Šven­ta­sis Raštas­ – gy­ve­ni­mo va­do­vas

Visados skatinu ir nuolatos prašau, kad jūs nesitenkintumėte vien tik tuo, kas bažnyčioje sakoma, bet ir namuose Šventąjį Raštą skaitytumėte. Te niekas šaltai ir atmestinai nesiteisina: „Esu advokatas, esu miesto tarėjas, esu amatininkas, turiu žmoną ir privalau vaikus išmaitinti, esu namų galva, esu pasaulietis - ne mano reikalas Raštus skaityti.

Tegu tai daro tie, kurie pasitraukė iš pasaulio, gyvena atsiskyrę kalnuose!" Ką kalbi? Argi ne tavo reikalas Šventu Raštu naudotis, kai esi įsipainiojęs į tūkstantį rūpesčių? Ir kam kitam yra labiau reikalinga Šventojo Rašto paguoda ir pagalba, jei ne tam, kuris stovi daugybės užsiėmimų sūkury? Vienuoliai nekenčia gatvės triukšmo, jų trobelės pastatytos nuošalioj vietoj, jie su nieku nebendrauja, bet džiaugiasi tobula ramybe ir tyla, tarsi gyventų nuo vėjo apsaugotame saugiame uoste.

Mums, kuriuos jūra mėto šen ir ten, kurie kybome tūkstanteriopame nuodėmės pavojuje, visados reikalinga nuolatinė Šventojo Rašto paguoda ir padrąsinimas. Esantieji toliau nuo mūšio yra rečiau sužeidžiami. O tu esi pirmose mūšio linijose ir nuolatos esi sužeidžiamas, todėl tau reikia daugiau pagalbos. Čia tave suerzina žmona, čia sūnus, čia supykdo vergas. Priešas persekioja, draugas apkalba, kaimynas peikia, bendradarbis apgauna. Dažnai atsitinka, kad teisėjas grasina, spaudžia neturtas, nuliūdina giminaičio netekimas, laimė padaro išdidų, o nelaimė nusiminusį. Aplink mus - gausu progų, privedančių prie pykčio, rūpesčio, nusiminimo ir liūdesio, prie tuštybės arba nusivylimo. Todėl mums visados reikia Šventojo Rašto ginklų. Vartokime dieviškus vaistus gautosioms žaizdoms gydyti ir gresiančioms išvengti. Skaitydami Šventąjį Raštą siekime to, kad piktosios dvasios strėlės būtų atšipusios ir nuo mūsų atšoktų. Tas, kuris nuolatos šių dvasinių vaistų nevartoja, negali būti išganytas.

Jonas Auksaburnis,
Homilijos apie Lozorių 3,1-2

Bendrinti: