Gyvenimas iš visos širdies (II)

... jis darė iš visos savo širdies, ir jam sekėsi (2 Krn 31, 21)

Brangūs draugai, pasirinkite ginklą ir nepalikite kovos vietos, net jei baigėsi visi šaudmenys. Juk mes pažįstame žmones, kurie būdami savotiškoje apopleksinėje pamaldaus įkvėpimo būsenoje priėmė didžius sprendimus, bet toliau sprendimų jų reikalai nepajudėjo. Kraujas upeliais tekėjo į žemę, be to, kraujo buvo pernelyg daug, žmonės raitėsi fanatizmo konvulsijose, bet iš to nebuvo jokios naudos. Jeigu žmogaus širdis yra teisi prieš Dievą, tai jis padarys visa, ką nusprendė daryti.

Galiu paliudyti apie vieną tokį žmogų, nes žinau, ką sakau. Jei Dievas į jo širdį įdės kažką padaryti, ir šis žmogus nutars, kad darbą reikia atlikti, jis padarys jį bet kokia kaina. Jam negali sutrukdyti nei sielvartas, nei sveikatos problemos. Jis nė už ką nesužlugdys numatyto darbo, nes supranta, kad jeigu reikia atlikti Dievo darbą, tai, kas žmogiška, galima atidėti. Ir kai kažkas pastoja jam kelią ar pradeda trukdyti siekti tikslų, šis žmogus tampa toks uolus, jog dėl Dievo pamiršta visa kita. Aš žinau, kad žmogus dėl Dievo atgyja tiek, kad negali pakelti tų tingių dykinėtojų, kurie ir patys nesidarbuoja dėl Dievo, ir neleidžia dirbti kitiems. Kai tik tikintysis visiškai pasišvenčia darbui, tas darbas tampa Dievo ir Kristaus darbu.

Eikite šiuo keliu, jei galite. Kalbant apie tuos iš jūsų, kurie baikštūs širdyje, eikite į namus, kad jūsų silpnumas nepaliestų Dievo žmonių širdžių. Pasitraukite nuo mūsų, kad baisi, ledinė jūsų širdžių įtaka nesumažintų mūsų užsidegimo. Man rodos, kad krikščionis mažai ko vertas iki to laiko, kol, priėmęs sprendimą, nepradės siekti iš aukščiau nustatytų tikslų, nepaisydamas jokių kliūčių; kol jis nebus pasiruošęs sugniuždyti ir į šipulius sudaužyti visa, kas žemiška ir pasaulietiška, kad tik įvykdytų viso savo gyvenimo darbą amžinojo Dievo vardu, pašaukusio jį šiam darbui.

Uolumas tikslui pasiekti pasireiškia per atkaklumą. Tarkime, kad žmogui nepavyksta iš pirmo karto pasiekti sėkmės: „Ne bėda, – sako jis, – tai Dievo darbas, pabandysiu iš naujo.“ Vėl nesėkmė! Bet jis krenta vien tam, kad dar kartą pakiltų. Priešais save mūsų herojus mato kalno viršūnę, spindinčią saulėje. Nežiūrint to, kad jam nepakeliamai sunku, jis prisiekia: „Aš įveiksiu šią viršūnę.“ Bet kas tai? Mūsų herojus nusprūdo nuo olos ir krenta žemyn. Štai jis guli, pajuodavęs nuo sumušimų, dejuoja, bet nepasiduoda. Mūsų draugas pasitrina akis, kad galėtų apsižvalgyti, ir sako: „Aš vis tiek ją įveiksiu!“ Jis dar kartą keliasi, bet priešas vėl nustumia jį. Jis neturi laiko aiškintis, kas tasai priešas, ir įsižeisti ant jo, nes jam reikia užkariauti viršūnę. Kartais jis tiesiog bėga, o kai negali, eina; kai nėra jėgų net eiti, jis šliaužia. O kai neįmanoma net šliaužti, jis pasispiria rankomis, neretai nusigriebdamas už dygliuoto krūmo ir įsivarydamas sau į kūną jo aštrius spyglius, tuo pačiu kartodamas: „Tai Dievo darbas, ir Jis liepė man užkopti, ir Jo jėga aš tai įvykdysiu. Aš negaliu ilsėtis, negaliu atsipalaiduoti ant pasiekimų.“ Toks atkaklumas neabejotinai yra uolumo dėl Dievo pasekmė.

