Kelias į tobulą ir išliekantį džiaugsmą

Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu.
Tariau Viešpačiui: „Tu – mano Valdovas, be Tavęs man nebus gera“.
Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka.
Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų. Aš kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo.
Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas.
Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą.
Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį.
Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje – aš nesvyruosiu.
Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi.
Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti.
Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius. (16 psalmė)

Kaip suprantu, 16 psalmės esmė yra tokia: jei Dievas yra saugiausias tavo prieglobstis, didžiausias turtas, tavo Viešpats ir patikimas patarėjas, Jis ves tave – kūną ir sielą – per gyvenimą ir mirtį į tobulą amžiną džiaugsmą.

Perskaičius šią santrauką gali kilti klausimų: „Ar čia kalbama apie tai, į ką dėmesį atkreipė ir apaštalas Petras Apaštalų darbų 2 skyriuje? Ar autorius taip pat mano, kad 16 psalmės 9–11 eilutės yra pranašystė apie Jėzaus prisikėlimą? Jei jis tam pritaria, kodėl šis esminis dalykas neatsispindi šioje santraukoje?“

Atsakau: Taip, iš tiesų ketinu kalbėti apie tai, ką apie šią psalmę sakė Petras. Tačiau neįtraukiau Jėzaus prisikėlimo kaip esminio punkto, nes, mano manymu, šioje psalmėje ne tai yra esminis dalykas. Manau, jog tai patvirtina esminį dalyką, bet nėra esminis dalykas. Galbūt tai skamba keistai, tačiau pats žaviausias ir nuostabiausias dalykas Biblijoje yra tai, kad tvirtos, nesudrebinamos tiesos dažnai tarnauja kaip pamatas brangiems, asmeniškiems dalykams, užuot pačios buvę esminiais dalykais.

Prašymas ir garbinimas

Pamėginkime 16 psalmės eilutėse pasekti Dovydo mintis ir pajusti jo jausmų kaitą. Psalmė prasideda Dovydo prašymu – svarbu pamatyti, jog tai yra prašymas, maldavimas ar net reikalavimas: Apsaugok mane, Dieve. Kol kas nežinome, nuo ko ir dėl ko jis nori būti apsaugotas. Manau, tai paaiškės, ir tai iš tiesų yra svarbu. Visa psalmė alsuoja šį prašymą persmelkusiu troškimu: Apsaugok mane, Dieve.

Toliau šios psalmės autorius skelbia – savo sielai, Dievui, žmonėms, mums, – kas jam yra Dievas ir Jį išaukština.

Pastebėkite ryšį tarp skelbimo apie tai, kas Dievas yra šios psalmės autoriui, ir jo prašymo. Šį santykį  galima matyti jau 1 eilutėje: Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu (Tavyje prieglobsčio ieškau – angl. vert.). „Apsaugok mane, nes Tu esi mano priebėga... Aš skelbiu, jog Tu esi mano prieglobstis, todėl apsaugok mane!“ Dovydas skelbia, kas jam yra Dievas, taip tarsi padėdamas pamatą ar nurodydamas priežastį, kodėl jis viliasi, kad Dievas jį apsaugos. Panašu, kad jis tai daro pirmose aštuoniose eilutėse: jis skelbia, kas jam yra Dievas, ir taip stiprina savo viltį, jog Dievas iš tiesų jį apsaugos (Ps 16, 1–8).

Kas tau yra Dievas?

Taigi pasekime ir pažiūrėkime, kas psalmės autoriui yra Dievas, ir kur tai veda.

1 eil.: Tavimi aš pasitikiu (Tavyje prieglobsčio ieškau) (Ps 16, 1) – vadinasi, Dievas yra Dovydui priebėga. Jis aukština Dievą kaip saugiausią savo prieglobstį.

2 eil.: Tariau Viešpačiui (Jahvei): „Tu – mano Valdovas (Adonai)...“ Jahvė – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, Išėjimo Dievas – Jis yra jo Viešpats, Šeimininkas ir Valdovas. Jis pripažįsta aukščiausią Dievo valdžią  savo gyvenime. Toliau 2 eil. skaitome: <...> be Tavęs man nebus gera. Dievas yra didžiausias jo turtas. Be Dievo, jam nieko nereikia. Visa kita yra gera, nes padeda jam geriau pažinti ar pajausti Dievą. Dievas yra didžiausias jo turtas – virš visko ir visame kame.

3 eilutėje Dovydas pabrėžia Dievo vertę ir kalbėdamas apie Dievo žmones. Jis sako: „Jei kalbėtume apie žmones, tai mane džiugina dievoti žmonės“: Šventieji, krašto garbingieji (šventieji, dievotieji – tie, kurie brangina Dievą ir gyvena Dievui) man labai patinka. Jis jais gėrisi ir džiaugiasi. Tai nereiškia, kad jis gėrisi Dievo žmonėmis, užuot gėrėjęsis Dievu. Ne, jis sako, kad bedieviais jis nesigėri, jam nepatinka jų bedieviškas elgesys, bet jį džiugina žmonės, kurie brangina ir aukština Dievą. Dėl to šie santykiai tokie mieli.

4 eil. Dovydas pabrėžia savo pasišventimą Dievui, iškeldamas negatyvius dalykus. Jis taip vertina ir brangina Dievą, kad nedrįsta sekti kitais dievais: Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų. Aš  kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo. Kitaip tariant, tikra kvailystė nusigręžti nuo visas reikmes patenkinančio Dievo ir atsigręžti į dievus, kurie galiausiai atneš tau tik liūdesį. Ne, aš niekados to nedarysiu, nė neminėsiu jų vardų.

5 eilutėje Dovydas grįžta prie to, ką skelbė 2 eil. pabaigoje – Be tavęs man nebus gera, – tik pateikia tai pozityviai: Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė. Kitaip tariant, jeigu stalas būtų nukrautas valgiais ir gėrimais, bet jam tektų rinktis: tai arba pats Viešpats, Dovydas pasirinktų Jį. Niekas taip nepatenkina – niekas nepamaitina ir nepalaiko – tik Jis vienas. Jis yra aukščiausiasis gėris, didžiausias lobis ir malonumas.

Toliau jis grįžta prie to, ką sakė 2 eil. pradžioje – Tariau Viešpačiui: „Tu – mano Valdovas (Adonai)“. Jis skelbė, kad Dievas yra jo šeimininkas ir valdovas. Čia, 5 eil. pabaigoje, jis tai patvirtina, sakydamas: Jo rankoje mano likimas. Kitaip sakant, kai kauliukai išmesti, kortos ištrauktos ar ratas pasukamas – viskas priklauso nuo Viešpaties. Jo rankoje mano likimas. Dievas viską valdo. Jis yra mano valdovas, ir aš tuo džiaugiuosi. Ne tik tai pripažįstu, bet dėl to ir džiūgauju.

Dievas – nuostabus mano paveldas

Taigi Dovydas džiūgauja, suvokęs, kas yra Dievas. Jis sako: Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą. Virvės čia turbūt simbolizuoja ribas – Dievo jam paskirtą teritoriją. Tai galima suprasti tiesiogine arba perkeltine prasme, arba ir taip, ir taip. Kalbant apie „patinkančias vietas“ čia pavartotas tas pats hebrajų kalbos žodis, kuris reiškia „malonumai“, kaip ir 11 eil.: Tavo dešinėje – malonumai per amžius. Tad man patinkančios vietos gali būti ne tiek geras žemės gabalas Palestinoje, bet vieta Dievo dešinėje, kaip sakoma 11 eilutėje. Tad galbūt galima versti: „Tavo suverenus gerumas atskyrė (aptvėrė) mane pačiam Dievui. Visas mano gyvenimas sukasi apie Dievą.“ Tada jis priduria: Aš turiu gerą paveldėjimą, o tai gali reikšti: „Dievas yra mano paveldėjimas, ir jis yra nuostabus.“ Štai kur atveda mus 16 Psalmės 11 eilutė.

Dievas yra suverenus Valdovas, kurio rankose – mano likimas. Savo valdžią Jis panaudoja tam, kad taptų  nuostabiu mano paveldu – atskiria mane ir padeda atrasti malonumą ir džiaugsmą pažinti Jį.

Nuostabusis Patarėjas

Toliau, 7 eilutėje, Dovydas, džiaugdamasis tuo, kas jam yra Dievas, žengia dar vieną žingsnį – Dievas ne tik jo priebėga, turtas ir valdovas, bet ir jo patarėjas: Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį. Tai nėra mažas ar nereikšmingas priedas, tai nuspalvina visa – tai, kokiu būdu Dievas yra prieglobstis, turtas ir valdovas.

Pavyzdžiui, Dievas yra mums priebėga, nes Jis nurodo, veda ar pataria, kaip mums būti saugiems. Prieglobstis suteikiamas ne automatiškai – tai yra interaktyvu. Jeigu mes esame pavojuje – žalos, nuodėmės, kvailystės pavojuje, – Dievas pataria mums, kaip to išvengti. Jis kalba per savo apreikštą žodį: Tavo liudijimai yra mano pasimėgimas ir mano patarėjai (Ps 119, 24). Jis tampa mūsų priebėga, patardamas mums eiti gyvenimo, o ne mirties keliu.

Jis, kaip patarėjas, yra ir mūsų turtas. Jis brangus mums ne tik dėl nuostabaus būdo, bet ir todėl, kad teikia nuostabius patarimus. Mes branginame Jį dėl Jo pamokymų, išminties ir padrąsinančių pažadų. Tai nėra abstraktus turtas. Jo žodžiai, pamokymai ir patarimai apreiškia mums visa patenkinatį Jo grožį. Jie pasiekia mus net naktį, kai mūsų mintys gali būti aptemę ir pakrikę.

Jis yra suverenus mūsų Valdovas – Jis kontroliuoja ne tik tai, kas nutinka mums, bet ir tai, kas vyksta per mus, nes mes klausome Jo patarimų. Kitaip sakant, Dievo suverenumas praktikuojamas tam tikromis priemonėmis – per klausymą ir paklusnumą Jo patarimams. Jei Jis nori ką nors padaryti, Jis gali tai padaryti ir be mūsų, arba gali tai padaryti teikdamas mums patarimus. Mes tampame Jo valdžios instrumentais.

Prašymas virsta tvirtinimu

Pažvelkime į kai ką šokiruojančio 8-oje šios psalmės eilutėje. Kuo tapo Dovydo prašymas jį apsaugoti? 1 eilutėje Jis šaukė: Apsaugok mane, Dieve, o po to visose septyniose eilutėse jis džiūgavo dėl to, kas jam yra Dievas. Dievas yra saugiausia jo priebėga ir didžiausias turtas, suverenus jo valdovas ir patikimas patarėjas. Tai suvokus, jo prašymas (1 eil.) virto užtikrintumu (8 eil.). Pirmoje eilutėje jis meldė: Apsaugok mane, Viešpatie, o dabar, 8 eil., jis jau nebeprašo, bet tvirtina: „Dievas apsaugos mane – aš tuo tikras. Niekas manęs nesudrebins. Aš nebūsiu atstumtas. Jis mane išlaikys, apgins, apsaugos.“

Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje – aš nesvyruosiu (8 eil.). Ir todėl, kad jo prieglobstis, jo turtas, jo suverenas, jo patarėjas – nuolatos prieš jį, jo dešinėje, jis sako: Aš nesvyruosiu. Tai reiškia: „Aš būsiu apsaugotas. Mano prašymas tapo užtikrintumu. Aš jau nebeprašau, bet tvirtinu.“

Kaip tai įvyko? Skelbiant ir džiūgaujant dėl to, kas jam yra Dievas. Ne tik konstatuojant, bet ir išliejant  savo jausmus. 1 eil.: „Tu esi saugiausias mano prieglobstis. Aš tavyje slepiuosi.“ 2 eil.: „Tu esi suverenus mano Valdovas. Tu nulemi mano likimą. Aš nusilenkiu ir paklūstu Tau. Tu esi didžiausias mano turtas – be tavęs neturiu nieko gero.“ 6 eil.: „Manojo gyvenimo ribos nukreipia mane mėgautis Tavo artumu.“ 3 eil.: „Iš visų didžių žmonių žemėje gėriuosi tik tais, kurie brangina tave – tais, kurie myli Tave taip kaip aš.“ 7 eil.: „Tu esi mano patikimas patarėjas dieną ir naktį. Aš laiminu Tave. O, kaip aš branginu ir laiminu Tave!“

Jis skelbė ir džiūgavo dėl to, kad Dievas yra jam prieglobstis, valdovas, turtas ir patarėjas, todėl jis ir stato šį Dievą priešais save ir įsikimba į Jį, statydamas Jį savo dešinėje. Dėl to jo prašymas (Apsaugok mane, Dieve) tapo nesudrebinamu užtikrintumu: Aš nesvyruosiu. Aš būsiu apsaugotas.

Apsaugok mane nuo mirties

9 eilutėje Dovydo užtikrintumas virsta didžiuliu džiaugsmu: Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi. Prašymas apsaugoti veda į triumfą, suvokus, kad Dievas yra priebėga, turtis, valdovas ir patarėjas, o tai veda į nesudrebinamą užtikrintumą, jog jis bus asaugotas. O šis suvokimas veda į visa apimantį džiaugsmą: Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi.

Atsiranda pagrindas džiaugtis, kuris galiausiai atsako į klausimą, apie kokią apsaugą čia kalba Dovydas. Apsaugotas nuo ko? Nesvyruos dėl ko? Tai prasideda paskutinėje 9 eilutės dalyje ir tęsiasi iki 11 eilutės pradžios: Mano kūnas ilsėsis su viltimi [bus saugus, nesvyruos, bus apsaugotas]. Nes Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti [galiausiai suirti kape]. Tu parodysi man gyvenimo kelią.

Štai kokios apsaugos Dovydas prašė! Prašydamas: Apsaugok mane, Dieve, jis turėjo omenyje: „Neleisk man pražūti mirtyje. Neleisk man būti išmestam iš gyvųjų pasaulio. Saugok mane – mano kūną ir sielą – per amžius.“ Kad tai pamatytume, turime pastebėti žodelius „todėl“ 9 eil. pradžioje (angl. vert.), ir „nes“ 10 eil. pradžioje. Tai reiškia, kad 9 eil. minimas džiaugsmas kyla iš 8 eil. pastebimo užtikrintumo („Aš nesvyruosiu, bet būsiu apsaugotas“), ir taip pat remiasi į 10 eil. išryškėjantį užtikrintumą, kur konkrečiai paaiškinama, kuo jis yra užtikrintas: Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti. Štai kokios apsaugos Dovydas prašo 1 eilutėje ir dėl ko jis dabar yra užtikrintas.

Dovydas neabejoja, jog Dievas jam yra visa – priebėga, turtas, valdovas ir patarėjas. Jis toks išliks jam per amžius. Mirtis nenutrauks jo bendravimo su Dievu. Mirtis nebus pabaiga tam, ką jis žinojo ir dėl ko mėgavosi savo Dievu. Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas (Mk 12, 27). Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane (Ps 49, 15). Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę (Ps 73, 24).  

Tobulas džiaugsmas per amžius

Su šiuo nesudrebinamu pasitikėjimu (10 eil.) – Dievas apsaugos mane, kūną ir sielą, net mirtyje, 11 eil. Dovydas grįžta prie didžiulio džiaugsmo, minimo 9 eil., tik dabar tai pasireiškia gerokai stipriau: „Per mirtį Tu parodei man gyvenimo kelią: Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius. Tobulas džiaugsmas per amžius.

Todėl, kad Dievas buvo jo paveldas – saugiausias prieglobstis, didžiausias turtas, suverenus valdovas ir patikimas patarėjas, – jis užtikrintas – Dievas toks bus per amžius. Dovydas tikras: „Mirtis nesulaikys manęs nuo džiaugsmo pilnatvės Dievo akivaizdoje; Jo dešinėje – nuostabus amžinų malonumų paveldas.“

„Didesnis“ nei Dovydas

Tai tikra ir šlovinga. Tačiau praleidome kai ką labai svarbaus. Karalius Dovydas buvo gavęs pažadą –pranašas Natanas jam buvo pasakęs: Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę. Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams (2 Sam 7, 12–13).

Dovydas žinojo, kad jis mirs ir atguls į kapą kaip ir jo tėvai, tačiau Dievas pasodins vieną jo palikuonį jo soste. Ir nors šis palikuonis nebeturės daugiau paveldėtojų, Jo karalystė neturės galo – tai bus amžina karalystė.

Kitaip tariant, Dovydas žinojo, jog iš jo sėklos kils karalius – kad Jis bus žmogus. Ir žinojo, kad šis ateinantis Karalius gyvens per amžius. Taigi, Jis bus daugiau nei žmogus. Dovydo palikuonių linijoje mirtis pasibaigs ties Juo – Jis nugalės mirtį. Jis nematys sugedimo kaip Dovydas, štai kodėl Jo karalystė gyvuos per amžius.

Dovydas suvokė: „Aš atgulsiu kartu su savo protėviais ir kentėsiu kape supuvimą. Bet ateis vienas mano palikuonis, kuris nesupus kape, bet viešpataus mano soste per amžius.“ Dovydas tai žinojo, nes Dievas jam tai apreiškė.

Išgelbėjimas ir Mesijas

Vis dėlto, ką Dovydas turėjo omenyje, rašydamas 16 psalmės 10 eilutę – Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti?

Be abejo, apaštalas Petras yra teisus, sakydamas, kad Dovydas visgi patyrė supuvimą. Jis žinojo, kad taip bus. Tačiau 16 psalmės 10 eilutėje einama kur kas toliau – prie to, kas išsipildys paties Dovydo kūne, – jis prisikels paskutiniąją dieną. Apaštalas Petras sako: Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto, Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad ‘Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo’. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai (Apd 2, 30–32).

Taigi, matome, kad Dovydas žino, jog iš jo sėklos kils Mesijas, kuris amžiams nugalės mirtį ir kurio kūnas nesupus kape su protėviais, tik kol kas nežinojo, kaip tai įvyks. Apaštalas Petras sako: Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę (1 Pt 1, 10–11).

Išskiriantys ženklai

Dovydas nežinojo, kaip tai įvyks, tačiau dabar mes jau žinome. Jėzus, Mesijas – taip ilgai lauktas, paskutinis Karalių Karalius, leidosi mirties praryjamas dėl mirtingų nusidėjėlių. Tačiau mirčiai nespėjus jo sunaikinti ir paversti dulkėmis, Jis sunaikino mirtį – dėl savęs ir dėl visų, kurie Jam priklauso – dėl visų, kurie patikėjo Dievo pažadu Senajame Testamente, ir dėl visų, kurie pasitiki Juo šiandien. Jis nugalėjo, sunaikino mirtį dėl visų, turinčių tą pačią dvasią, kuri prikėlė Jį iš numirusių. Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų – atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11; 1 Kor 15, 22–23; 1 Tes 4, 16).

Kuo išsiskiria žmonės, turintys Dievo Dvasią, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių? Juos išskiria tai, kas išskyrė ir Dovydą (Ps 16, 1–8): ar džiūgauji, kad Dievas yra saugiausias tavo prieglobstis? Ar Dievas yra didžiausias tavo turtas? Ar džiaugiesi, kad Dievas yra suverenus Valdovas? Ar pažįsti Jį, kaip patikimą patarėją, ir tuo džiaugiesi?

Ar džiūgauji kartu su Dovydu, kad toks išaukštinimas Dieve – dabar ir per amžius – yra įmanomas, nes Jėzus, Mesijas, neliko mirusiųjų buveinėje ir Jo kūnas nematė supuvimo? Ar džiaugiesi, kad mirtis Jį visgi prarijo dėl Dovydo ir dėl mūsų, bet, mirčiai nespėjus Jo sunaikinti, Jis sunaikino mirtį? Ar tuo tiki? Ar tai skelbi? Ar tuo džiaugiesi?

Jei taip, ši psalmė – kaip tik tau: Dievas ves tave – kūną ir sielą – per gyvenimą ir mirtį į tobulą ir amžiną džiaugsmą, jei Jis yra saugiausias tavo prieglobstis, suverenus tavo valdovas ir patikimas patarėjas per Jėzų Kristų, prikeltąjį Karalių Karalių.

Iš www.desiringgod.org

vertė Lina Tamonytė