Ieškok užuovėjos Viešpatyje

Prieš skaitant žemiau išsakytas mintis, kviečiu dėmesingai perskaityti 37 psalmę iš Psalmių knygos Biblijoje, kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, ir galėtumėte kartu nagrinėti tekstą. Manau, jog bus aktualu pasigilinti į šią neįkainojamai vertingą dievišką išmintį, mokančią teisųjį deramai reaguoti į gyvenime dažnai kelią pastojančią neteisybę.

Jau pačioje psalmės pradžioje įvardinama problema - nedorėlio konfrontacija prieš teisųjį ir Dovydo, o tiksliau - Šventosios Dvasios, - siūlymas, kaip teisingai į tai reaguoti. Matyti, kad teisiojo svarstymai ir reakcijos į neteisybę gali labai svyruoti - nuo nirtulio ant nedorėlio iki pavydo jam dėl sėkmės. Nei viena, nei kita nėra išmintinga. O kokiu keliu žengia išmintis? Manyčiau, jog psalmininkas ir siekia tai atskleisti. Gyvenimą nugyvenęs Dovydas (buvau jaunas ir pasenau (25 eil.)), matęs ir šilto, ir šalto, moko, be dvejonės, jaunesnį už save, gyvenimo patirties neturintį, gal vieną iš savo vaikų, kaip išgyventi nedorybę. Visoje psalmėje kalbama apie dvi žmonių kategorijas - teisiuosius ir nedorėlius, - kurių gyvenimai tiek pasirinkimais, tiek jų pasekmėmis skiriasi kaip žemė ir dangus. Svarbiausiu veikėju teisiojo ir nedorėlio kelių sankirtos dramoje, žinoma, išskiriamas Dievas (minimas bene 30 kartų), tariantis paskutinį žodį, lemiantis gyvenimo aplinkybes, budintis, kad teisingumas nebūtų iškraipytas (bent jau ilgalaikėje perspektyvoje, nes minimi net tėvų paveikti  vaikų likimai).

Pirmiausia aptarkime, kokius žmones Viešpats vadina nedorėliais ir kokius teisiaisiais, - tiek vienų, tiek kitų paveikslai labai išraiškingi. Tačiau užvis iškalbingiausias paties Viešpaties paveikslas, kurį taip pat apžvelgsime.

Trys paveikslai

Nedorėlis daro pikta, nedora (1 eil.), neapkenčia teisiojo ir sąmoningai siekia jam pakenkti (12 eil.), jis smurtauja, naudodamas ginklus net prieš beturčius ir vargšus, kurie daro gera ir niekuo smurtaujančiajam nėra nusikaltę (14 eil.), skolinasi ir negrąžina (21 eil.), kitaip tariant, savanaudiškai pasinaudoja kitais, tykoja teisiojo, siekia su juo susidoroti, kad jo neliktų (32 eil.). Žinoma, tai nėra išsami nedorėlio charakteristika, autorius greičiausiai išryškina tą nedorybės pusę, kuri tiesiogiai jį liečia, t. y. nuožmų priešiškumą prieš dorą, nekaltą žmogų, lydimą neapykantos, savivalės, išnaudojimo, smurto ir galiausiai susidorojimo.

Teisusis yra gailestingas, greitas duoti ir skolinti (21 ir 26 eil.), traukiasi nuo pikto ir daro gera (27 eil.). Jo širdyje yra Dievo įstatymas, todėl jis kalba, kas teisinga ir išmintinga, ir jo pasirinkimai atitinka Dievo tiesą (30-31 eil.), jis pasitiki Viešpačiu, remiasi į Jį sunkiu metu (39-40 eil.). Teisųjį išskiria romus jo palinkimas prie Viešpaties, gyvenimas su Juo ir kaip Jis.

Viešpats, žinoma, yra viso ko centre, Jo sprendimai yra galutiniai ir lemtingi: Jo palaimintieji valdys žemę, o Jo prakeiktieji bus sunaikinti (22 eil.). Viešpaties sprendimą palaiminti ar prakeikti lemia tai, kokiu pagrindu - tiesos ar neteisybės - žmogus renkasi gyventi. Viešpats mėgsta teisybę (28 eil.), todėl ir tuos, kurie taip pat ją mielai renkasi, ištikimai laimina. O kas gyvena nedorai - bus Viešpaties išdildytas. Viešpats nupjauna nedorėlį tartum žolę (2 eil.), sunaikina, pražudo, sužlugdo piktadarį (9, 20, 34, 38 eil.), juokiasi iš jo arogancijos, nes žino, kad tuoj iš jo nieko neliks (13, 38 eil.), atsuka nedorėlio smurtą jam pačiam, jo ginklus niekais paverčia (15 eil.), sulaužo jo rankas - žmogiškos tvirtybės simbolį (17 eil.). Tačiau kitaip yra su teisiuoju. Teisųjį Viešpats įtvirtina žemėje, pamaitina joje, net bado metu išlaiko (3, 9, 11, 19, 22, 25, 29, 34 eil.), įvykdo jo troškimus (4 eil.), lydi ir veikia jo keliuose (5, 23 eil.), teikia apsčiai taikos (11 eil.), nelaimių metu palaiko (19, 39 eil.), budi prie jo, saugo, palaiko jo ranką, neužmiršta (24, 25, 28, 33 eil.), išaukština (34 eil.), teikia ramybę (37 eil.), išlaisvina iš bedievių (40 eil.).

Teisiajam sunku, kai su juo nedorai elgiamasi, tad ką jam daryti, patyrus neteisybę, - ji juk slegia, piktina, baugina, skriaudžia?

Nesijaudink, bet pasitikėk

Kai suvokiame, koks yra Viešpaties charakteris, tai mus nuramina, sumažina įtampą, - Dievui nepatinka neteisybė ir Jis prieš ją kovoja. Psalmėje pabrėžiama, jog nedorybė trumpalaikė: ji suvysta kaip žolė (2 eil.), nedorėliai dingsta kaip dūmai, sutirpsta kaip taukai (20 eil.), po trumpos valandėlės nedorėliai išnyksta negrįžtamai (10 eil.). Mačiau nedorėlį džiūgaujantį ir išsiplėtusį kaip šakotą kedrą. Pro šalį ėjau, ir jo nebuvo, ieškojau jo, bet neradau (35-36 eil.). Tuo tarpu teisiajam žadamas amžinas palaiminimas (18, 27, 28 eil.). Piešiamas kontrastas - vieni išlieka trumpą valandėlę, o kiti gyvuoja per amžius. Teisusis gyvena, o nedorėlis išnykęs, anas prisimena jį buvus, dairosi jo, tačiau neranda. Žinodamas tokią gyvenimo dėsnių sanklodą, Viešpats Dovydo lūpomis moko savuosius, kaip vertėtų ir kaip nederėtų elgtis nedorybės akistatoje.

Psalmė prasideda žodžiu nesijaudink, o baigiasi jie pasitikėjo Juo. Manyčiau, tai simboliška - kai griaunama harmonija, autorius veda savo skaitytoją nuo pirminių, natūralių, dažnai sielinių jausmų link dvasinio žvilgsnio, pakylėto į Dievą. Nuraminimas nesijaudink („Lietuvos Biblijos draugijos" vertime vartojamas žodis neapmaudauk) pakartojamas tris kartus (1, 7, 8 eil.). Jaudulys arba tiksliau apmaudas gimsta teisiojo sieloje, nes šis trokšta teisingumo, kai neteisus žmogus savavališkai, įžūliai laužo Dievo tvarką ir, nepaisant to, triumfuoja. Bet Viešpats tarsi sako: „Nurimk. Aš viską matau ir leidžiu tam vykti. Tačiau visa tai netruks ilgai, todėl neimk giliai į širdį."

Be to, teisusis raginamas nepavydėti nedorėliams (1 eil.), liautis niršęs, palikti rūstybę, kad tai jo paties neatvestų į piktadarystę (8, 27 eil.). Jei širdies akys atviros, pavydėti neteisiam, nors ir klestinčiam, žmogui tikrai nėra ko, nes jis eina slidžiu keliu ir rizikuoja su visais savo pasiekimais lemtingai nuslysti. Taip pat svarbu saugotis pykčio, kad šis neišaugtų į kūnišką kovą, piktu prieš pikta, kerštą. Psalmėje negirdime raginimo kilti į kovą su nedorėliu prieš jo nedorybę, bet atvirkščiai - pasitikėti Viešpačiu, daryti gera (3 eil.), gėrėtis Viešpačiu (4 eil.), pavesti Viešpačiui savo kelią (5 eil.), ilsėtis Viešpatyje, kantriai laukti Jo (7, 34 eil.), likti romiam (11 eil.), laikytis Viešpaties kelio (34 eil.). Taigi teisusis kviečiamas mąstyti apie Dievą, savo žvilgsnį fokusuoti tik į Viešpatį, Juo gyventi, likti ištikimam Jo žodžiui, romiai ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo nuo neteisybės, tačiau pačiam nesivelti į kovą su ja. Ir Viešpats netrukus pakils: Viešpats jo (teisiojo) nepaliks ano (nedorėlio) rankoje ir nepasmerks jo (teisiojo) teisme. [...] Viešpats padės jiems ir išlaisvins juos. Jis išlaisvins juos iš bedievių ir išgelbės, nes jie pasitikėjo Juo (33, 40 eil.).

Nors psalmėje teigiama, kad nedorėlio nelieka po trumpos valandėlės (10 eil.), kas, atrodytų, reikštų skubų, greitą išgelbėjimą, tačiau greičiausiai tai trumpa valandėlė pagal dievišką laiko išmatavimą, o ne mūsų, nes kitoje eilutėje kviečiama kantriai laukti Viešpaties (7 eil.). Kantrybė reikalinga, kai pagalba užtrunka. Ji tikrai vėliau ar anksčiau pasieks, tačiau gali tekti palaukti metus, kartais kelis ar net keliolika, o gal net keliasdešimt... Ir tai, sutikite, vis dar trumpa valandėlė, palyginus su amžinybe. Greičiausiai Dievas tam turi svarių priežasčių.   

Gyvenimo pabaiga ir ateity gyvensiantys vaikai

Dar du svarbius dalykus Viešpats pabrėžia mums patiriant sunkumų - tai mūsų pačių gyvenimo baigtis, sukauptas vaisius, ir vaikams perduotas dvasinis paveldas - klusnumas Šventajai Dvasiai ar vergystė piktajai dvasiai. Turime galvoti ir apie vieną, ir apie kitą.

K. Burbulio Biblijos vertime žodis „galas" paminėtas tris kartus. Viešpats juokiasi iš nedorėlių, nes mato jų galą (13 eil.). Ką Jis ten mato? Greičiausiai tai paaiškinama 38 eilutėje: Nusikaltėliai bus sunaikinti, nedorėlių galas - pražūtis. Nedorėlis pučiasi prieš teisųjį, manosi esąs kažkas ir daug galįs, tuo baugindamas teisųjį, tačiau Dievui, matančiam greitą neteisiojo žlugimą, jo arogancija kelia šypseną. Iki šiol jau matėme keletą kontrastų: nedorėlis pasilieka trumpą valandėlę, o teisusis - visą amžinybę, nedorėlio rankos bus sulaužytos, o teisiojo - palaikytos Viešpaties. O štai čia dar vienas: nedorėlio galas - pražūtis, o teisiojo galas - ramybė  (37-38 eil.). Panašiai ir su palikuonimis - nedorėlių vaikai pražus (28 eil.), o teisiojo vaikams neteks elgetauti, nes per visą savo gyvenimą to neregėjo psalmės autorius (25 eil.), t. y. nebus pažeminti ar apleisti, nestokos ir nepražus - jie bus palaiminti. Štai kodėl svarbu nesusvyruoti teisumo kelyje, neišsiginti kelio dėl takelio, nepavydėti nedorėliams, ištverti jų savivalę. Teisumo kelias galiausiai veda į ramybę, lydinčią vieną kartą po kitos. Apsispręskime ir melskime Dievo pagalbos juo eiti iki galo.

Trumpai apžvelgę 37 psalmę, pabandykime apibendrinti išmintį, kurios Dovydas moko teisųjį. Svarbu suprasti, jog nedorybė neturėtų teisiojo gluminti, nes visa prižiūrintis Dievas neleis jai be saiko bujoti - Jis ją sudraus. Teisusis kviečiamas ieškoti ne teisybės pasaulyje, bet Dievo asmens, Jam patikėdamas savo bylas ir nerimą. Žadama, jog Viešpats netruks - apgins, išgelbės. Taigi išmintis - kantrus romumas, rėmimasis į Dievą, teisus gyvenimas. Belieka mokytis taip gyventi...

Kaip praktiškai pritaikyti psalmės išmintį? Prisiminkime Betliejų, kur gimė Dievo Sūnus. Jis dar pažeidžiamas kūdikis, o Erodas - klastingas, žiaurus karalius, pasišovęs be skrupulų susidoroti su „konkurentu". Kaip elgiasi Dievas? Jiems (išminčiams) iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: „Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti". [...] Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodė per sapną Juozapui Egipte ir tarė: „Kelkis, imk kūdikį su Jo motina ir keliauk į Izraelio žemę, nes jau mirė tie, kurie ieškojo kūdikio gyvybės" (Mt 2, 13. 19-20). Dievas nekovoja atvirai su akivaizdžia nedorybe, bet liepia Juozapui atsitraukti, o pats ją pamažu užgniaužia. Įvyko, kaip skaitėme psalmėje: Nes dar trumpa valandėlė, ir nebeliks nedorėlio. Erodo keliama grėsmė tetruko vos kelias Evangelijos pasakojimo eilutes - 14-oje eilutėje skaitome, kad Juozapo šeima pasitraukė į Egiptą, o jau 21-oje sugrįžo į Izraelį. Mat tiesiog Apvaizdos veikimu nebeliko tų, kurie planavo pikta. Tad ir mes neapmaudaukime, regėdami nedorybę, bet ieškokime užuovėjos Viešpatyje, o Jis veiks.
 

Bendrinti: