.jpg)
Laiško romiečiams 8 skyrius yra viena svarbiausių Šventojo Rašto vietų (žinoma, greta aukštutiniame kambaryje susirinkusių mokinių aprašymo), kurioje kalbama apie Šventosios Dvasios doktriną.
1. Dvasinio gyvenimo pagrindas (Rom 8, 1-4)
Jėzuje Kristuje Dievo vaikas įgyja naują statusą. Dėl Gelbėtojo įsikūnijimo (Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu) ir išperkančios mirties ant kryžiaus (auka už nuodėmę - Rom 8, 3), tikintieji buvo išgelbėti ir Kristuje įgijo visiškai naują statusą. Dabar, būdamas Kristuje ir Dievo Dvasiai padedant, tikintysis gali tikėtis pergalės prieš blogį.
Laiško romiečiams 8 skyrius prasideda žodžiu „Taigi". Manau, tai - nuoroda į 7 skyriaus 1-6 eilutes, kuriose, siekdamas paaiškinti mirtį Įstatymui ir santuoką su Kristumi, Paulius pateikia santuokos analogiją. 7 skyriaus 7-25 eilutėse svarstoma, ar Įstatymas yra nuodėmingas, ar geras. Daroma išvada, kad nors Įstatymas ir geras, tačiau jis tapo mirties „pranašu", nes rodė į nuodėmę.
8 skyriaus 1 eilutėje rašoma: Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Žodis „pasmerkimas" Pauliui reiškia pasmerkimą dėl nuodėmės, ne tik pralaimėjimą dvasiniame gyvenime. Todėl ši nuoroda rodo ne tik į dvasinės kovos aprašymą. Atskaitos taškas - išganymas. Jei žmonės yra Kristuje, jie yra tikri tikintieji, kurie tapatinasi su Kristumi per tikėjimą, - jiems nėra pasmerkimo. Dievas neteisia ir neteis tų, kurie yra Kristuje, nes Kristus buvo nuteistas už juos.
Priežastis, kodėl mes laisvi nuo pasmerkimo, nurodyta 2 eilutėje: Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo. Patikėję Kristumi, mes gavome Šventąją Dvasią, kuri teikia gyvenimą, o Įstatymas, priešingai, neša mirtį. Mes buvome išlaisvinti - tai atlikta; mums nebereikia siekti laisvės, turime tik tą laisvę išsaugoti. Tai tarsi kilimas liftu - nereikia stengtis, kad kiltum į viršų.
3 eil. Paulius rašo, kad Įstatymas to padaryti negalėjo, - jis buvo per silpnas, nes nagrinėjo nuodėmingumo ir bausmės už nuodėmes problemas. Įstatymo pagrindas buvo stiprus, bet nepasiekė purvo žmogaus širdies gelmėje. Mus išlaisvino Dievo Sūnus, atsiųstas nuodėmingo kūno pavidalu (kai kurie teologai sako - nuodėmingame kūne, tačiau tai neteisinga), kad taptų auka už nuodėmę. Jis pasmerkė nuodėmę nuodėmingame žmoguje.
Šiuo veiksmu buvo siekiama, kad mumyse būtų išpildyti visi Įstatymo reikalavimai (4 eil.). Šioje eilutėje matome pusiausvyrą, nes galima pernelyg stengtis vykdyti Įstatymą ir patirti didžiulį stresą (esame saugomi nuo antinomianizmo [graikų k. žodis nomos reiškia „įstatymą"]). Būtina laikytis įstatyme numatyto standarto - Dievo teisumo. Sakydami, kad daugiau nesame įstatymo valdžioje, esame teisūs, bet tai nesuteikia mums leidimo vengti Įstatymo teisumo. Paulius sako, kad vienintelis būdas įvykdyti Įstatymą yra gyventi Kristuje per tikėjimą (nėra pasmerkimo, nes už mūsų nuodėmes buvo sumokėta) ir Šventąją Dvasią (kad būtume teisūs, kaip to nori Dievas). Esantys Kristuje gyvena ne pagal nuodėmingą prigimtį, bet pagal Dvasią. Jie gali bandyti savo jėgomis taip gyventi, tačiau Dvasia pradės veikti ir juos pasmerks. Atkreipkite dėmesį į frazę: kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse - kažkas kitas turi tai mumyse padaryti. Krikščioniško gyvenimo varomoji jėga yra Šventoji Dvasia, nors pirmyn einame mes patys.
Paulius pradeda skyrių dar kartą pakartodamas tiesą, kad Kristus išlaisvino mus iš pasmerkimo ir per Šventąją Dvasią mus įgalino gyventi naują gyvenimą.
2. Dvasinio gyvenimo pergalė (Rom 8, 5-17)
a) Dvasios kontroliuojamas protas. 5-8 eilutėse kalbama apie nuodėmingą ir Dievo Dvasios kontroliuojamą protą. Šiose eilutėse Pauliaus žodžiai skamba kaip aprašymas, o ne raginimas, - krikščionys gyvena ne pagal kūną, bet pagal dvasią. Dievo Dvasia gyvena mumyse, todėl mes turime gyvenimą ir ramybę. Gyvenančiųjų pagal kūną mintys yra nuodėmingos, jie patiria mirtį, nes yra priešiški Dievo įstatymams.
Paulius parodo, kaip Šventoji Dvasia paveikia mūsų mintis, mūsų pasirinkimus ir troškimus. Kai kurie tikintieji net nežino, kad Dievo Dvasia veikia jų gyvenime - jie mano, kad Dvasia veikia per įspūdingus potyrius, tačiau dažniausiai Ji veikia kitaip. Todėl, kol kovojame su nuodėme bei kalte, siekdami teisumo ir švarios sąžinės, Dievo Dvasia teikia ramybę ir gyvenimą. Rezultatai gali būti netobuli, bet tai yra Dvasios vaisiai. Kita vertus, nemąstydami dvasiškai žmonės gali tvarkyti savo gyvenimą tik tokiais būdais, kurie prieštarauja Dievui ir užtraukia Jo rūstybę, o mąstyti dvasiškai įmanoma tik esant viena su Kristumi. Neutralios pozicijos tiesiog nėra.
Graikų k. prielinksnis kata nurodo standartus - pagal kūniškus ar pagal Dvasios standartus. Gyventi pagal kūną reiškia gyventi vadovaujantis žmogiška prigimtimi, kuri yra priešiška Dievui. Gyventi pagal Dvasią reiškia gyventi paklūstant Dvasios vedimui, Jos gairėms ir norams. Pateiksiu pavyzdį: jei vedate šunį keliu, kur mėtosi kaulas ar aplink laksto kitų šunų, dresuotas jūsų šuo atkreips į juos dėmesį, bet išgirdęs griežtą šeimininko „Ne", jis eis paskui šeimininką. Jei šuo niekada nebuvo dresuotas, jis paklus savo prigimčiai ir nubėgs prie kitų šunų ar kaulo. Jį reikia mokyti paklusti ir palenkti savo prigimtį. Dvasia sako „Ne" nuodėmei, ir kviečia mus gyventi, žvelgiant aukštyn. Tie, kurie atsisako paklusti, dažnai kaltina savo prigimtį ir nejaučia atsakomybės už savo nuodėmes. Tačiau tai - dvasinis aklumas. Jie turi mokytis gyventi pagal Dvasią.
b) Dievo Dvasia gyvena mumyse. Keliose tolesnėse eilutėse Paulius primena, kad, jei esame Kristuje, Šventoji Dvasia gyvena mumyse (9-11 eil.). Čia Dvasia vadinama Dievo ir Kristaus Dvasia, kuri siekia, kad Dievo tikslai būtų įvykdyti per Kristaus atpirkimo vaisius. Kūnas mirė Kristuje, bet Šventoji Dvasia atneša naują gyvenimą (Rom 8, 10). Dvasios buvimas yra išteisinimo ir išgelbėjimo per Jėzų Kristų įrodymas, bet tai yra ir pažadas, kad išgelbėjimas bus atbaigtas per prisikėlimą gyvenimui (11 eil.). Tas gyvenimas, kuris bus Dievo suteiktas ateityje, negali būti sunaikintas, nes tai - paties Dievo gyvenimas - palaimintai dvasingas ir nesunaikinamas.
c) Dvasia marina. Laiško romiečiams 8 skyriaus 12-13 eil., kaip ir 6 skyriaus 11-14 eil., Paulius ragina marinti kūniškumą. Skiriasi tik tai, kad 8 skyriuje šiame procese dalyvauja ir Dvasia. Niekas negali įveikti nuodėmingos prigimties tik savo jėgomis, - tam reikia Šventosios Dvasios jėgos.
Labai svarbi yra 12 eilutė. Esame įsipareigoję gyventi Dvasia ir nesivadovauti nuodėminga prigimtimi. Ši eilutė patvirtina, kad mes vis dar turime nuodėmingą prigimtį - ji nebuvo sunaikinta. Kūniška prigimtis nuolatos primena apie save, bet mes negalime gyventi pagal ją - turime ją marinti. Jei tikintysis nori gyventi su Viešpačiu Jėzumi ir vykdyti Jo valią, jis nemaitins kūniškos prigimties.
d) Dvasios patvirtinimas. 8 skyriaus 14-17 eil. skaitome, kad Šventoji Dvasia patvirtina tikintiesiems, kad jie yra Dievo vaikai, įsūnyti į dangiškąją šeimą. Svarbu, kad tai rašoma po raginimo marinti savo kūną. Nes norėdami tai padaryti, turime būti tikri, kad Dievas pareiškė savo teises į mus ir parūpino nesibaigiančių išteklių.
Visų pirma santykiai iliustruojami pavyzdžiu iš piemenų gyvenimo: Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Galatams 3, 24 sakoma, kad Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų; o dabar vedimas perduodamas Dvasiai, kuri veda į tiesą (Jn 16, 13) ir teisumą.
Vėliau Paulius paaiškina, kad tai nėra vergystė, kurios reikia bijoti, bet įsūnystė, nes mes gavome įsūnystės Dvasią arba, kitaip tariant, Dvasią, dėl kurios mes tapome sūnumis (o ne vergais). Todėl dabar krikščionys gali šaukti „Aba - Tėve". Galime kreiptis į Viešpatį kaip Jėzus ir mokė: „Tėve mūsų."
Žodis „įsūnystė" šiose eilutėse reiškia ir „išteisinimą". Įsūnystė, kaip ir išteisinimas, suteikia objektyvų statusą. Greičiausiai tiek čia, tiek Galatams 4, 5, Paulius užsimena apie Romos įsūnystės įstatymą. Taigi tikintieji yra vadinami „sūnumis" ir „vaikais", tik terminas „sūnus" to meto žmonėms kalbėjo ir apie teisinius santykius, o „vaikas" - apie santykius šeimoje.
Dažnai krikščionys abejoja savo išgelbėjimu, nes jų šventėjimo procesas vyksta lėtai ir sunkiai. Tačiau Dvasios liudijimas nėra grindžiamas augimu, bet faktu, nurodančiu statusą, - Ji kviečia žmones šauktis Dievo Tėvo ir nukreipti savo akis nuo savęs į Jį.
Įsūnystė yra susijusi ir su paveldėjimu (17 eil.). Įstatyme nurodyta, kad paveldėjimo teises įgyja net įsūniais tapę vergai. Paulius mąsto: tarnas tampa vaiku, o tada - paveldėtoju ir net bendrapaveldėtoju su Kristumi. Jei esame Kristuje, mes esame pašaukti dalintis Jo kančiomis, bet tai tik preliudija prieš buvimą su Juo būsimoje šlovėje. Kaip nuostabiai ir maloningai Dievas rūpinasi mumis, kurie esame Jėzuje Kristuje!
Paulius akcentuoja nuostabų Šventosios Dvasios rūpestį dėl mūsų dvasinės pergalės ir dėl gyvenimo ateityje. Toks užtikrintumas ir Dvasios artumas ne tik garantuoja sėkmę, bet ir įkvepia mus, siekiant gyventi teisiai, pasiduoti Jo jėgai. Taigi svarbiausias Šventosios Dvasios darbas - daryti mus panašius į Jėzų Kristų.
Nauja gyvenimo viltis (Rom 8, 18-39)
Pakalbėjęs apie dalyvavimą Kristaus kentėjimuose, apaštalas kreipia dėmesį į šlovingą ateitį. Pirmiausia jis kalba apie užtikrintą ateities šlovės viltį (18-25 eil.), po to apie tai, kad melsdamiesi mes turime Užtarėją (26-27 eil.), vėliau užtikrina, kad viskas bus gerai, nes tokia yra Tėvo valia ir planas (28-34 eil.), o galiausiai kalba apie įsitikinimą, kad niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje (35-39 eil.).
1. Užtikrinta šlovės viltis (Rom 8, 16-25)
Šio gyvenimo kentėjimai, palyginus su šlovinga ateitimi, kuri laukia tikinčiųjų, iš tiesų yra lengvi. Šia tema Paulius rašė ir 2 Korintiečiams 4, 17. Rašte nedaug kalbama apie ateities šlovę, kokia ji bus, bet ji tikrai ateis.
Paulius praplečia diskusiją ir kalba apie visą kūriniją, kurią jis vaizduoja dejuojančią iki atpirkimo dienos. Iki to laiko buvo tik nusivylimas, kuris nusako prakeikimo padarinius, nes niekas negalėjo įvykdyti jo reikalavimų įveikti nuodėmę. Todėl kūrinija trokšta dalintis Dievo vaikų laisve, kuri ir ją išvaduos iš pražūties vergystės. Kūrinijos kančia yra nuodėmės prakeikimo rezultatas, bet taip pat ir pranašystė apie ateinantį naująjį amžių (užuomina apie atgimimą). Pats Kristus kalbėjo apie pasaulio atsinaujinimą kaip apie atgimimą (Mt 19, 28).
Vėliau Paulius lygina kūriniją ir šventuosius: ir vieni, ir kiti dejuoja, laukdami naujojo laikmečio. Kalbėdamas apie žemės atsimainymą, Paulius laukia ir „kūnų atpirkimo". Tik Dievo vaikai gali džiaugtis „pirmaisiais Dvasios vaisiais", kurie veda į visišką atsinaujinimą. 1 laiške Korintiečiams 15, 44 Paulius apibūdina šį galutinį atpirkimo rezultatą kaip dvasinio kūno atpirkimą. Artėjantis prisikėlimas bus visa ko pjūtis. Mūsų kūnai taps panašūs į pašlovinto Kristaus (Fil 3, 20-21). Čia Paulius kalba apie pašlovinimo nuojautą, galutinį išgelbėjimo proceso etapą, kai bus atbaigtas įsūnijimas, atpirkimas bei pašventinimas.
Čia akcentuojama viltis, nes mes vis dar gyvename kūne ir susiduriame su kentėjimais bei mirtimi. Viltis neabejoja išgelbėjimu, ir Paulius patvirtina, kad šia viltimi esame išgelbėti. Kadangi dalis mūsų atpirkimo - kūno atpirkimas - įvyks tik ateityje, mes vis dar laukiame, todėl teisėtai galime džiaugtis viltimi. Užklupus sunkumams ir kentėjimams, ši viltis suteiks kantrybės. Tačiau užtikrinta šlovės viltis įkvepia eiti šiuo keliu.
2. Užtikrintumas dėl Užtarėjo (Rom 8, 26-27)
Užtarimas - tai dar vienas šiame skyriuje minimas Šventosios Dvasios darbas. Ši dalis prasideda žodžiais „Taip pat ir..." ir yra susijusi su ką tik aptarta vilties tema - tai taip pat atneša ramybę ir stiprina sunkiu metu.
Paulius pamini „silpnumą" - tikriausiai tai nuoroda į daugybę žmogaus silpnybių, kurias jis aptarė ankstesniuose skyriuose. Taigi kalbėdamas apie maldą, jis patvirtina, kad mes net nežinome, ko turėtume melsti. Ar mes suvokiame, kokie yra tikrieji mūsų širdies poreikiai? O kokie kitų žmonių poreikiai? Ar žinome, kokia yra Dievo valia dėl šių dalykų?
Tačiau šiam nusivylimui priešpastatoma džiugi naujiena - pati Dvasia padeda mums (TŽ vertime - užtaria mus). Čia vartojamas žodis pavartotas ir Evangelijoje pagal Luką, kur Morta prašo, kad sesuo jai padėtų (Lk 10, 40). Žodis „padėti" nusako tai, kad mes turime atlikti savo dalį - melstis. Tačiau kai mes meldžiamės, Šventoji Dvasia užtaria mus, mums to net nežinant. Dvasios dejonės gali mums atrodyti nesuprantamos, bet Dievas žino Dvasios mintis, nes tos dejonės visiškai atitinka Dievo valią. Tos dejonės išsako Viešpačiui tai, ko mes patys negalėtume Jam pasakyti. Dievas priima tai, ką pats suteikė.
Šiose eilutėse nekalbama apie maldą kitomis kalbomis, - čia sakoma, kad Dvasia per dejones užtaria visus, o ne kelis ypatingą dovaną turinčius krikščionis. (Yra teigiančių, kad tikrajai maldai reikia specialios kalbos, kurios niekas nesupranta, „Dvasios" kalbos. Tačiau toks mokymas neturi pagrindo ir tikrai negali būti grindžiamas šiomis eilutėmis. Kitos kalbos neminimos kalbant apie užtarimą, ypač apie šį dangiškąjį užtarimą, kuris pranoksta mūsų supratimą.)
3. Tėvo plano tikrumas (Rom 8, 28-34)
Laiško romiečiams 8 skyriaus 28-34 eilutės guodžia šventuosius, kurie susiduria su sunkumais ir šio gyvenimo iššūkiais. Sakydamas „viskas išeina į gera", Paulius greičiausiai kalba apie priešiškus dalykus, kurie, įsikišus Visagaliam Dievui, išeis į gera. Žodis „gera" yra abstraktus, bet reikia suprasti, kad čia jis kalba apie tai, kas atitinka Sūnaus valią. Sakydami „viskas išeis į gera..." (viskas kartu išeis į gera, - angl. vert.), turime prisiminti, kad labai svarbus čia yra žodis „kartu". Dažnai mes žvelgiame į kokį konkretų įvykį ir nesuprantame, kaip tai gali išeiti į gera. Tačiau turime matyti visumą - kaip Dievas veikia mūsų gyvenime. Galiausiai, viskas vis tiek išeis mums į gera. Kai Juozapas buvo įmestas į duobę ir šaukėsi pagalbos, neatrodė, kad tai yra „gera". Bet vėliau, kai jis gavo valdžią, pažvelgęs atgal pamatė, kaip Dievas veikė jo gyvenime, ir tarė: „Jūs norėjote blogo, tačiau Dievas tai pavertė į gera."
Šis pašaukimas vėliau yra aiškinamas kalbant apie numatymą ir išrinkimą. „Numatymas" kalba ne apie išankstinį žinojimą, bet apie Dievo pasirinkimą ir Jo sprendimą. Apie tai ir apaštalas Petras: Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums (1 Pt 1, 20). Bet Dievo pašaukimas nėra atsitiktinis, šaltas ar formalus. Ne, Dievas pašaukia šiltai, su meile, kaip nusako hebrajų k. žodis „pažinti". Dievo pašaukimas neleidžia žmonėms šioje situacijoje prisiimti nuopelnų sau (plg. Ef 1, 4). Mes esame pašaukti tam tikram numatytam tikslui.
Dievo numatymas (predestinacija) - tai daugiau nei išrinkimas išgelbėjimui. Tai susiję su anksčiau aprašytu įsūnijimu: O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių (Rom 8, 29). Į Sūnų mes panašėjame dviem būdais: per kentėjimus ir prisikėlimą - tai bus galutinis pašventinimo taškas, Dvasios darbo pabaiga.
Dievo tikslas mums užrašytas 30 eil.: numatė - pašaukė - išteisino - pašlovino. Visi šie žodžiai užrašyti būtuoju laiku, norint pabrėžti, kad tai tikrai išsipildys, nes Tas, kuris pradėjo gerą darbą, jį ir įvykdys. Būtuoju laiku dažnai buvo rašomos ir hebrajų pranašystės, nes, žvelgiant iš Dievo perspektyvos, tai jau įvyko. Tiems, kurie gerai nepažįsta Dievo ir mano, kad viską gali kontroliuoti patys, ši eilutė gali kelti susirūpinimą. Tačiau ji atskleidžia, koks šlovingas ir galingas yra Dievas, ir kad mūsų likimas yra Jo rankose - nuo pradžios iki pabaigos. Esame tvirti Jėzuje Kristuje dėl to, kad Dievas turi mums tikslą, kuris atves mus iki pašlovinimo.
31-34 eil. Paulius daro išvadą: jei Dievas už mus, tai kas gali būti prieš mus? Dievas tuščiai nežada. Jis nepradės to, ko negalės pabaigti. Jis žino visas mūsų nuodėmes ir nesėkmes. Tai, ką Jis padarė per Kristų ir Dvasią, yra įrodymas, kad vieną dieną būsime ir pašlovinti.
32 eil. pagrindinė mintis - Dievas už tai sumokėjo didžiulę kainą. Jis nepagailėjo net savo Sūnaus. Remiamasi Pradžios knygos 22 skyriumi, kai Abraomas nepagailėjo savo sūnaus, bet buvo pasiryžęs paaukoti jį Dievui, - tik tąkart Dievas parūpino pakaitalą. Žvelgiant į visą Dievo planą, Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, ir buvo tas pakaitalas. Jis kentėjo ant kryžiaus, kad sunaikintų pasaulio nuodėmes. Abraomas žinojo, kad paaukojus auką, Viešpats pasirūpins. Paulius tarsi primena Pradžios knygos 22 skyrių, kad parodytų, jog jei Dievas nepagailėjo savo vienintelio Sūnaus, tai kaipgi Jis ir viso kito neduos mums? Viešpats pasirūpins. Ta pati malonės dvasia bus ir su mumis (2 Pt 1, 3).
Niekas negali kaltinti išrinktųjų. Šėtonas labai stengiasi apkaltinti šventuosius danguje (žr. Zach 3 sk.), rodydamas, kaip skiriasi jų tikėjimas ir gyvenimas (Apr 12, 10). Tačiau tokios jo teisuoliškos pastangos nieko neduos, nes visos nuodėmės yra nusikaltimas prieš Dievą, ir tik Jis gali apkaltinti. Bet Dievas jau sumokėjo už mūsų nuodėmes Jėzaus Kristaus krauju, todėl niekas negali pasmerkti. Vienintelis Jėzus Kristus tai gali, bet Jis mirė ir pašalino nuodėmes bei kaltę, Jis prisikėlė iš mirusiųjų, kad suteiktų gyvenimą tiems, kurie Juo tiki. Jis pakilo į Dangų, kur užtaria mus savo malonės soste. Taigi, išties nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Jėzuje Kristuje.
4. Pasitikėjimas Dievo meile (Rom 8, 35-39)
Galiausiai, Paulius iškelia galimą prieštaravimą tarp Kristaus meilės ir mūsų kentėjimų, tačiau pabrėžia, kad ir kentėjimai negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės. Atskyrimas dėl kančios daugiau nebeįmanomas, nes Tėvas nenustojo mylėti savo Sūnaus, kai šis kentėjo agonijoje ant kryžiaus. Viskas tai turi tikslą; kentėdami mes taip pat tapatinamės su Kristumi.
36-oje 8 skyriaus eilutėje cituojama 44 psalmė primena, kad kentėjimai yra susijęs su teisumu. Šioje psalmėje, kuri vadinama tautos rauda, liejasi skundas Dievui - jie pralaimi karą, yra žudomi aukštumose ir nežino kodėl, nes jie nenustojo tikėti ir buvo ištikimi. Paulius čia ne tik pacituoja eilutę iš psalmės, bet į diskusiją įtraukia visą psalmės temą. Šioje psalmėje yra keturi pagrindiniai motyvai, kuriuos jis panaudoja Laiško romiečiams 8 skyriuje: 1) didžiulė kančia ir raudojimas, laukiant dieviško išgelbėjimo (visa psalmė yra rauda); 2) jie nerimauja dėl kentėjimų, nes tai nėra pranašo apkaltinimo rezultatas; 3) nusivylę jie šaukiasi Dievo: Kelkis, kodėl miegi, Viešpatie? (Ps 44, 23), bet jie yra užtikrinti Dievo meile (tai 4 motyvas). Šie motyvai yra užrašyti Laiško romiečiams 8 skyriuje: raudojimas kenčiant, nusivylimas dėl nežinojimo, kaip melstis, įsitikinimas, kad jie negali būti apkaltini, ir užtikrintumas, kad kentėjimai negali atskirti jų nuo Dievo meilės.
Taigi, Laiško romiečiams 8 skyrius baigiamas pergalingu pranešimu: mes esame daugiau nei nugalėtojai arba „mes iškovojome didžiausią pergalę per Tą, kuris mus pamilo!" Turime remtis Kristaus meile mums („Jis mus pamilo"), kuri neapsiriboja tik praeities įvykiais ir yra amžina. Mirtis negali atskirti mūsų nuo meilės, kaip nuo jos negali atskirti ir gyvenimas, nei visa, ką jis atneša. Nei demonai, kurie džiaugiasi, galėdami įsiterpti tarp Kristaus ir Jo mylimųjų, nei jėgos - priešiškai nusiteikusios dvasinės jėgos, kurios kovoja dvasines kovas, - nes jos yra Dvasios suvaržytos (žr. Ef 1, 21; 6, 12 ir Job 1, 2); nei laikas, nei aukštis, nei gylis (greičiausiai tai yra aliuzija į romėnų fatalizmą astralinėse religijose) - niekas, ką galima įsivaizduoti, negali atskirti mūsų nuo mus išgelbėjusios meilės.
Iš www.bible.org
vertė Asta Glinskaitė
