Pažadėtojo Mesijo atėjimas

Išvardinsime Senojo Testamento eilutes, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai kalba apie ateisiantį pažadėtąjį Gelbėtoją, Mesiją: Pr 3, 15; 12, 1-3; 22, 1-18 (žr. Gal 3, 8); 49, 10; Iš 12; Kun 16; Įst 18, 15-19 (žr. Iš 33, 17-33); 2 Sam 7, 12-17; Ps 2, 1-12; 16, 7-11; 22, 23; 110, 1 (žr. Mt 22, 41-45); 118, 22; Iz 7, 14; 9, 1-7; 52, 13-53, 12; Jer 23, 1-6; 32, 37-40; 33, 6-9. 14-18; Dan 2, 31-45; 7, 13-14; 9, 24-27; Mich 5, 2-5; Zach 9, 9; 13, 7; 14, 1-11.

Šios pranašystės kalba arba apie Jo pirmąjį atėjimą, arba apie antrąjį, arba apie juos abu. Laukdami Kalėdų paskaitykite ir apmąstykite šias eilutes - tai gali praturtinti ir padėti Jums garbinti mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją.

Problema išsivysto Senajame Testamente

Pradžios knygos 3 skyriuje skaitome:
1. Dievas ieško nuo Jo pasislėpusio Adomo (Pr 3, 8-10);
2. Dievas atskleidžia nuodėmę ir išdėsto jos pasekmes (Pr 3, 11-19);
3. Dievas parūpina apdangalą, kad Adomas galėtų pasirodyti Jo akivaizdoje (Pr 3, 21);
4. Dievas pažada išgelbėti Adomą per jo sėklą (Pr 3, 15).

Pradžios knygos 4 skyriuje tampa akivaizdu, jog Adomo nuodėmė persiduoda jo palikuonims, jo sėklai, ir per juos. Vienas iš jo sūnų (Kainas) nužudo savo brolį (Abelį) - ne dėl kokio nors blogo poelgio, bet todėl, kad jis buvo priimtinas Dievui. Vienas Adomo ir Ievos sūnus, kuris atrodė būsiantis ta „sėkla“, per kurią ateis išgelbėjimas, nužudytas! Pradžios knygos 4 skyriuje Lamechas nužudo žmogų dėl to, kad jį sužeidė, ir tuo didžiuojasi (Pr 4, 23-24). Skyriaus pabaigoje skaitome, jog Adomui gimė Setas ir dėl jo žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo (Pr 4, 25-26).

Vis dėlto pradėję skaityti Pradžios knygos 6 skyrių matome, jog visas pasaulis - visiškai sugedęs. Pradžios knygos 6-9 skyriai rašo apie Dievą, Nojų su šeima ir potvynį. Dievas sunaikino pasaulį, kuris buvo taip sugedęs, jog buvo neįmanoma leisti jam toliau egzistuoti, tačiau Jis išsaugojo Nojų. Taigi pasauliui vis dar yra vilties. Sudarydamas sandorą su Nojumi, Dievas visa pradeda iš naujo (Pr 8, 20-9, 17). Atrodo, jog dabar viskas bus gerai. Tačiau jau kitoje eilutėje (Pr 9, 18-27) skaitome, jog Nojus pasigėrė, ir jo sūnus Chamas, Kanaano tėvas, padarė nuodėmę, atnešusią prakeikimą jam ir jo palikuonims.

Pradžios knygos 11 skyriuje aprašoma Babelės bokšto statyba. Žmonės susivienijo, sukildami prieš Dievą ir Jo įsakymą išsiplėsti ir apgyvendinti visą žemę. Jie sumanė pasistatyti miestą, kuriame visi kartu gyventų, ir dangų siekiantį bokštą. Dievas sumaišė jų kalbas ir taip sutrukdė jiems įgyvendinti savo planą, sukeldamas tarp jų pasimetimą bei chaosą.

Žmonijos padėtis atrodo labai liūdna. Tačiau Pradžios knygos 12 skyriuje skaitome, kad Dievas sudaro sandorą su Abraomu. Dievas nurodo, jog išgelbėjimas ir palaiminimai, pažadėti Adomui su Ieva, kuriuos įvykdys jų „sėkla“, išsipildys per Abromo ir Sarajos, kurie buvo seni ir bevaikiai, palikuonį. Mes sėdime tarsi ant adatų, matydami, kaip Abromas ir Saraja sukelia šiam planui pavojų, kai Sarają į žmonas mėgina paimti net du pagonių karaliai. Jei Saraja pastotų, galėtų kilti abejonių, kad kūdikis - ne Abromo, bet kieno nors kito sėkla! O visa tai dėl to, kad Abromas prašė jos meluoti apie savo tapatybę! Dar daugiau, Sarajos siūlymu Abromas mėgino susilaukti palikuonių su savo žmonos tarnaite Hagara!

Su palengvėjimu atsikvepiame atradę, jog Dievas apsaugojo šią porą, ir jiems visgi gimsta berniukas - Izaokas. Suglumstame skaitydami, jog Dievas įsako Abraomui paaukoti savo vaiką (Pr 22). Kaip Dievo pažadas išsipildys, jei šis pažadėtasis palikuonis mirs? Laimei, Dievas sustabdo Abraomą, vietoje Izaoko paruošęs aukai aviną. Galiausiai, galvojame, Dievo planas po truputį ims pildytis.

Tačiau Abraomo „sėkla“ pasirodė taip pat labai nuodėminga. Izaokui gimė du sūnūs: Ezavas ir Jokūbas. Ir nors Ezavas gimė pirmas, Jokūbas siekė pakeisti Dievo pasirinkimą. Jis buvo apgavikas ir nenaudėlis. Galime stebėtis, kaip jis išgyveno. Tačiau dėl Dievo malonės Jokūbas visgi išgyveno ir dėl savo nepasotinamo gyvenimo būdo susilaukė dvylikos sūnų nuo skirtingų žmonų. Šie sūnūs ne tik buvo linkę žudyti vienas kitą (tai jie norėjo padaryti su Juozapu), bet jie norėjo susimaišyti su kanaaniečiais, ką Judas, Dievo numatytoji „sėkla“, per kurią turėjo ateiti Gelbėtojas (Pr 49, 8-12) ir padarė (Pr 38). Jei šie Abraomo palikuonys būtų palikti gyventi taip, kaip nori, jie turbūt būtų vieni kitus išžudę arba būtų susimaišę su stabmeldžiais, ir nebeliktų išskirtinės Abraomo „sėklos“, per kurią turėjo ateiti Dievo išgelbėjimas.

Visgi Dievas buvo parengęs planą (kurį prieš tai apreiškė Abraomui, Pr 15, 12-17), pagal kurį Jis pasiuntė savo išrinktąją „sėklą“ Egipto nelaisvėn. Ten, Egipte, ne dėl izraelitų dievobaimingumo ar tyrumo, bet dėl rasinių egiptiečių nuostatų ir griežtos priežiūros, Dievas apsaugojo savo „sėklą“ nuo jų pačių ir nuo kanaaniečių sugedimo. Po 400 metų vergovės tauta sustiprėjo ir išaugo, tapo tokia stipri, kad egiptiečiai išsigando ir ėmė juos engti. Dievas išvadavo šią tautą iš vergijos ir išvedė į dar Abraomui pažadėtą žemę.

Pagaliau! Atrodo, kad Dievo pažadas Abraomui tuojau išsipildys. Būtų pats laikas! Tačiau Izraelio tauta pradeda murmėti ir sukyla prieš Dievo valdžią. Jie net nori pašalinti Mozę ir grįžti atgal į Egiptą. Kol Mozė buvo ant šventojo kalno, kur gavo Dievo įsakymus, izraelitai privertė Aaroną padaryti jiems stabą, kurį galėtų garbinti. Kai jie pasielgė nemoraliai, pasidarydami ir garbindami auksinį veršį, už jų nugaros nuo to kalno veržėsi ugnis ir dūmai. Akimirką atrodė, jog tuoj viskas bus baigta. Atrodė, kad Dievas ruošiasi sunaikinti visą tautą, šią „sėklą“, ir pradėti viską iš naujo. Tuomet Mozė priminė Dievui (ne todėl, kad Jam reikėtų priminti), jog Jis sudarė sandorą, kurios, kaip įpareigoja Jo charakteris bei reputacija, Jis turi laikytis, nesvarbu, kad Jo „sėkla“, Izraelis, nusidėjo. Taip Dievas davė šiems žmonėms savo įstatymą ir pažadėjo būti su jais.

Ši pirmoji izraelitų karta neįėjo į pažadėtąją žemę dėl netikėjimo ir sukilimo. Jie manė, kad Kanaane gyvenantys žmonės yra labai stiprūs, o Dievas negali ir nenori atiduoti jos savo žmonėms, todėl sukilo. Turėjo praeiti dar 40 metų, kad ši karta išmirtų ir pažado žemę užimtų kita Abraomo palikuonių karta.

Net ir pažadėtoje žemėje, deja, ne viskas klostėsi sklandžiai. Izraelitai buvo tik tiek dievoti ir paklusnūs, kiek jų vadovai, teisėjai. Turint tokį teisėją kaip Samsonas, kažin ar galima tikėtis puikios ateities... Iš Dievo malonės Izraelis išgyveno, tačiau jie užsimanė turėti karalių, o ne teisėją, - kad būtų kaip kitos kaimyninės tautos (1 Sam 8). Pirmasis jų karalius, Saulius, patiko Izraeliui. Jis buvo aukštas, tamsaus gymio, gražus. Tačiau jis nebuvo žmogus pagal Dievo širdį, ir šį karalių teko pašalinti. Tada Dievas skyrė Dovydą, ne tokį išvaizdų, tačiau žmogų pagal savo širdį. Dievas sudarė sandorą su Dovydu, pažadėdamas jam amžiną sostą ir nurodydamas, kad per jo „sėklą“ ir jo giminės liniją ateis Mesijas (2 Sam 7, 5-17). Nors ir Dovydas nusidėjo, kai jis paėmė vieno savo kario žmoną ir, norėdamas paslėpti savo nusikaltimą, jį nužudė (2 Sam 11). Dievas baudė Dovydą, tačiau jo nuodėmę atleido ir pakartojo savo sandorą su juo - Adomo, Abraomo, Judo ir dabar Dovydo sėkla bus pasaulio Gelbėtojas ir Karalius.

Iš karalių, karaliavusių po Dovydo, nedaug ko buvo galima tikėtis, nes daugelis šių karalių buvo blogi žmonės, vedę izraelitus į stabmeldystę ir kitas nuodėmes. Viskas klostėsi gerai valdant geriems karaliams, bet viskas ėjo blogyn valdant nedoriems karaliams. Ir nedorų karalių buvo daugiau nei gerų. Dar viena bėda, kad Dovydo sūnus Saliamonas, kuriam buvo skirtas pažadas, savo gyvenimo pabaigoje nebuvo toks išmintingas, kaip iš pradžių. Dėl savo kvailumo Saliamono sūnus Roboamas suskaldė vieningą Izraelio karalystę į dvi, ir per visą Izraelio istoriją jos niekada nebesusivienijo.

Norėdamas padėti Izraeliui ir jo karaliams gyventi laikantis Dievo įsakymų, Dievas siuntė tautai pranašus (po pasidalijimo pranašus siuntė į abi karalystes - į Izraelį ir į Judą), kad šie primintų Dievo įstatymą ir jo prasmę. Jie taip pat pranašavo apie ateisiantį atstatymą, kai Dievas pirmiausiai sudrausmins savo žmones, sužadins jų atgailą, tikėjimą ir teis žemės tautas bei žmones. Jie kalbėjo apie ateinantį Mesiją, kuris neš žmonių nuodėmes ir valdys kaip didis Dievo paskirtas Karalius savo tėvo Dovydo soste.

Pranašai nebuvo priimami atviromis širdimis ir išskėstomis rankomis. Jie nuolatos buvo atstumiami, dažnai persekiojami ar net nužudomi. Izraelis nenorėjo klausyti, ką Dievas kalba.
Visą Senąjį Testamentą galima apibendrinti pasakant, kad žmonės nuolatos sujaukdavo tai, ką Dievas jiems paruošdavo. Vis labiau ir labiau darėsi aišku viena: jei turi ateiti išgelbėjimas, jeigu šėtonas turi būti nugalėtas, nuodėmė įveikta ir su šaknimis išrauta, tai įvyks ne per žmones ir ne jų pastangomis. Jei Dievas nori atnešti Izraeliui ir visam pasauliui išgelbėjimą ir palaiminimus, tai turi ateiti per ypatingą sėklą, nes palikuonys visuomet tik padaugindavo savo tėvų nuodėmes, ir reikalai krypo vis blogyn...

„Sėkla“, per kurią Dievas išgelbės pasaulį, turi būti tikras žmogus ir tikras Dievas, įsikūnijęs Dievas, kuris gyventų tarp žmonių, būtų nenuodėmingas Dievo Sūnus ir mirtų už žmonių nuodėmes. Izraelis dėjo viltis į žmogų, tačiau į labai ypatingą žmogų, ypatingą sėklą. Ir ši „sėkla“ buvo Viešpats Jėzus Kristus.

Žvelgdami į skirtingus žmonijos ir Izraelio istorijos etapus, pastebime kelis kiekviename amžiuje nuolat atsikartojančius bruožus. Atkreipkime dėmesį į juos.

Žmogaus nuodėmingumas ir sukilimas prieš Dievą visuomet supriešinamas su:
-  Dievo artumu - Dievas su mumis;
-  Dievo išgelbėjimo pažadu - Dievas mus išgelbės;
-  Dievo aprūpinimu, apsauga dabar ir užtikrinimu, jog pažadas bus išpildytas;
-  Dievo pasiruošimu tam, kas pažadėta.
Šie keturi elementai - Dievo artumas, Jo pažadas, Jo aprūpinimas ir apsauga, Jo pasiruošimas - yra akivaizdūs visame Senajame Testamente, kai tik Dievas sudaro sandorą su žmogumi.

Turėtume atkreipti dėmesį į šias Sandoras ir pažadus:
- Dievo nuosprendis Adomui, Ievai ir šėtonui (Pr 3)
- Nojaus sandora (Pr 8, 20-9, 7)
- Abraomo sandora (Pr 12, 1-3)
- Mozės sandora (Iš 20)
- Dovydo sandora (2 Sam 7)

Senajame Testamente išaiškėja vienas dalykas - žmogus (visa žmonija) yra nuodėmingas, ir paprastam žmogui neįmanoma įveikti nuodėmės ir šėtono. Įstatymas neišsprendė nuodėmės problemos - jis tik paprasčiausiai suvaržė ir pašalino nusidėjėlius. Dėl nuodėmės kartais Įstatymas buvo taip iškreipiamas, kad net ją pateisindavo. Tai tapo akivaizdu, kai Rašto žinovai ir fariziejai, kurių mokymas ir praktika, jų manymu, rėmėsi Įstatymu, pateisino nuodėmę, atmetė Viešpatį Jėzų ir net Jį nukryžiavo.

Broliai, kalbu, kaip įprasta žmonėms: net žmogaus testamento, kuris patvirtintas, niekas neatmeta ir nepapildo. Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako „ir palikuonims“, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: „ir tavo palikuoniui“, kuris yra Kristus (Gal 3, 15-16).

Išvados

Tai - progresyvinis apreiškimas, kai apie pažadėtąjį Mesiją palaipsniui atskleidžiama vis daugiau detalių.

Nuodėmingas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai priešinasi ir prieštarauja pažadėtojo Gelbėtojo atėjimui. Stiprus nerimas ar dvejonės, kad Dievo planas ir pažadai gali neišsipildyti, kyla iš žmogaus nuodėmingumo. Tačiau Dievas yra ištikimas ir laikosi savo pažadų, nepaisydamas mūsų nuodėmių.

Dievas yra kūrybingas ir laisvas įvykdyti savo tikslus taip, kaip mes niekados nenuspėtume. Pažadėtasis Palikuonis atėjo tokiu būdu, kuris visiškai išpildė visus pažadus, tačiau taip, kaip mes niekados nesitikėtume.

Pranašystės kalba apie du Jo atėjimus. Pirmojo atėjimo metu Jėzus atrodo pažeidžiamas, gležnas ir švelnus, prieinamas nusidėjėliams, nesmerkiantis. Antrojo atėjimo metu Jis - šlovingas, galingas ir nepasiekiamas; Jis ateina teisti, nugalėti priešų ir valdyti.

Mes linkę sutelkti dėmesį į pradžią (Mesijo gimimą), o ne į pabaigą (antrąjį Jo atėjimą). Ar taip tai matė Senojo ir Naujojo Testamentų autoriai? Tiek Biblijos pranašystės, tiek pasakojimai apie pripažinimą ir reakciją į Jėzų pabrėžia Jo galutinį tikslą ir darbą.

Ar biografijų autoriai daug dėmesio skiria iškilių asmenybių gimimui? Ne, paprastai dėmesys sutelkiamas į šių žmonių didelius darbus. Taip ir Naujajame Testamente. Ar apaštalai labai daug kalbėjo apie Jėzaus gimimą? Ar mes kada nors buvome raginami minėti Jo gimimą?

Mes sureikšminame pirmąjį Kristaus atėjimą, nes jis „šiltas“, raminantis ir guodžiantis. Mes mėgstame įsivaizduoti Jėzų ėdžiose - bejėgį, priklausomą nuo mūsų. Tačiau Biblija nepalieka Jo ėdžiose. Iš tiesų Biblijoje labai mažai dėmesio skiriama ankstyviesiems Jėzaus metams, žymiai daugiau rašoma apie Jo tarnystę.

Pagal pranašą Izaiją, „sėkla“ yra „tarnas“. Kalbama apie Izraelio tarną, kaip žmogų ir kaip Mesiją. Viešpats tapo „sėkla“ ir „tarnu“, nes jokia kita sėkla ar tarnas negali padaryti to, kas turi būti padaryta.

Atkreipkite dėmesį, kaip Jėzaus gyvenime vis labiau apreiškiama tai, kas Jis buvo. Gimimo metu Jo nepristatė kaip „mažo Dievo avinėlio“, - taip Jį pristatė Jonas Krikštytojas Jėzaus viešo tarnavimo pradžioje.

Iš www.bible.org
VERTĖ LINA TAMONYTĖ