Ypač pastebėkime, kad uolumas širdies, liepsnojančios tokia ugnimi, būtinai išryškės visiška priklausomybe nuo Dievo ir karšta malda Dievui dėl pagalbos ir palaiminimo. Iš tiesų nepažįsta savęs tas žmogus, kuris, turėdamas didelį ir kilnų tikslą, mėgina be Dievo pasiekti jį, nors gerai žino, jog šis darbas, kuris yra Dievo darbas, turi būti atliekamas Dievo jėga. Ir jei jis turi turėti šią jėgą, pirmiausia privalo dėl jos kreiptis į Dievą, tikėdamas, kad gaus tai, ko prašo.

Vienas iš senųjų puritonų pasakė: „Melsdamiesi Dievui be uolumo, mes tarytum prašome Jo nepatenkinti mūsų prašymo. Jeigu uoliai prašome Jo, būtinai pasieksime laimėjimą.“ O, šitos maldos, kartais pasiekiančios mūsų ausis, kai Dievo žmonės, tarsi Samsonas, iš visų jėgų pastumia iš vietos porą dangaus garbinimo stulpų, kad užgriūtų Dievo malonė ir sunaikintų visas jų nuodėmes; beldžiasi į dangaus vartus, kad amžinai gyventų prie Viešpaties kojų; beldžiasi tarsi iš bado mirštantys elgetos, kurie negali leisti, kad būtų neišgirsti. O, tai pergalinga malda, kai galima susikibti su angelu, tam kad įveikti jį. Vienoje Paryžaus bažnyčioje man teko matyti žymaus dailininko paveikslą, kuriame pavaizduotas Jokūbas, kovojantis su angelu. Iki tol aš taip tiesiogiai nesuvokiau šios biblinės scenos. O dabar žinau: malda – tai kova. Mūsų malda turi siekti visiškai praktiškų tikslų, ir melstis mes turime taip pat stipriai, uoliai ir stengdamiesi pasiekti Angelo palaiminimą, kaip ir kariai stengiasi paguldyti vienas kitą ant abiejų menčių. Mes nepasieksime tikro ir ilgalaikio prabudimo Bažnyčioje, kol tarp mūsų neatsiras žmonių, galinčių melstis iš visos širdies.

Brangūs draugai, man rodos, aš pakankamai pasakiau apie tai, kokioje savo veiklos srityje mums reikia siekti stropumo ir nuoširdumo. Faktas, kad krikščionių uolumas yra žmogaus dvasinės esybės elementas: dėl uolumo Dievui padažnėja pulsas, dėl uolumo Dievui pagreitėja kraujo tekėjimas gyslose, dėl uolumo Dievui žmogus visais atžvilgiais išgyja. Nuo panašių šventų, skatinančių maldų žmogus tampa stipresnis už milžiną, atsigaivinusį jaunu vynu.

Jei paklausite manęs, kokį ryšį ugnis turi su krikščionių aukojimu, atsakysiu, kad tiesioginį. Mes galime įsivaizduoti aukojimą tamsoje, bet negalime įsivaizduoti deginamosios aukos be ugnies. Auką galima atnešti esant labai mažam apšvietimui, bet norint sudeginti visą auką, būtinas didelis laužas, kitaip tai nebus deginamoji auka. O, Jėzau, duok mums šį didelį laužą! Viešpatie, krikštyk mus Šventąja Dvasia ir ugnimi! Pripildyk mūsų sielas uolumu, atstatyk mumyse nesutramdomą mūsų protėvių jėgą, grąžink mums šiaurės geležį ir varį, su kuriais galima sulyginti jų charakterį. Išgelbėk mus nuo verksmo dienų, kuriomis žmonės sulinksta kaip žolės stiebelis nuo bet kokio pūstelėjimo. Padaryk, kad būtume stiprūs dvasia, kad praeitume mums skirtą teisumo kelią, ir galiūnus iš žmogaus sūnų padaryk stipriais uoliai tarnauti Dievui!

 

Dabar, kad sušildyti jūsų dvasią ir galbūt sužadinti jumyse uolumą Dievui, aš detaliai apsistosiu ties kai kuriais liudijimais. Todėl aš noriu, kad savo dėmesį sutelktumėte į mano žodžius.

