95 psalmės pamokos (I dalis)

Mes norime būti visa ko centre.

Nors mes supratome, kad mūsų Saulės sistemos centras yra Saulė, kai kurie krikščionys vis dar mano, kad dvasinėje sferoje svarbiausias visgi yra žmogus. Mes vis pabrėžiame, ką Dievas gali padaryti dėl žmogaus, ir nekalbame apie žmogaus pareigą Dievui. Kai mūsų gyvenimą sutrikdo nelaimės, mes sutrinkame ar net supykstame ant Dievo. Tad nenuostabu, kad krikščionims taip nelengva garbinti Dievą. Garbinimo centre turėtų būti Dievas, o ne žmogus. Garbinant dėmesys kreipiamas į Dievą ir Jo didybę, o ne į žmogų.

95-100 psalmės yra garbinimo ir šlovinimo psalmės. Garbinimas nuo senų laikų buvo nepaprastai svarbi liturgijos dalis. 95 psalmė padeda tikinčiajam nukreipti savo dėmesį nuo savęs į Dievą, o tai, siekiant pagarbinti Jį, yra nepaprastai svarbu. Ši psalmė mūsų mintis ir susižavėjimą nukreipia į Dievą.

Hebrajiškame tekste nėra nurodyta, kas yra šios 95 psalmės autorius, nežinome ir istorinių jos parašymo aplinkybių. Kai kurie tyrinėtojai atkreipė dėmesį į itin ryškų nuotaikos pasikeitimą šioje psalmėje ir mano, kad iš pradžių tai galėjo būti ne viena, o dvi psalmės. Tačiau toks požiūris buvo paneigtas. Staigus nuotaikos pasikeitimas atskleidžia ne tik garbinimo pobūdį, bet ir žmogaus prigimtį. Pažvelkime į šios psalmės perduodamą žinią - tai padės mums tapti geresniais garbintojais ir išvengti tų nemalonių pasekmių, dėl kurių įspėja antroji šios psalmės dalis.

Kvietimas džiaugtis

Ateikite, giedokime Viešpačiui! Džiaugsmingą triukšmą kelkime savo išgelbėjimo uolai! Ateikime į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes! Viešpats yra didis Dievas ir didis Karalius, didesnis už visus dievus. Jo rankoje yra žemės gelmės ir Jam priklauso kalnų viršūnės. Jo yra jūra, nes Jis ją sutvėrė, ir sausuma Jo rankų darbas (Ps 95, 1-5).

Tai psalmininko kvietimas garbinti Viešpatį. 1-2 eilutėse randame raginimą džiaugtis, o 3-5 eilutėse atskleidžiama ir to džiūgavimo priežastis. Pamėginkime suvokti šių eilučių esmę, atkreipdami dėmesį į keletą garbinimo savybių, kurias psalmininkas skatina. Pirma, autorius čia vartoja daugiskaitą, tad skatinamas kolektyvinis, visos bendruomenės garbinimas. Nors garbinti galima ir asmeniškai (pavyzdžiui, kur nors nuošalioje vietoje ilsintis ar su meškere rankoje), čia ir kitur Rašte garbinimas yra apibūdinamas kaip kolektyvinis veiksmas.

Antra, psalmės autorius ragina garbinimą išreikšti balsu. Gan dažnai mes galvojame apie garbinimą ne tik kaip apie asmeninį, bet ir kaip tylų veiksmą. Mums sakoma: „Giedokite giesmę garbindami", ir mes suprantame, kad tai reiškia giedoti lėtai ir tyliai. Žinoma, Rašte randame ir tokių paraginimų: Liaukitės (nurimkite) ir žinokite, jog Aš esu Dievas! (Ps 46, 10). Kituose vertimuose ši eilutė išversta „Liaukitės kovoti", „Paleiskite, atsipalaiduokite", todėl manoma, kad čia kalbama ne apie garbinimą viešumoje, bet greičiau ragina liautis kovoti, liautis kivirčytis, ir šis raginimas skirtas daugiau netikinčiam pasauliui nei tikintiesiems. O pirmos dvi šios psalmės eilutės ragina viešai balsu girti Dievą.

Trečia, šiose eilutėse vartojamos sąvokos kalba apie gyvybingą ir energingą gyrių. Raginama tai daryti  linksmai, dėkinga širdimi. Čia kalbama ne apie silpną, liūdną gyrių, bet apie energingą garbinimą. Čia vartojami terminai, atrodytų, labiau tiktų futbolo stadione nei šventykloje: Džiaugsmingą triukšmą kelkime <...> džiaugsmingai giedokime. Angliškame vertime pastaroji frazė skamba taip: „shout for joy", pažodžiui verčiant, tai reikštų „šaukti iš džiaugsmo". Tas „šauksmas" perteikia stiprų jausmą, dažniausiai džiaugsmingą, bet kartais galima šaukti ir iš sielvarto (Rd 2, 18-19).

Sąvoka „džiaugsmingai šaukti" kilusi iš hebrajiško žodžio, kurio prasmė „sušukti, pradėti šaukti". Taip buvo daroma ruošiantis mūšiui ar tikintis pergalės (Joz 6, 10. 16. 20; 1 Sam 4, 5; 17, 20. 52). Ir karūnuojant Saulių Samuelis tarė susirinkusiems: „Ar matote tą, kurį Viešpats išsirinko? Nėra jam lygaus visoje tautoje". Tada žmonės pradėjo šaukti: „Tegyvuoja karalius!" (1 Sam 10, 24).

Kai kurie krikščionys mano, kad garbinimas negali ir neturėtų būti labai veržlus ar triukšmingas. Jie dažnai kritikuoja kitus, kurių garbinimas yra pernelyg gyvas ir entuziastingas. Nors pasitaiko kraštutinumų, nedaugelis iš mūsų priartėjane prie tos ribos, kad būtų galima pasakyti: „Jie šlovina pernelyg entuziastingai." Mes esame linkę kritikuoti veržlų, energingą garbinimą, nors žinome, kad Mikalės, kuri paniekino entuziastingą Dovydo šokį prieš Dievo skrynią, požiūris Dievui nepatiko (2 Sam 6, 12-23).

Galiausiai, atkreipkime dėmesį į tai, kad linksmas, energingas gyrius šiose psalmės eilutėse yra nukreiptas į Dievą. Svarbiausias čia yra Dievas, o ne jaudulys, entuziazmas ar išraiškos priemonės. Bendruomenė nėra skatinama „pakilti aukštai", vis pakurstant savąjį entuziazmą. Jų džiaugsmo šaltinis ir gyriaus objektas yra jų Dievas. Biblinis garbinimas - tai toks garbinimas, kurio įkvėpėjas ir objektas yra Dievas. Kaip Saulė yra mūsų Saulės sistemos centras, taip ir Dievas yra mūsų garbinimo bei šlovinimo centras.

Nors mūsų garbinimas turėtų būti karštas, jis turi būti grindžiamas tiesa. 3-4 šios psalmės eilutėse aprašomas Dievo suverenumas turėtų būti viso mūsų garbinimo pagrindas. 3 eilutė nusako Dievo suverenumą bendrais bruožais: Viešpats yra didis Dievas ir didis Karalius, didesnis už visus dievus. Šis teiginys jokiu būdu nereiškia, kad psalmininkas mano, jog yra ir kitų dievų. Jis sako, kad Izraelio Dievas didesnis už netikrus „dievus", kuriuos garbina pagonys. Kai, išeinant iš Egipto, Dievas sutriuškino visus netikrus dievukus, izraelitai giedojo: Viešpatie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks šlovingas šventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais? (Iš 15, 11).

4 ir 5 eilutėje apie Dievo suverenumą kalbama jau konkrečiau: Dievas yra visos žemės Kūrėjas ir visos kūrinijos valdovas. Jis yra visų kūrinių savininkas. Jis valdo ir kontroliuoja visa, ką Jis sukūrė. Žodžiai „gelmės" ir „viršūnės" (4 eil.), „jūra" ir „sausuma" (5 eil.) pabrėžia, kad visa yra Jo kūriniai ir Jis visa valdo. Jis ne tik sukūrė pasaulį, bet pasaulis vis dar yra Jo rankose.

Kvietimas nusižeminti

Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus!  Jis yra mūsų Dievas, o mes - Jo ganoma tauta ir Jo rankų globojamos avys! (Ps 95, 6-7). Atkreipkite dėmesį  į tono kaitą: veržlų, entuziastingą gyrių keičia baimės įkvėptas nusižeminimas. Skaitydami 1 ir 2 eilutes, galime matyti garbintoją, stovintį Dievo akivaizdoje ir entuziastingai  šaukiantį. O 6 eilutėje jis krenta veidu prieš Dievą tyliai nusižemindamas.

Pirmąsias penkias eilutes galima apibūdinti žodžiu „gyrius", o 6-7 eilutes apibendrintų „nusižeminimas". Šie žodžiai, beje, atspindi pagrindinius sąvokos „garbinimas" niuansus tiek hebrajų, tiek graikų kalboje. Garbinimas apima ir viena, ir kita: ir veržlų, energingą gyrių, ir bežadį nusižeminimą.

Šis nusižeminimas pristatomas 6 eilutėje, o paaiškinamas 7-oje. Dievas yra mūsų Sutvėrėjas. Dievas yra ne tik dangaus ir žemės (4-5 eil.), bet ir žmogaus Kūrėjas. Manau, čia psalmininkas primena Izraeliui, kad Dievas yra jo Kūrėjas. Tai aiškiai teigiama ir kitur: Taip sako Viešpats, kuris tave padarė ir sukūrė tave dar įsčiose: ‘Nebijok, mano tarne Jokūbai ir Ješurūnai, kurį išsirinkau (Iz 44, 2; 51, 13; 54, 5; Įst 32, 6. 15. 18; Ps 100, 3; 149, 2).

Kaip Dievas valdo žemę, kurią Jis sukūrė (4-5 eil.), taip Jis yra ir savo tautos, kurią Jis, Kūrėjas, pašaukė gyvuoti, Ganytojas. Jis artimai bendrauja su savo tauta, kaip piemuo su savo banda (Ps 74, 1; plg. Jn 10). Kaip visa kūrinija yra Jo rankų darbas, taip ir Dievo tauta yra Jo ganoma tauta ir Jo rankų globojamos avys (7 eil.).


Bus daugiau