.jpg)
Juk Kūdikis mums gimė, Sūnus mums duotas...
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,
ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis...
Vargu ar galime įsivaizduoti, kaip reikėtų suprasti Kristaus asmenį, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą be šių ar kitų ištraukų iš Izaijo knygos. Būtent Izaijas per amžius ugdė iš pradžių Izraelio tautos, vėliau - Evangelijų autorių ir krikščioniškos bažnyčios mesijinę vaizduotę. Viena vertus, būtent Izaijas suteikia krikščionims tuos simbolius ir žodyną, kuriais mes galime išreikšti giliausius Dievo slėpinius Jėzuje Kristuje. Kita vertus, Izaijas atsiskleidžia visa savo pilnatve būtent tuomet, kai jo raštai skaitomi per Evangelijos prizmę.
Palaipsnis suvokimas
Dabar mums tai sunku įsivaizduoti, tačiau nei Izaijas, nei kuris nors kitas mesijinis pranašas pirmųjų savo skaitytojų nebuvo iš karto suvokiamas kaip skelbiantis Kristaus užgimimą. Ši pranašo žodžių prasmė atsiskleidžia palaipsniui: kiekvienai skaitytojų kartai Šventoji Dvasia atverdavo naujas dieviškos ištarmės gelmes. Tai nereiškia, kad kiekviena karta „sukurdavo" savo prasmę, kurią perteikdavo vėlesnėms kartoms; greičiau šį gilėjančios prasmės pojūtį reikėtų suvokti kaip palaipsniui atsiveriantį apreiškimą. Pranašysčių daugiasluoksniškumas - tai Dievo Žodžio amžinumo ir Dievo Apvaizdos visoms kartoms atspindys.
Keturi pranašystės sluoksniai
Kiekvienoje pranašystėje apie Dievo pažadėtąjį Karalių galima įžvelgti bent keturis sluoksnius ar lygmenis, kurie atspindi tą gilėjančią sampratą apie Dievo žodžių prasmę: istorinį, adventinį, kristologinį ir eschatologinį lygmenį. Kiekvienas iš šių keturių sluoksnių yra svarbus, siekiant teisingai suprasti pranašų žodžius, o visi kartu jie atskleidžia Dievo žodį kaip gyvą ir veiksmingą per kartų kartas.
Norėdama parodyti, kaip kiekvienas iš mano paminėtų sluoksnių padeda atrasti pranašystės žodžių pilnatvę, pasitelksiu galbūt net per gerai žinomą mesijinę pranašystę iš Izaijo 9, 1-6.
Istorinis kontekstas
Pranašo žodžiai netariami vakuume. Juos padiktuoja tam tikros istorinės aplinkybės: Dievo tautos istorijos vingiai, karalių poelgiai, visuomeninės problemos, netgi paties pranašo išgyvenimai. Tad ir ta žinia, kurią Dievas patiki savo žodžio nešėjams, visų pirma yra suvokiama kaip Dievo atsakas į susidariusią situaciją. Norėdami atkurti istorinį kontekstą, kuriame kalba pranašas, galime pasikliauti nuorodomis nagrinėjamoje ištraukoje, platesniu knygos kontekstu ir istorinėmis Biblijos knygomis, dažniausiai - Karalių ir Metraščių.
Istorijos atspindžiai Izaijo 9 skyriuje
Nagrinėjant Izaijo 9 skyrių, pirmose šešiose eilutėse konkrečių istorinių užuominų nėra gausu. Nors pranašas kalba apie „tautą gyvenančią tamsoje" (Iz 9, 1), ją „slegiantį jungą" ir „pečius lenkiančią kartį" (Iz 9, 5), šiuos užuominos yra pernelyg simbolinės, kad galėtume atkurti tikslią situaciją, kurioje Izaijas kalba. Būtent tai, kad istorinės aplinkybės čia nėra tiksliai įvardijamos, bet pateikiamos per simbolius, ir lemia šios ištraukos populiarumą nepaisant kintančių laikmečių: kiekvienas pamokslininkas ar Rašto aiškintojas gali įžvelgti savo gyvenamojo laikotarpio tamsą ir vergovę, kuriose Dievas tęsi savo pažadus.
Istorinis knygos kontekstas
Kiek daugiau apie Judo karalystės, kuriai kalba Izaijas, politines aplinkybes galime sužinoti iš ankstesnių knygos skyrių. 7 skyrius gan iškalbiai perteikia situaciją: „Ahazui, Jotamo sūnui, Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Rezinas, Aramo karalius, ir Pekahas, Remalijo sūnus, Izraelio karalius, pakilo karo žygiui prieš Jeruzalę, tačiau nepajėgė jos pulti" (Iz 7, 1). Dar daugiau, 5 ir 6 eilutės atskleidžia,kad Aramo ir Izraelio valdovai surengė sąmokslą prieš Judo karalių Ahazą, norėdami nuversti jį nuo sosto. Pats Ahazas Izaijo pranašystėje atsikleidžia kaip silpnavalis ir bailus vadovas, kurio širdis, kai jis išgirsta apie apgultį dreba „kaip dreba miško medžiai, vėjo blaškomi." (Iz 7, 2)
Pranašystės ir istorinių knygų sąsajos
Šio sąmokslo priežastį sužinome iš istorinių knygų - 2 Karalių 16 ir 2 Metraščių 28 skyrių. Čia atsiskleidžia ir atskalūniškas Ahazo charakteris, ir jo panieka Izraelio Dievui bei bergždžios pastangos pasipriešinti Aramo ir Izraelio spaudimui sudarant sąjungą su Asirija. Nepaisant to, kad pranašas Izaijas patikina karalių, kad Izraelio ir Aramo dienos jau suskaičiuotos, kad jie tik „smilkstantys nuodėguliai" (Iz 7, 4), Ahazas mieliau pasikliauja politinėmis sąjungomis, kurios ilgianiui nualins Judo kraštą ir kainuos šalies politinę laisvę.
„Rekonstruotos" ištarmės aplinkybės
Būtent tokiomis aplinkybėmis Dievas duoda ženklą Ahazui ir Judo karalystei: „Štai ta mergelė laukiasi, - ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu" (7, 14). Užgimsiantis vaikas taps tarsi įkūnytu Dievo pažado simboliu, priminsiančiu kraštui, kad Dievas neapleido savo tautos (Emanuelis - Dievas su mumis). Šiuo atveju kalbėdamas apie kūdikio motiną, pranašas turi mintyje jauną moterį (hebrajiškai almah, skirtingai nei betulah, netekėjusi mergina), kuri yra žinoma tiek pranašui, tiek pačiam karaliui (tai nurodo žymimasis artikelis, kurį į lietuvių kalbą galima versti kaip „štai ta mergelė"). Šiame kontekste visai tikėtina, kad pranašas rodo į Ahazo žmoną, būsimojo karaliaus Ezekijo motiną Abiją. Tokiu būdu užgimsiantis sūnus yra ir Dievo pažado Dovydui - kad jo palikuonys valdys Judą per amžius - tęsėjimas, nepaisant Aramo ir Izraelio sąmokslo.
Žinia pirmiesiems klausytojams
Tad tokiame kontekste gimsta ir Izaijo 9 skyrius. Čia ima ryškėti, ką girdėjo ir ką matė pirmieji Izaijo klausytojai: tauta iš tiesų gyveno tamsoje, nes politinės perspektyvos buvo niūrios, tauta padrikusi, o karalius - bevalis parsidavėlis Asirijai. Bet būtent tokiomis aplinkybėmis pranašas netikėtai skelbia viltį nusivylusiai Judo tautai, žadėdamas išvadavimą tiek iš Asirijos, tiek iš Izraelio ir Aramo pinklių. Žiaurumų ir kovos simboliai - karių sandalai, krauju suteptos skraistės (Iz 9, 4) tuo metu nebuvo kažkokie abstraktūs simboliai, bet greičiau kasdienė tikrovė, ir Judo gyventojai vargiai ar galėjo įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.
Ezekijo gimimas kaip pranašystės išsipildymas
Tačiau pranašo darbas, anot W. Bruegemanno, vieno žymiausių Senojo Testemento tyrinėtojų iš JAV, yra „rasti pakankamai svarius simbolius, kad astvertų beviltišką situaciją, kurioje kažkas naujo atrodo neįsivaizduojama ." [1] Tokiu simboliu čia tampa užgimęs sūnus - tas pats, apie kurį kalbėta prieš porą skyrių. Jo gimimas yra Dievo pažadų išsipildymo pradžia. Izaijas žvelgdmas į užgimusį karališką įpėdinį sako „jis bus mūsų valdovas" ir dalijasi dieviškąja įžvalga, kad šis vaikas bus teisus karalius, kuris atneš išvadavimą savo tautai. Ir išties, Ezekijas, Ahazo ir Abijos sūnus, tapo karaliumi, kurio valdymo metai buvo pažymėti sąlygine taika ir gerove, nepaisant itin permainingos politinės situacijos tarptautinėje arenoje ( 2 Karalių 18-20, 2 Metraščių 29-32).
Adventinis lygmuo
Šio lygmens pavadinimas nėra „techninis" terminas, vartojamas Biblijos tyrinėtojų, bet greičiau mano pačios bandymas apibūdinti tą laikotarpį, kuris skyrė pirmuosius pranašo žodžius girdėjusius klausytojus nuo pranašystės išsipildymo per Kristaus užgimimą. Būtent šiuo laikotarpiu tam tikrų pranašysčių tekstuose Dievo žmonės atranda naują gelmę: mesijinį pažadą, kad Dievas suteiks tautai išganytoją, pateptąjį Karalių.
Judo nuosmukis
Smunkant Dovydo dinastijos galybei ir didėjant Rytų imperijų įtakai, Dievo tauta natūraliai ima ilgėtis valdovo, kurio viešpatavimas bus paremtas „teismu ir teisumu". (Iz 9, 6) Šiam ilgesiui naują prasmę ir dar aiškesnę formą suteikia Judo karalystės tremtis Babilone. Praradę visa tai, kas įprasmino jų gyvenimą - Dovydo dinastijos karaliavimą ir Jeruzalės šventyklą, kurie šiuolaikiniame pasaulyje atitktų užtikrintumo, įtakos ir teisėto egzistavimo praradimą [2], jie pranašų žodžiuose ieško atsako į susidariusią krizę ir vilties ateičiai.
Naujai sužibusi mesijinė viltis
Štai čia Izaijo žodžiai sušvinta nauja šviesa.Walteris Brueggemannas apibūdina tremties laikotarpį kaip pašaukimą paleisti tai, kas sena ir priimti tai, kas nauja [3] . Tuo metu atrodo, kad Dievo Sandoros su Izraeliu per Abraomą ir Dovydą pakimba ant plauko: pažadėtoji žemė užimta ir nuniokota, tauta išbarstyta po Babiloną, Dovydo dinastija nuversta, o apie palaiminimą nėra nė ko kalbėti. Tačiau būtent tokiomis sąlygomis Dievas atveria savo žmonių suvokimą, kad ateisiantis Mesijas bus toli gražu ne toks Karalius, apie kurį jie įprastai galvoja, bet tas, ant kurio ilsėsis Dievo dvasia, ir kuris atkurs Izraelį ne tik kaip politinę jėgą, bet ir kaip dvasinę viešpatystę.
Ne tie mesijai
Bėgant amžiams šio Pateptojo atšvaitus Dievo tauta matė įvairiuose asmenyse ir valdovuose. Griuvus Babilonui ir iškilus Persijai, kurios karalius Kiras buvo kur kas tolerantiškiau nusiteikęs pavergtų tautų atžvilgiu ir netgi leido atstatyti Jeruzalę ir šventyklą, būtent jis buvo tapatinamas su Dievo tarnu, su Mesiju. Judui grįžus į savo kraštą, kartais tos viltys buvo sutelkiamos į vieną ar kitą Dovydo dinastijos palikuonį, naujai iškilusį valdovą, pasipriešinimo svetimtaučių viešpatavimui vadą ar kokią kitą asmenybę, bet atotrūkis tarp to, ką žadėjo Izaijas ir to, ką žmonės matydavo tose asmenybėse buvo toks didelis, kad tik dar labiau sustiprino suvokimą, kad tas pažadėtasis Mesijas bus eschatologinė figūra - tas, kuris atneš šio amžiaus pabaigą ir su kuriuo prasidės naujasis amžius, naujojo Izraelio atkūrimas, naujas Izraelio Dievo viešpatavimas savo krašte.
[1] W. Breuggemann, The Prophetic Imagination, Fortress Press, 1978, p. 66
[2] W. Brueggemann. Hopeful Imagination, Fortress press, 1988, p. 6
[3] Ten pat, p. 4
Bus daugiau.