Mūsų tikėjimas – tai arba pati niekšiškiausia apgaulė, į kurią kažkada buvo įtraukta žmonija, arba kažkas, kas nusipelnė kiekvieno jo palaiminto žmogaus viso gyvenimo, jėgos ir stiprybės. Jei aš nebūčiau įsitikinęs tuo, kad Dievo žodis yra tiesa ir kad brangios malonios dogmos yra apreikštos iš aukštybių, tai drąsiai atsisakyčiau savo tikėjimo. O, aš negalėčiau, pasikliaudamas Dievu (kalbu Dievo akivaizdoje), laikytis Kristaus tikėjimo ir tuo pat metu tingėti. Iš tiesų manau, kad jei tikėjimas tikrai ko nors vertas, tai vertas visko. Visas tinginystės laikas man atrodo kaip veidmainystės ir beprasmybės viršūnė. Jau geriau visai neieškoti Dievo ir Jo teisumo, nei neieškoti visų pirma. Aukštinti tai, kas blogiausia, ir žeminti tai, kas geriausia, aukščiau statyti tai, kas žemiška, ir kojomis trypti tai, kas dangiška, Kristui atkišti antraeilius vaidmenis, o Mamoną padaryti savo jausmų vadovu ir viešpačiu – visa tai man atrodo kaip bepročio išpuoliai prieš visa, kas išmintinga. Ir tai visiškai neleistina.

Mano brangieji, meldžiu Dievo Dvasią, kad Ji pridėtų karštą anglį prie jūsų sielų, kad uždegtų jas. Prisiminkite, mano mylimi broliai, kokias šventas temas mes nagrinėjame. Mūsų tarnystės objektas yra nemirtingos, begalinės ir neįkainojamos žmonių sielos. Viešpats pašaukė mus su Jo pagalba apvalyti jas nuo nuodėmės ir išgelbėti iš pragaro. Mes turime reikalą su sielomis, mirusiomis dėl nuodėmės; mums būtina atkurti jas Šventąja Dvasia. Taigi, jei siela tokia, kokią matome Raštuose, jei egzistuoja dangus ir pragaras, jei Kristus iš tikrųjų atpirko pasaulį iš nuodėmės, tai visas šias temas reikai priimti visiškai rimtai. Kaip negalima šokti ant Dievo aukuro ar paleistuvės drabužio skalauti Paschos Avinėlio kraujyje, taip negalima būti nerūpestingiems dėl darbo, kuriam mes pašaukti. Toks požiūris būtų nedovanotino lengvabūdiškumo ir abejingumo apraiška.

Nukrypsime į temą apie darbo, kurį mums reikia atlikti, didingumą. Ar kas nors iš jūsų bent įsivaizduoja, kiek žmonių gyvena Londone? Trys milijonai. Trys milijonai! Tai atitinka visos škotų tautos skaičių. Ir kiekvienais metais prie Londono gyventojų prisideda apie 60 tūkst. žmonių. Žmonių atvyksta tiek, jog mes nespėjame pamaldų vietose įrengti papildomų patalpų, kad galėtume juos priimti. Bet jei mūsų bažnyčios ir auga, tai auga ne taip proporcingai, kaip Londono gyventojų skaičius. Kalbama, kad mūsų mieste yra apie pusę milijono pagonių. Taip, taip, pačių tikriausių pagonių be Dievo ir Kristaus, pagonių, niekada negirdėjusių Gerosios naujienos, nelankančių šventyklos. Štai apie kokį darbą kalbama, štai kokio darbo, susijuosę savo proto strėnas, mes privalome imtis. O, brangūs broliai, mes negalime leisti sau būti abejingais šiame darbe. Jeigu ir būtų kur nors žemėje toks palaimintas miestas, kur visi žmonės klausytųsi Žodžio, o didžioji dauguma būtų atsivertę, netgi ten mūsų tinginystė nebūtų pateisinama. Čia gi, šiame baisiame mieste, kur tiek daug darbo, tuo labiau negalima miegoti!

O, Viešpatie, atleisk mums, kad mes tokie tingūs! Tiek mažai dirbančių Dievo laukuose! Galbūt daug yra taip vadinamų darbininkų – žmonių su darbo drabužiais, – bet jie nepažįsta Kristaus ir Jo Gerosios naujienos jėgos. Taip maža tarp žmonių ištikimų, pasiruošusių mielai išleisti savo ir alinti save dėl artimų ir tolimų sielų! Žvelgdamas į didžiulę pjūtį (akimirkai praplėskite savo proto ribas ir įsivaizduokite, kad vietoj lauko prieš jus stovi visas pasaulis), aš matau ne tik duonos laukus, o milijardų milijardus nemirtingų sielų. Yra šalių, kuriose dviems milijonams gyventojų tenka vienas misionierius, o kitose ir dar mažiau – nei vieno dešimčiai milijonų nemirtingų sielų. Karštą ir tvankų vidurdienį čia galima tik nusivalyti veidą nuo prakaito ir kraujo, ir tik beširdis ims čia ilsėtis, nes pjūtis labai didelė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“. Ar gali darbininkai miegoti? O, Dieve, meldžiame Tave, pasigailėk mūsų ir padėk mums vėl neužmigti, bet eikvoti savo ir alinti save dėl vargšių sielų.

Broliai, maldauju jus, pagalvokite, koks veiklus yra velnias! Mes snaudžiame – jis niekada nesnaudžia; mes dykinėjame – jis niekuomet. Kaip pasakė Chju Latimeras: „Velnias – labiausiai užsiėmęs veikėjas žemėje. Jis nuolat apeina savo vyskupiją. Jis nuolat lanko savo parapiją. Jis moko laiku ir nelaiku, kad tik pražudytų.“ Pažiūrėkite į neištikimųjų ir Romos katalikų darbus, pažiūrėkite į darbus tų, kurie laikosi klaidingų mokymų. Kaip uoliai jie kerta jūras ir išsilaipina kituose žemynuose nors dėl vieno naujatikio! O kuo užsiimame mes? Aš klausiu, broliai, ką mes darome? Pasakę „nieko“, pasakysite tikrą tiesą. Priešas yra gyvas, o mes greičiau mirę, nei gyvi. Netikrų mokytojų energija liejasi per kraštus, o mes santūrūs, nekaršti ir nešalti.

Mano brangieji, prašau jūsų, tik pamąstykite! Pamąstykite apie pareigą, kurią turime. Mes esame bažnyčia. Tai sakydamas, aš negalvoju apie savo šlovę ir nenoriu išgarsėti nei asmeniškai, nei per jus. Bet noriu pasakyti, kad pasaulyje dar nebuvo susirinkimo, panašaus į mūsiškį. Štai ką daro Dievas! Kas per dangaus rasa iš aukštybių ilsisi ant Jo Žodžio! Kokia gausybė prisijungia prie bažnyčios! Kas per būdas Dievo tautos! Iš tiesų, mano broliai, man nėra reikalo ką nors smerkti, nes jūs žinote savo pareigą, ir Šventoji Dvasia padeda jums ją įvykdyti. Šios bažnyčios sudėtyje yra žmonių, apie kuriuos bet kurioje bendruomenėje p aš išdrįsiu pasakyti, kad ir apaštalų laikais kažin ar buvo tikinčiųjų, pranašesnių už juos. Aš laimingas dėl to, kad turiu garbės šioje bažnyčioje matyti žmones, kurie, būdami dievotumo pavyzdžiu, ne tik eikvoja savo laiką dėl Kristaus, bet netgi (kas viršija mano lūkesčius dėl mirtingųjų) atneša savo triūsą, gebėjimus ir talentus kaip auką Kristui ir Jo darbui. Į tokius aš visuomet su džiaugsmu žvelgiu kaip į kilnų produktą tiesos, pamokslaujamos pilnai, teisiai ir nuoširdžiai.

Bet yra daug kitų, apie kuriuos nepasakysi tokių žodžių. O, mes taptume veidmainiais, jei, atsiguldami prieš miegą, galėtume pasakyti, kad jūs visi padarėte visa, ką galėjote padaryti visu pajėgumu, ir net pusę to, ką galėjote padaryti, o kartais net šimtąją dalį to, ką norėjosi padaryti. Dievas norėjo dovanoti susirinkimą ir tam susirinkimui pavesti tarnavimą, kuriame ilsėtųsi Dvasia, kas pasireiškia per daugybę, labai didelę daugybę sielų, kurios kasdien atsiverčia mūsų tarpe. Krikščioniškas pasaulis išvydo mus ir kalbėjo: „Kokia Dievo palaiminta ši Bažnyčia!“ Ir jei mes imsime snausti, tai kokiais niekšiškais, nedėkingais ir nesąžiningais tipais mes pasirodysime? Jei Dievas atvedė mus į Karalystę tokiu laiku, kaip šis, o mes pasirodome esą neverti jo, tai išgelbėjimas ateis iš kito pasaulio krašto, o mums ant šių sienų teks užrašyti žodį „Jochabedas“, nes šlovė pasitrauks nuo mūsų. Dievas paliks mus su mūsų gudravimu. Mums suteiktos tokios galimybės daryti gera, kas retai suteikiama kitoms bažnyčioms, ir jeigu mes dabar nepasinaudosime jomis, tai pats pragaištingiausias prakeikimas, koks tik kada nors ištiko krikščionių bendriją, būtinai kris ant mūsų. O, Viešpatie, padėk mums būti ištikimais tam, ką Tu mums pavedei atlikti.

Kuo dar galima būtų uždegti jūsų širdis? Pažvelkite į begalę sielų, kurias mirtis nusineša į pragarą. Štai, sakau jums šiandien, prieš jus – žūstančios sielos. Tik įsiklausykite! Jų dejonės dar kyla į dangų, bet tai priešmirtinės agonijos dejonės; jos kaltina jus neveiklumu: „Niekas nepasirūpino mano siela!“ Joms antrina kitos sielos: „Didysis Dieve, aš gyvenau krikščioniškoje šalyje, bet niekas nepasirūpino mano siela. Aš gyvenau lūšnynuose, ir krikščionys, eidami į bažnyčias, praeidavo pro šias lūšnas, tačiau niekas iš jų ir nepagalvojo pažvelgti į mano pusę. Aš gyvenau krikščionio kaimynystėje, bet jis nė karto nepasimeldė už mane. Aš gyvenau virš Dievo žmogaus buto, bet jis niekada nepagalvojo apie mane!“ O, sakau jums, išgirskite šiuos priešmirtinius šauksmus, nes pati Dvasia apkaltina šaltą bažnyčią. Argi negirdite angelo balso: „Ir pabaisos duoda spenius ir maitina savo jauniklius, o mano tautos dukra tapo žiauri kaip strutis dykumoje. Žindomo kūdikio liežuvis iš troškulio prilimpa prie jo gerklės; vaikai prašo duonos, ir niekas nepaduoda jiems“? Įsiklausykite, maldauju. Tegul tai išveda jus iš miego būsenos ir pripildo jūsų širdis uolumu Dievui. Tik akimirką įsiklausykite į pasmerktų sielų šauksmą. Štai dar viena siela nukeliavo į pragarą, ir, kol mes kalbamės, kita, trečia ir t. t. Įsiklausykite į baisaus kritimo garsus, į gilių vandenų judėjimą, kurie užsiveria virš sielų, nugrimzdusių į dugną. Ar žinote, kokia srauni vandens srovė smarkiai krenta nuo atbrailos, kuri susiformavo staigiai slūgtelėjus Niagaros vagai? Štai taip krenta į pražūtį ir žmonių sielos.

Jūs, Dievo pasiuntiniai dėl pasaulio išgelbėjimo, ar imsite tuščiai švaistyti akimirką, nepaisydami savo pareigos? Tamsi naktis nusileido į žemę, ir jūs, tik jūs galite į neįžvelgiamą tamsą įnešti degančius fakelus, todėl kad jūs esate Kristaus pasekėjai, Jėzaus mokiniai. Būtent jūs ir turite tapti mirties šešėlio slėnyje sėdinčiųjų išvaduotojais, sielvarto ir geležies sukaustytųjų gelbėtojais! Nejaugi liksite sėdėti nejudėdami? Nejaugi įdėsite savo kardus į makštis ir pasauliui atiduosite save, priklausančius Kristui? Saikdinu jus savo ašaromis to nedaryti!

Bet kas tuomet, jei pasmerktų sielų šauksmas nepažadina jūsų? O, kokios kietos šiuo atveju tapo jūsų širdys! Reikia turėti akmeninę širdį, kad, žinant tai, jog žūva žmonės, taip ir nepajusti jiems gailesčio! O, jei yra šiame name nors vienas krikščionis, ignoruojantis žmogaus sielą, tai meldžiu Tave, Viešpatie, leisk jam išgirsti nors vieną veriamą šauksmą iš Tofeto žudynių slėnio. Ir tegul šis šauksmas skamba jo sieloje iki tol, kol šis krikščionis neištars: „Aš privalau darbuotis, siekdamas Kristui atvesti nusidėjėlių sielas“.

Bus daugiau

Bendrinti: