepalyginamai daugiau.

Kodėl paplito klaidingos religijos? Kodėl islamas tapo tokia galinga religine sistema? To priežastimi tapo pats Mahometas, kuris pamokslaudamas nuoširdžiai klydo, kaip ir kiekvienas jo pasekėjas. Kai jį išmesdavo į gatvę, jis atkakliai laikėsi savo, ir kai žudikai sekė jo pėdomis, jis nebrangino savo gyvenimo tiek, kad skelbė visa, kas jam atrodė kaip apreiškimas iš aukščiau. Jo pasekėjai taip pat nebuvo vangūs tikintieji. Iš makščių išsiėmę kartus, jie prisiekė, jog nenurims, kol ginklo jėga neatves žmonių į tikėjimą pranašu, ir veržėsi paskleisti savo religiją tarytum cunamis, kuris visa nušluoja savo kelyje, kol tokios pat galios banga nesustabdo jo kilimo.

Prisiminkime Romos katalikų užsienio misijas. Kaip katalikams pavyko padaryti tai, ko niekuomet nepavyko mums, protestantams? Kaip jiems pavyko tai, ko mes, deja, niekuomet nepadarysime, jei nepakeisime savo žmonių? Kaip nutiko, kad Franciskas Ksaveras skelbė Indijoje, pamokslavo Birmoje, turėjo didelę įtaką Kinijoje ir net galėjo lankytis uždaruose Japonijos rajonuose? Juk dabar visur, kur jis darbavosi, galima išvysti katalikų vienuolynus ir vienuolių mokyklas, pastatytus kryžius ir keliaklupsčiaujančius katalikų šalininkus. Taip nutiko todėl, kad Ksavero dvasia buvo pilna ugnies. Matyt jis buvo lyg žaibas, švysčiojantis nuo vieno dangaus pakraščio iki kito jo krašto. Būtų neblogai, jei mes stengtumės skleisti tikrą tikėjimą taip, kaip netikri mokytojai stengiasi skleisti erezijas.

Dievo Šventosios Dvasios papėdėje vienintelė tikrų tikinčiųjų viltis dėl Bažnyčios augimo ir šio pasaulio atsivertimo yra mūsų vidinių jėgų stiprinimas, demonstruojant krikščionio sielos uolumą, nuoširdumą, gilumą. Žinote, senais laikais visai ne didelis išsimokslinimas pagonių pasaulį atgręžė į Kristų, kadangi akmeninės Romos katakombų plokštės neginčijamai liudija tai, jog pirmieji krikščionys vos gebėjo užrašyti savo vardą. Pirmųjų krikščionių tikėjimo liudytojų jėga glūdėjo ne mokytumo spindesyje, filosofijos aukštumose ar iškalbingumo patose – ji slypėjo išskirtiniame atsidavime, pastangose ir uolume. Ankstyvoji Bažnyčia degė meile. Ji buvo panaši į ugnikalnį, kuris galbūt nebuvo toks aukštas, kaip kai kurie jį supantys kalnai, tačiau šie kalnai buvo padengti sniegu, tuo tarpu iš ugnikalnio veržėsi gilaus įsitikinimo tiesa lavos srovės, kurios išdegino kelius, padengdamos žemę aplink save. Tų dienų krikščionys buvo tikri krikščionys. Jie kalbėjo tai, ką žinojo, ir žinojo tai, ką kalbėjo. Jie liudijo tai, ką matė, kalbėjo su valdinga, nesutramdoma jėga, triuškinančia ir į šipulius daužančia geležinę Romos galią.

Taip turi būti ir mūsų laikais, kaip tai iš tiesų ir yra. Apsižvalgykite aplinkui: iš ko šiandien daugiau naudos krikščionių Bažnyčioje? Iš žmonių, kurie iš visos širdies darbuojasi dėl Dievo! Pažvelkite į pamokslininką, atvedantį pas Kristų šimtus žmonių per metus. Argi jis panašus į mieguistą musę? Argi jis apriboja save kažkokiais rėmais? Argi jis su apatiškais pamokslais pasirodo apsnūdusiame susirinkime? Suprantama, visi žino, kad nėra taip; bet žmonės, iš visos širdies besidarbuojantys dėl Dievo, yra ten, kur Dievas nori susirinkimui duoti kažkokį, bent kokį liudijimą, kad tenykštis pamokslininkas darbuojasi iš visos širdies. Kas yra sėkmingiausias sekmadienio mokyklos mokytojas? Nejaugi pats raštingiausias? Bet kokios sekmadienio mokyklos direktorius pasakys, kad ne. Galbūt tas, kuris labiausiai apdovanotas? Ar pats turtingiausias? Jokiu būdu ne! Sėkmingiausi mokytojai yra patys uoliausi žmonės; žmonės, kurių širdys liepsnoja Kristaus garbinimu ir šlovinimu. Kas dabar jūsų tarpe daugiau darbuojasi dėl jūsų Viešpaties Karalystės? Atsakysiu taip: duokite man dvasinį termometrą, kuriuo galima pamatuoti jūsų širdies temperatūrą, ir aš įvertinsiu jūsų pasiekimus. Jei jūsų širdis yra šalta ir jūs nemylite Dievo, aš įsitikinęs, kad jūs nieko nedarote, nors ir remiatės kažkokiais darbais. Jei sugebate pasakyti: „Viešpatie, mūsų širdys liepsnoja, norėdamos gero kiekvienai žmogaus sielai!“ – jūs darote gera, ir Dievas laimina jus, kaip palaimino ir Ezekiją, kuris darbavosi iš visos širdies ir turėjo sėkmę.

Drįstu jus patikinti, kad labai daugelis čia esančių krikščionių nėra krikščionys iš visos širdies. Tokie galbūt atidavė Jėzui Kristui tik tamsųjį, voratinkliais aptrauktą savo širdies kampelį, užuot pasiūlę Jam visą širdį. Bijau, kad mes rizikuojame pereiti į Laodikėjos būseną su jos rusenančia ugnele širdyje. Todėl šiandien aš noriu uždegti jūsų širdis, ir jei man pavyks uždegti tik savo širdį, aš būsiu trigubai laimingas eidamas namo ir galvodamas, kad mažiausiai vienas gavo kažkokią naudą iš šio tarnavimo, kadangi pamokslininkas turi turėti palaikymą ne mažiau už savo klausytojus, nes yra pavojus, kad net Viešpaties tarnui nepakaks jo burnoje degančios anglies, be kurios klausytojams nėra jokios naudos.

Šiandien mes panagrinėsime klausimą apie uolumo dėl Dievo įtaką krikščionims. Po to aš pasistengsiu sužadinti jūsų dvasią daugybe liudijimų ir, galbūt, sukelti jumyse troškimą iš visos širdies darbuotis tikėjimo ir meilės reikaluose; po ko aš kreipsiuosi į tuos, kuriems tikėjimas lieka tuščiu garsu; ir vis dėlto, jei Dievas duos jiems visa savo širdimi ieškoti Viešpaties, jie, neabejotinai, atras Jį.

I. Taigi, pirmiausia leiskite atkreipti jūsų dėmesį į vietą, kurią krikščionių uolumas užima gyvenime, pašvęstame Dievui. Įsidėmėkite, kad aš dabar kalbu tik tiems, kurie iš tikrųjų atsivertė į Dievą, nes jei mes pirmiausia nesusitaikysime su Dievu, tai uolumas dėl Dievo bus tik apsimetinėjimas.

Pirmiausia, uolumas dėl Dievo verčia krikščionį labai uoliai galvoti apie savo Dievą ir Viešpatį. Džonatano Edvardso dienoraštyje atrandame tokį užrašą apie jo jausmus dėl Viešpaties darbo: „Aš neradau sau vietos, siekdamas prisidėti prie Kristaus Karalystės šiame pasaulyje. Slaptoje paprastai aš daugiausia meldžiausi būtent dėl šito. Kai mane pasiekdavo nors kokios žinios apie tai, kas vyko įvairiose šalyse ir, rodos, vienaip ar kitaip palietė Kristaus Karalystės interesus, tai mano siela entuziastingai džiūgavo, kas paprastai labai įkvėpdavo ir sustiprindavo mane. Būdavo, aš stropiai skaitydavau laikraščius, be to beveik visada nuo viršelio iki viršelio, tikėdamasis surasti kokių nors naujienų apie tikėjimo plitimą šiame pasaulyje.“

Tas pats vyksta ir su mumis, kai mes prisipildome uolumu Dievui. Mūsų mintys nuolat krypsta į Dievo darbą, ir galiausiai mes einame ten, kur reikia eiti, ne dėl savo, o dėl Dievo naudos. Štai apie ką mes pirmiausia susimąstome. Iš tiesų, mylimieji, iš visos širdies darbuodamiesi dėl Dievo Karalystės, mes vos pabudę pradedame mąstyti apie Kristaus darbą; ir nakties poilsio metu jis nepaliaujamai yra priešais mus. Tačiau aš baiminuosi, kad kai kurie iš jūsų, nors ir mąsto apie Dievą ir Jo darbą šiame pasaulyje, visgi mąsto labai nedaug. Kaip dažnai kartais mes būname abejingi žinioms iš misijų srities. Metiniai pranešimai apie tai, kaip Dievas veikia kitose tautose, paprastai mums atrodo pačiais sausiausiais ir nuobodžiausiais iš visų, kokius tenka girdėti. Jie nuobodūs ne patys savaime, o todėl, kad mes visi, bendražygiai, nesame įpratę mąstyti apie Evangelijos skelbimą ir paramą Kristaus darbui. Tik leiskite kartą šiam degančiam uolumo fakelui uždegti savo sielas, ir jūs visiems laikams pamilsite Kristaus darbą.

Bet eikime toliau. Žmogus, mąstantis apie Kristaus darbą, būtinai numato tikslus ir iš jo kylančius uždavinius dėl Kristaus darbo. O, kokius puikius tikslus sau kelia žmonės šiuo ypatingu, nepaprastu, nuostabiu laiku! Išklausę kai kuriuos pasisakymus, vertus rimčiausio dėmesio, jie grįžta namo ir galvoja: „Na, apskritai, man reikėtų taip ir taip pasielgti.“ Jie jau iš dalies nutarė, kad pasielgs būtent taip, tačiau, neturėdami Ezekijo uolumo, niekuomet nevykdo to, ką nutarė daryti. Jei vieni stato hipotetinius rūmus, tai kiti stato oro bažnyčias, kuriose mokosi pamokslininkai ir palaikomi tarnautojai, o misionieriai vyksta į misionierines oro keliones. Visi jų užmojai, planai, ketinimai yra labai gražūs. Be to, visos jų praktinės programos pralaimi palyginus su jų didžiuliais projektais, taigi visa tai tiesiog bereikšmės fantazijos, dailės paveikslas, miražas, haliucinacijos, kurios greitai pavirs kažkuo, kas jiems turi praktiškesnę prasmę.

Padarykite žmogų uoliu, ir kiekvieną kartą jam iškėlus tikslą, šis tikslas taps realiu tikslu. Galinga varomoji jėga prabils jo sieloje ir sukels judėjimą. Visas iki lašelio kraujas, cirkuliuojantis jo dvasiniame organizme, padvelks gyvenimu. Tačiau kai kurių žmonių gyslomis teka negyvas kraujas. Šis negyvas kraujas, apsukęs ratą, patenka į širdį ir išeina iš jos, kaip ir anksčiau pasilikdamas negyvas. Tie, kurie jį turi, gali kalbėti, o kartais net priimti sprendimus, bet jų sprendimai niekuomet nevirsta gyvenimu. Tokie žmonės niekuomet nepasiryš ir nepasakys tvirtai: „Pasitikėdamas Dievu aš imsiuosi tokio ir tokio darbo. Dievas su manimi, ir nieko man nereikia iš šio pasaulio. Aš nenoriu gyventi kaip austrė, gulinti purve ir atverianti kriauklės sąvaras tuomet, kai kartu su potvyniu ateina maitinimosi laikas. Tenekalba apie mane, kad aš gyvenu tik tam, kad valgyčiau, gerčiau ir kaupčiau turtus. Tačiau, Viešpatie Jėzau, jei Tu padėsi man, tai bet kokia tiesa tarnausiu Tau, kol gyvensiu, ir, jei tai skirta, būsiu pasirengęs mirti dėl Tavo darbo.‘ Tik atsidavę, uolūs žmonės kelia tikslus ir stengiasi įgyvendinti juos.

Bus daugiau

Bendrinti: