Vandens telkiniai Senajame Testamente

Vanduo – labiausiai paplitusi Žemėje medžiaga. Ji dengia apie 70 proc. Žemės paviršiaus. Labai  panašus vandens kiekis (68–70 proc.) sudaro ir suaugusio žmogaus organizmą. Vanduo atrandamas praktiškai visuose gyvų organizmų junginiuose ir daro jiems didžiulę įtaką, kaip ir visame Žemės rutulyje vykstantiems gyvybiniams procesams [1].

Vanduo – įstabus Dievo Kūrėjo kūrinys, būtinas ne tik fizinei gyvybei palaikyti, bet laiko tėkmėje tapęs ir ne vieno reiškinio simboliniu įvaizdžiu, neatskiriama įvairių religinių ritualinių praktikų ir liturgijos dalimi. Pasitelkus kompiuterinės paieškos programą „Mano Biblija“, galima pastebėti, kad vien tik Senojo Testamento knygose žodžiai vanduo ar vandens telkiniai – upės, jūros, šaltiniai ir pan. viename ar kitame kontekste atsikartoja daugiau nei tūkstantį kartų. Visas tiesiogines ar įvaizdžiais-provaizdžiais tapusias vandens prasmes išnagrinėti būtų milžiniškas darbas. Savo rašinyje pamėginsiu panagrinėti tik kai kurias Šventojo Rašto vietas, kuriose atsispindi vandens telkinių – jūros, upės, šaltinių ir šulinio – motyvai ir temos.

Jūros motyvai Senajame Testamente

Jau pirmose Šventojo Rašto eilutėse skaitome apie vandenis, virš kurių sklando Dievo Dvasia: Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų (Pr 1, 1–2). [2] Toliau kūrimo procese tas vanduo, anot aprašymo, yra atskiriamas tam tikra tvirtuma (Pr 1, 6–7). Mokslininkai kreacionistai, tyrinėdami Bibliją, čia įžvelgia prieštvaninio Žemės modelio aprašymą: apatinį, Žemės rutulio paviršiuje, esantį vandenį – pirmykštį vandenyną ir viršutinį, virš „tvirtumos“, t. y. virš atmosferos buvusį apsauginį vandens – garų sluoksnį, kuris tvano metu „dangaus langams atsivėrus“ (plg. Pr 7, 11) suiro, ir vanduo padengė visą Žemės paviršių. [3] Trečią kūrimo dieną suformuojami žemynai ir jūros: Dievas tarė: „Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Ir taip įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį – jūromis (Pr 1, 9–10). Vėliau (Pr 1, 20–21) iš jūros kyla daugybė gyvių ir gyvūnų. Pradžios knygoje mes regime vandenį ne tik kaip fizinį-cheminį vandenilio ir deguonies junginį, bet ir kaip tam tikrą priešistorinį gyvybės lopšį. „Šis senovinis „chaosas“ turėjo savyje elementus, kurie buvo visų gyvų būtybių sukūrimo pagrindas. Todėl senovės tautų mituose viskas gimsta iš vandens. Ypač tai buvo akcentuojama egiptiečių, babiloniečių ir finikiečių. Šios kultūros bendravo su Izraelio tauta, o šio bendravimo bei ryšių įtaką mes randame kai kuriuose Biblijos pasakojimuose. Visi kalba apie kažkokią senovinę „pro-jūrą“.“[4]

Tačiau ne vanduo, o Dievo Dvasia, sklandanti virš jo, yra gyvybės viskam teikėja. Tai taip pat gali simbolizuoti, kad Dievas nėra atsiskyręs ar nutolęs nuo savo sukurto pasaulio. Jis – pats Kūrėjas, yra virš, tačiau tuo pačiu ir šalia savo kūrinių, o Jo jėga palaiko visa tai, ką Jis sukūrė.

Vanduo – gyvybės nešėjas, tačiau  jis gali tapti ir negailestingu griovėju, rodančiu savo naikinančią jėgą. Nerami jūra, jos sukeliamos keliasdešimties metrų aukščio bangos nuskandina net pačius didžiausius laivus, į žmonių gyvenvietes įsiveržę potvyniai palieka griuvėsius ir mirtį.

Pradžios knygos 6–8 skyriuose aprašomas pasaulinis tvanas – Dievo rankose vandenys tampa bausmės įrankiu. Visa Žemė pusmečiui pavirsta vandenynu. Vienas iš Naujojo Testamento autorių, apaštalas Petras, pastebi, kad tuo pačiu, daugeliui pražūtingu, vandeniu teisiojo Nojaus šeima, pasistačiusi arką, buvo išgelbėta (1 Pt 3, 20). Taigi vieniems vanduo tapo mirties, o kitiems išlikimo simboliu. Žmogus bejėgis sustabdyti vandenų stichiją, tačiau Penkiaknygės autoriai piešia mums Visagalio Dievo, kuriam pavaldi kūrinija, paveikslą. Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti. Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi (Pr 8, 1–2). Vėją Dievas panaudoja ir gelbėdamas izraelitus nuo egiptiečių kovos vežimų persekiojimo, perskirdamas Raudonąją jūrą (Iš 14, 21–22). Jūros vandenys vėl vieniems tapo išgelbėjimo, o kitiems pražūties priežastimi. Sukeldamas audrą ir panaudodamas didžiąją žuvį, Viešpats suteikė nepamirštamas pamokas pranašui Jonai, kuris, ko gero, ir pats to nenorėdamas, tapo ženklu visoms kartoms.

Izraelio žemės vakaruose ribojosi su Viduržemio jūra, kurią jie dažniausiai vadindavo Didžiąja jūra (Sk 34, 6–7; Ez 47, 19–20). [5] Neaprėpiamas dydis (to meto suvokimu), neįžvelgiamos gelmės, įkvepia Biblijos poetinių ir pranašų knygų autorius pasitelkti jūros metaforą, simbolį, kalbant ir apie Dievo visagalybės, Jo charakterio ypatumus: Galingesnis už gausių vandenų šniokštimą, už galingas jūrų bangas yra Viešpats aukštybėse! (Ps 93, 4). Didelė ir neaprėpiama yra jūra, tačiau Viešpats ir Jo meilė dar didesni – daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos (Gg 8, 7). O, Viešpaties sprendimus ir Jo pažinimo didybę tegalima prilyginti jūros gelmių neišmatuojamam gyliui: Tavo teisumas – kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai – kaip jūros gelmės (Ps 36, 6), Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo (Iz 11, 9; Hab 2, 14).

Upės motyvai Senajame Testamente

 Jūras mes išvystame pirmajame Biblijos skyriuje, o antrame skyriuje jau skaitome apie nuostabias Edeno upes, teikiančias gyvybę visam sodui, kurio viduryje auga  gyvybės medis: Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes (Pr 2, 10). Keturių upių pavadinimai – Pišonas, Gihonas, Tigras, Eufratas. Apie pirmas dvi beveik nieko nežinoma, o ar Tigras su Eufratu atitinka šių dienų vadinamajame derlingajame Mesopotamijos pusmėnulyje tekančias upes, galima tik spėlioti. Greičiausiai Nojaus laikų tvanas neatpažįstamai pakoregavo visus žemėlapius ir prarasto Edeno sodo jau tenka ieškoti nebe geografinėse ilgumose ir platumose, bet greičiau savo širdies slaptumoje.

Ši, Didžioji upė, tekanti iš Edeno, tapo tam tikru archetipu, kuris vėliau naudojamas kituose Biblijos knygų aprašymuose. Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai <...>. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi (Ps 1, 1–3) – štai tokia  psalme prasideda Psalmynas. Nebe augalas, o pats Viešpaties kūrybos vainikas – žmogus tampa gyvenimo medžio įvaizdžiu. Tačiau, kad tokiu taptų, reikalingas gyvybės vanduo – Viešpaties įstatymas, kuris, prasismelkdamas į kiekvieną ląstelę, teikia gyvenimo syvus, nuostabiais vaisiais papuošia jo derlingas šakas.

Po žmogaus kritimo kelias į Edeną nebėra atviras. Užtvertas priėjimas prie gyvybės medžio, o taip pat ir prie didžiosios gyvybės upės ištakų (plg. Pr 3, 23–24). Šiandien galime matyti tik blankius tos palaiminimų šviesos šešėlius ir galime ragauti tik negausius vandens šlakelius iš to didžiojo gyvenimo šaltinio. Galbūt Kūrėjo dovanotas meilės jausmas sutuoktiniui, vaikams, artimui nors iš dalies primena tą prarasto rojaus sodo skonį ir kvapą: Mano sesuo, mano sužadėtine, tu esi užrakintas sodas, užantspauduotas šaltinis. Tavo sode auga granatai ir rinktiniai vaismedžiai, kamparas ir nardas; nardas ir šafranas, kvepiančios nendrės ir cinamonas bei įvairūs smilkalų medžiai; mira ir alavijas su geriausiais aromatais; sodo šaltinis – gyvybės vanduo ir tekantys upeliai nuo Libano (Gg 4, 12–15).

Į odes meilei sudėti tauriausi, kilniausi jausmai, maloniausi aromatai, gražiausi žodžiai, pripildantys visų laikų poetų ir dainių vaizduotę. Tačiau tikrosios Meilės šaltinis ir versmė – Viešpats Dievas. Tik Jo šaltiniai gali pagirdyti pačias giliausias žmogaus sielos kerteles.

Ezechielio knyga baigiama didingais pranašui duotais regėjimais (Ez 40–48 sk.). Jis regi ateities šventyklą, jos išsidėstymą, atskiras patalpas, kiemus, įrangą.[6] 47 skyriuje aprašoma šalia šventyklos ištekanti vandens versmė, kuri tekėdama virsta gilia, plačia upe. Pranašas  nebegalintis jos perbristi – tenka ja plaukti. Kur šios upės vanduo įtekės, bus gausu žuvies ir kitų vandens gyvių. Vandenys bus išgydyti ir visa atgis, kai įtekės upės vanduo <...> Abiejuose upės krantuose augs vaisiniai medžiai. Jų lapai nenuvys, medžiai neš vaisius visą laiką, kiekvieną mėnesį, nes vanduo iš šventyklos juos drėkins. Jų vaisius vartos maistui, o lapus vaistams (Ez 47, 9. 12). Dievas suteikia viltį, kad grąžins prarastą Gyvybės vandenį. Pranašas tai jau regi, tačiau dar negali suvokti, kada ir kaip tai įvyks. Nors šio rašinio tema apsiriboja Senajame Testamente esančių įvaizdžių apžvalga, būtų neteisinga nepaminėti apaštalo Jono regėjimo, užrašyto  paskutinėje Biblijos knygoje, Apreiškimo knygoje. Jis parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Viduryje miesto gatvės, abiejose upės pusėse, augo gyvenimo medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai – tautoms gydyti. Ir nebus daugiau jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai tarnaus Jam (Apr 22, 1–3). Pradžios knygos Edeno sodo didžioji upė ir ši upė, apaštalo Jono išvysta regėjime, tarsi įrėmina visą Biblijoje pasakojamą išgelbėjimo istoriją.

Natūralia prasme vandens telkiniai, upės, dažnai žymėjo ir tebežymi šalių, kraštų ribas (Pr 15, 18; Iš 23, 31; Joz 1, 4). Tačiau Biblijoje upės kartais simbolizuoja ir tam tikrus žmogaus, ar visos tautos gyvenimo lūžius. Štai Jokūbas po dvidešimties metų grįžta į savo gimtąjį kraštą. Jis, keletą kartų apgavęs brolį dvynį Ezavą ir savo beveik aklą tėvą Izaoką, buvo priverstas bėgti į savo motinos Rebekos tėvynę – Charaną. Čia sutikęs savęs vertą varžovą – uošvį Labaną, toliau varžosi su juo apsukrumu – kuris kurį labiau apgaus. Bet Dievo paliepimu tenka grįžti namo. Tai išgirdęs Ezavas su 400 vyrų puola jo pasitikti, greičiausiai tikrai ne norėdamas išreikšti kilniausius broliškos meilės jausmus, bet atkeršyti už patirtas skriaudas. Atėjo laikas, kai Jokūbas nebegali pasitikėti savo apsukrumu ir išmone, turtu, kurį jau išsiuntė pirma savęs, brolio Ezavo pykčiui numalšinti. Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo. Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros (Pr 32, 22–24). Tą naktį, prie Jaboko upelio, kovodamas su Dievu (ar Jo pasiuntiniu), Jokūbas (hebr. k. – apgavikas) tampa Izraeliu (kovojančiu  su Dievu). Tai – vienas esminių lūžių ne tik Jokūbo, bet ir visos būsimos išrinktosios Dievo tautos  istorijoje. Per rytinį Jordano intaką perbrenda jau nebe senasis Jokūbas, o naujasis – Izraelis.

Jordanas – svarbiausia Izraelio upė. Biblijoje ji taip pat yra tapusi tam tikru provaizdžiu – riba tarp praėjusio ir būsimo gyvenimų, tarp vergų klajonių dykumoje ir laisvų piliečių gyvenimo pažado žemėje, riba tarp gyvenimo ir mirties. Palestinos žemė nepasižymi vandens telkinių gausa, todėl ten gyvenantiems izraelitams Jordanas labai svarbus. Nors jis nedidelis, bet tai – gyvybės arterija. Sirijos kariuomenės vadas Naamanas, pranašui Eliziejui paliepus septynis kartus išsimaudyti Jordano upėje, kad išgytų, pasipiktina: Argi Damasko upių Abanos ir Parparo vanduo ne geresnis už visus Izraelio vandenis? (2 Kar 5, 12). Deja, bet kitos upės Izraelis neturi.

Po 40 metų klajonių dykuma, Izraelitai stovi prie ribos – Jordano. Mozė pakartotinai perskaito iš Dievo gautus įstatymus ir potvarkius (Įst 1, 1–4). Didžioji Egipte gimusios tautos dalis taip ir nesulaukė šios dienos. Jozuė, Kalebas ir naujai gimusi izraelitų karta ruošiasi įeiti į pažado žemę. Tautą nuo jos beskiria tik Jordanas. Dievas dar kartą pademonstruoja, kad Jis nėra apribotas. Ribas simbolizuojantis Jordanas yra perkertamas, tauta tiesiog teatrališkai pereina sausu upės dugnu. Viešpats, jūsų Dievas, išdžiovino Jordano vandenį prieš jus, kol perėjote, kaip Jis padarė Raudonajai jūrai, išdžiovindamas ją prieš mus, kol perėjome; kad visos žemės tautos žinotų, jog Viešpats yra galingas, ir kad jūs visuomet bijotumėte Viešpaties, savo Dievo (Joz 4, 23–24). Vėliau pranašai Elijas ir Eliziejus vėl pademonstruoja, kad Jo jėga pajėgi perkirsti nusistovėjusiai ribas – sudavus apsiaustu Jordanas perskiriamas dar kartą (2 Kar 2, 1–15).

Savo jėgą Viešpats ne vieną kartą pademonstravo ir per Mozę (plg. Iš 7). „Nilas, pagrindinė Egipto upė, buvo egiptiečių stabas: jis nešė jiems tiek naudos, kad jie tarnavo ir garbino jį vietoje Kūrėjo... Viešpats būtent čia juos nubaudė ir pavertė krauju tai, ką egiptiečiai buvo pavertę dievybe“[7] – pastebi  Matthew Henry Senojo Testamento komentaruose.

Raudonoji jūra, Jordanas, Nilas ir kitos upės yra ribos žmonėms, tautoms, tačiau ne Viešpačiui Kareivijų Dievui.

Šulinio, šaltinio motyvai Senajame Testamente

Izraelis yra šalia dykumos, todėl lietus čia lyja tik žiemą. Šiame krašte vanduo visada buvo taupomas. Jordanas, maitinamas Hermono kalnų sniegynų, teka ištisus metus, tačiau daug upės vandens be naudos nuteka į Negyvąją jūrą. Kitos upės dažniausiai sausros metu išdžiūsta, todėl šuliniai ir vandens saugyklos izraelitams buvo gyvybiškai būtinos. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyventojai nebegalėdavo iš šulinio pasisemti vandens, jie buvo pasmerkti mirti iš troškulio.[8] Galbūt todėl mes išvystame tokias atkaklias Izraelio patriarchų kovas dėl šulinių (Pr 21, 25; 26, 15–32).

Šulinių kasimas įgauna egzistencinį atspalvį. Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis <...>. Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs (Pr 26, 15. 18). Dar vėliau Izaoko tarnai priversti ieškoti vis naujų versmių. Dėl jų vyksta ginčai su vietiniais, filistinais. Tai atspindi šulinių vardai Esekas (Aiškinimasis), Sitna (Neapykanta).

Galų gale iškasamas šulinys, dėl kurio nebesiginčijama – Rehobotas (Plati, erdvi vieta).[9] Tada Izaokui apsireiškia Dievas tardamas: Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis (Pr 26, 24).

Iškasami dar keli šuliniai (Pr 26, 25. 32). Dievas Izaokui apsireiškia panašiu būdu kaip ir jo tėvui Abraomui, būtent po to, kai jis savarankiškai iškasa naujus šulinius. Ne vienoje Biblijos vietoje yra užrašytas toks išpažinimas: Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas (Iš 3, 6). Ne bendrinis, bet asmeninis Dievas, ne tik garsaus tėvo Abraomo, bet ir tylenio Izaoko, ir apgaviko Jokūbo. Nors tiesioginių Senojo Testamento įrodymų apie Jokūbo iškastus šulinius neturime, tačiau evangelijoje pagal Joną užsimenama, kad Samarijoje buvo išlikęs patriarchui Jokūbui priskiriamas šulinys (Jn 4, 6. 12).

Matome, kad šuliniai įgauna kur kas gilesnę nei tik fizinio, natūralaus troškulio numalšinimo priemonės prasmę. Jūs su džiaugsmu semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinių, – rašo pranašas Izaijas (Iz 12, 3). Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės. Tu turi gyvenimo šaltinį,  – gieda Dovydas (Ps 36, 8–9).

Yra geri ir blogi šuliniai: Dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens, – perspėja Jeremijas (Jer 2, 13).

Gyvybės vanduo jau nebeteka taip atvirai, kaip praeityje tekėjo Edeno sode, ir vis dar neteka taip plačiai, kaip pranašo Ezechielio ar apaštalo Jono regėjimuose. Todėl tenka kastis, ieškoti, dėti pastangas, kad atrastum gaivinančias gyvybės vandens versmes, kaip didžiausią turtą kaupti gyvojo vandens atsargas. Jei jūros, upės simbolizuoja Dievo darbą, juk Jis tai sukūrė, tai šuliniai jau yra mūsų žmogiškosios pastangos, gerąja prasme, ir darbas dievoieškos ir bendrystės su savo Kūrėju kelyje.

Išvados ir apibendrinimai

Šiame rašinyje pabandžiau panagrinėti kai kurias Šventojo Rašto vietas, atsispindinčias vandens telkinių motyvų atsikartojimą. Nepaliečiau ežerų, nors būtų galima atrasti Galilėjos ir Mirusios jūros sugretinimų. Pateikiau ir nagrinėjau pavyzdžius iš 12 Senojo Testamento ir 3 Naujojo Testamento knygų.

Vandens motyvas vienaip ar kitaip atsikartoja visose Senojo Testamento kanono dalyse: Penkiaknygėje, Istorinėse, Pranašų ir  Išminties knygose. Galima daryti išvadą, kad Senajame Testamente apie vandenį ir jo telkinius kalbama ne tik natūralia fizine, bet ir perkeltinėmis prasmėmis, jiems suteikiant gilesnę, dvasinę prasmę ir simboliką.

Na ir žinoma – Dievas, Jis – Kūrėjas ir visa ko priežastis, sutvėręs dangų ir žemę su vandenynais, jūromis bei upėmis – taip prasideda Biblija. Jis ir niekas kitas, buvo ir tebėra viso kūrybinio proceso  iniciatorius ir tęsėjas. Visa kūrinija, taip pat ir jūros, tekančių upių ir vandens šaltinių įvaizdžiai, atspindi Jo didybę ir visagalybę.

--------------------

1 Internetinė prieiga: http://sveikata.su.lt/sveika_aplinka/vandeniukas.htm

2 Čia ir toliau Biblijos citatos iš: Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, Vilnius, Tikėjimo žodis, 2007

3 Дж.С. Маклин, Роджер Окленд, Лари Маклин, Очевидность сотворения мира: Происхождение планеты земля  Internetinė prieiga: http://jesuschrist2012.narod.ru/books/Conspicuity.htm#6

4 Tadas Rudys, Vandens simbolika Biblijos ir liturgijos kontekste, p. 69, internetinė prieiga: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2009~ISSN_1648-8776.N_4_25.PG_68-74/DS.002.0.01.ARTIC

5 Ринекер Ф., Майер Г.  Библейская Энциклопедия Брокгауза / Средиземное море,

6 Уильям Макдональд, Библейские комментарии для христиан. Ветхий Завет, CLV 2009, p.1019

7 Мэтью Генри, Толкование книг Ветхого завета, 2007 Dutch Reformed Tract Society, Russian edition p. 308

8 Biblijos enciklopedija, Vilnius: Alna litera, 1993, p. 22

9 Мэтью Генри, Толкование книг Ветхого завета, 2007 Dutch Reformed Tract Society, Russian edition p. 177

 

Literatūros sąrašas

1. Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, Vilnius, Tikėjimo žodis, 2007

2. Biblijos enciklopedija,  Vilnius:  Alna litera, 1993, p. 22

3. Sveika aplinka, Vanduo,  Internetinė prieiga: http://sveikata.su.lt/sveika_aplinka/vandeniukas.htm

4. Tadas Rudys, Vandens simbolika Biblijos ir liturgijos kontekste, p. 69, internetinė prieiga: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2009~ISSN_1648- 8776.N_4_25.PG_68-74/DS.002.0.01.ARTIC

5. Дж.С. Маклин, Роджер Окленд, Лари Маклин, Очевидность сотворения мира:  Происхождение планеты земля.  Internetinė prieiga:  http://jesuschrist2012.narod.ru/books/Conspicuity.htm#6           

6. Мэтью Генри , Толкование книг Ветхого завета, 2007 Dutch Reformed Tract Society,  Russian edition, p. 308

7. Ринекер Ф., Майер Г.  Библейская Энциклопедия Брокгауза / Средиземное море

Bendrinti: