Refleksija apie Dievo žodžio troškulį, Jo indus bei gyvuosius akmenis

Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas.
Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. (1 Pt 2, 1-5)

Pirmajame apaštalo Petro laiške, dar pirmame skyriuje skaitome, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis (1 Pt 1, 17), nes kiekvienas kūnas - kaip žolė, ir visa žmogaus šlovė - kaip žolės žiedas (1 Pt 1, 24), ir tik Viešpaties žodis išlieka per amžius (1, 25). Tai reiškia, kad Viešpaties žodis išlieka svarbiausias, ir joks žmogus negali ir neturi jo užgožti savo samprotavimais, tai yra turi būti atsargus jį aiškindamas. Dievas budi prie savo žodžio, Jo žodis yra tyras, veiksmingas, jis atlieka tam tikrą darbą mūsų širdyse, todėl Jokūbas mini, kad mokytojų laukia griežtesnis teismas, o Apreiškimo knyga užbaigiama nedviprasmišku raginimu nieko nepridėti ir neatimti iš to, kas Dievo jau pasakyta. Visi mes, ateidami prie Jo žodžio šaltinių, taip pat turime budėti, kad mūsų kūniški darbai nedarytų įtakos to žodžio suvokimui: tai Dievo žodis turi mus keisti, o ne mes jį.

Taigi tik Dievo žodis turi galią mus išugdyti (Apd 20, 32) - tokiam ugdymui ne žmonės yra svarbiausi (nors jie tikrai labai svarbūs, kaip Jo indai, kaip Jo malonės ir žodžio nešėjai, skelbėjai), bet svarbiausias išlieka Jo žodis, ateinantis iš Jo lūpų. Paulius sako korintiečiams, kad Kristus nėra padalytas, kad jis pats nė vieno nepakrikštijo savo vardan ir pan., taigi mes negalime teigti, kad vienas yra Apolo, kitas Pauliaus, „o aš - Kristaus“ (1 Kor 1, 12). Tolesniame skyriuje Paulius teigia: Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas - augintojas. (1 Kor 3, 8). Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta (1 Kor 3, 5). Ačiū Dievui, Jis neleidžia susireikšminti nė vienam pamokslininkui, nes kiekvienas patarnauja pagal Dievo duotus gebėjimus ir pats toliau ieško Kristaus (arba tai išlieka kiekvieno tarno siekiamybė, o sąžiningumo vardan reikia pridurti, kad tarnaujama ir pagal savo žmogišką supratimą, ir netgi pagal savo temperamentą, kuris gali būti supainiotas su patepimu).

Skirtumai

Kai aš pati pamokslauju Dievo žodį, laikausi nuostatos (ar stengiuosi tokios laikytis), kad aš tesu indas, o svarbiausia yra turinys, tai yra tai, kas tame inde yra. Indo turinys mane daro priimtina arba atmestina, nors pats indas taip pat gali tapti atmestinu, kaip sako apaštalas Paulius (1 Kor 9, 27). Tiesa ir ta, kad indo turinys tampa priimtinu ar atmestinu (žmonėms) atsižvelgiant į tai, kuo ir kaip tiki kiti indai: jei kalbėčiau broliams katalikams, kad Marijos garbinimas neatitinka Dievo žodžio, daugeliui tapčiau atmestina, nors mane, kaip žmogų, galbūt priimtų ir mylėtų, tačiau pasakytų: „daugiau mums to nekalbėk“. Taip pat Paulius sako Timotiejui, kad ateis laikas, kai žmonės pasikvies sau dūzgentojus ( 2 Tim 4, 3) - tai yra tuos, kurie, tikėtina, kalbės tokius dalykus, kurie visiškai atitiks klausytojų lūkesčius bei toleruos jų nuodėmingumą, kūniškumą, įgeidžius. Taigi šioje žemėje susiduriame (ir susidursime) su skirtumais, turime (ir turėsime) savo dažnai subjektyvius vertinimus, kas Kristaus kūne priimtina, o kas ne, tačiau net ir tokioje padėtyje galime (ir privalome) ieškoti Viešpaties bei artintis prie Jo.

Dėl skirtingų požiūrių gimė daugybė konfesijų bei skirtingų bendruomenių, kartais tos skirtybės išryškėja ir vietinėje bendruomenėje. Ką tuomet daryti? Manau, jog vienintelė išeitis - ieškoti Viešpaties ir Jo valios atvira širdimi. Kristų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju šiandien išpažįsta daugybės krikščioniškų konfesijų tikintieji, ir Jis neatmeta jų dėl to, kad jie suvokia kažkurias tiesas kitaip. Jis myli visus ir mus moko mylėti bei priimti kitą kaip Jis mus priėmė. Tačiau svarbu žinoti, kad yra ta lemiama riba, kur bus atskirtos avys nuo ožių, paikos mergelės nuo išmintingųjų, kai išryškės skirtumas tarp Jam tarnaujančių ir netarnaujančių. Taip pat išryškės, kas yra melagingi darbininkai, plėšrūs vilkai avies kailyje, samdiniai, o kas - tikri Jo tarnai bei tarnaitės. Bus tie, kurie patarnavo šioje žemėje taip, kaip Dievui patiko, ir jie bus lyg Abelis, kuris atnešė geresnę auką, ir bus tie, kurie lyg Kainas daug ką darė savaip, pagal savo supratimą. Tad kiekvienam svarbu atrasti, kas patinka Dievui (ir kas nebūtinai tuoj pat patiks mums), ir kokia yra Jo valia (1 Kor 3, 10-15).

Dievas naudoja skirtingus tarnus, atnešdamas savo žodį, tačiau visa tai vyksta tam, kad Jo žodis plačiau sklistų, o Kristus būtų išaukštintas. Tie, kurie tą žodį skelbia, patys irgi pasilieka Kristaus kūne, nes jiems taip pat reikalinga Dievo šviesa ir žodis iš Jo lūpų, perduodamas skirtingų tarnų. Paulius Timotiejų ragina būti tinkamu darbininku, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį, kad neturėtų ko gėdytis (2 Tim 2, 15), o bažnyčią vadina tiesos ramsčiu bei pamatu (1 Tim 3, 15) bei patį Timotiejų statydina tikėjime, moko. Ir Timotiejui, siekiančiam išlaikyti sveiką mokymą, buvo be galo svarbu likti prie to, ko mokė Paulius. Mums šiandien taip pat svarbiausia išlikti prie to, ko moko apaštalas Paulius bei visas Šventasis Raštas, kuris yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16). Nė vienas negalime statyti savęs į apaštalo Pauliaus vietą, sakydami, kad mūsų mokymas sveikiausias, nes sveiką mokymą dėstė ir nešė apaštalai, o mes, įsižiūrėję į jų raštus, turime galimybę dalintis tuo pačiu žodžiu. Paulius buvo tas, kuris skelbė, o mes esame tie, kurie klausome ir įsiklausome, įsižiūrime į tai, kas yra parašyta.

Tik naujagimiams būdingas troškulys

Taigi mums visiems svarbu įsiklausyti ir įsižiūrėti, ko Jo žodis moko. Pradžioje minėtoje eilutėje Petras ragina tikinčiuosius lyg naujagimius trokšti tyro žodžio pieno - manau, tai be galo svarbus raginimas, o Petras ne veltui kalba apie naujagimiams būdingą troškulį: žinome, kad kūdikiai darosi neramūs, norėdami valgyti, ir ima rėkti, jei negauna maisto ar gauna jo nepakankamai. Būtent naujagimiai mums geriausiai atskleidžia, ką reiškia trokšti - atėjus laikui pavalgyti, jei tėvai bandytų duoti kažką kito, tai neveiks, net jei tai būtų įstabiausi ir gražiausi pasaulio žaislai. Naujagimius pasotina tik pienas (geriausia - motinos pienas), kuris yra jiems reikalingas maistas, ir tik tuomet, kai gauna ko nori, ko teisėtai reikalauja jų prigimtis, jie nurimsta ir gali ramiai „guguoti“, šypsotis bei žaisti, o svarbiausia - augti. Tačiau jei naujagimis būtų apatiškas siūlomam maistui, tėveliai tuoj sunerimtų, suprastų, kad jų vaikelis serga. Išties, tai pavojinga padėtis, kai mes nustojame trokšti Jo žodžio, ji gali pakuždėti, kad kažkas atsitiko su mūsų dvasine sveikata bei būkle.

Atmesti kūniškus darbus

Minėtame laiške apaštalas Petras taip pat ragina atmesti bet kokią piktybę, visokią klastą, veidmainystę ir t.t. Kodėl?

Jei savo kasdienybėje nevengiame apkalbėti, jei veidmainiaujame (į akis kalbame ar darome viena, o už akių - kita), jei pavydime (galime pavydėti ne tik geresnių daiktų, bet ir Dievo kitam suteiktų dovanų), jei piktai kalbame, tampame itin subjektyvūs, tendencingi, ir iš tiesų jau nesekame paskui Kristų. Imame teisti kitus pagal savo supratimą užuot pasilikdami prie Kristaus kojų ir Jį garbindami. Tad turime sutelkti dėmesį ne į žmonių trūkumus (iš čia atsiranda apkalbos), bet į Kristų ir Jo žodį. Turėtume rūpintis, ne kaip žmonėms įtikti (veidmainystė), bet kad patys būtume Dievo žodžio vykdytojai, ne vien klausytojai. Įdomu, kad Petras supriešina žmogaus nešvarą su Dievo žodžio tyrumu. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad tiek žmogaus skleidžiamas blogis gali duoti vaisių, tiek Dievo žodžio pienas. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ką skleisime. Apaštalas ragina atmesti tai, kas bloga, ir priimti, trokšti to, kas yra gera, Dievo duota. Kad augtume išganymui ir tokiu būdu uždarytume duris kūniškiems poelgiams.

Ypatingas ryšys su Dievu

Šis Petro palyginimas (apie tyrą pieną) leidžia manyti, kad kiekvienas Jo užrašytas žodis yra atėjęs iš Dievo, lygiai kaip motinos pienas ateina iš motinos, ir duodamas jos vaikeliui. Viešpats teikia mums savo žodį, ir tas žodis yra be galo tyras, nes jis atėjęs iš Kūrėjo, iš Dievo, kuris yra tobulas, neklystantis, amžinas. Štai kodėl ir mes į Jo žodį turime žvelgti pagarbiai, tačiau ne ta prasme, kad žvelgtume į jį iš tolo, o kaip tik priimtume jį kaip savastį, kaip tai, kas mums skirta, kaip kad naujagimiui skirtas motinos pienas. Be to, kaip žinome, žindomas kūdikis patiria ypatingą ryšį su motina (net jei kūdikis dėl kokios nors priežasties gauna ne mamos pieno, o mišinuko, maitinanti motina jį glaudžia prie savęs, ir kūdikio maitinimas vis tiek išlieka ypatingas laikas). Manau, būtent šis pavyzdys apie naujagimius leidžia manyti, kad Dievą ir Jo vaikus taip pat sieja ypatingas ryšys, ir motina (Dievas) kur kas geriau supranta, kaip ji reikalinga savo vaikui, nei tai suvokia naujagimis. Vis tik Petras tai rašo sąmoningiems žmonėms, jau ne kūdikiams pagal kūną (veikiausiai ir pagal dvasią), kad jie būtent tai ir suprastų - mus su Dievu sieja ypatingas ryšys, ir kaip kūdikių sveikam augimui reikalingas motinos pienas, taip ir mums gyvybiškai būtina maitintis Jo žodžiu (nes tik maitinantis tuo žodžiu mūsų ryšys gilėja, vystosi ir auga). Ir tam tikra prasme, t. y. kalbant apie troškulį, mes tarytum raginami visuomet išlikti kūdikiais - būtent trokšti turime kaip kūdikiai, kad nuolat augtume Jame. Žvelgiant į Dievo tobulumą, amžinybės perspektyvą, mes išties lyg kūdikiai - nes Viešpats yra didingas, visos geros dovanos atėjo ir ateina iš Jo (Jok 1, 17).

Kaip gyvieji akmenys

Taigi mums reikalingas Jo žodis, lygiai kaip reikalingas to žodžio troškulys, kad augtume, - pažymi apaštalas Petras. Troškulys išties be galo svarbus, nes jei netrokštame, nesikreipiame į žodį. Jis gali dulkėti mūsų lentynose, o Viešpats mus gali statydinti tikėjime, vesti ir mokyti būtent per savo žodį. Ir toliau Petras ragina mus ateiti prie Jo - gyvojo akmens, ir patys esame vadinami gyvaisiais akmenimis. Ačiū Dievui, kad mes nesame negyvi akmenys Jo namuose, bet gyvi! Tai reiškia, kad Jis kasdien nori mokyti bei nukreipti kiekvieną savo vaiką (o mums tai reiškia mokytis bei įsiklausyti į Jį), kad visi Jo vaikai, kur bebūtų, būtų vedami Jo Dvasios, galėtų elgtis pagal savo dievišką prigimtį, panašėtų tik į Kristų, būtų šventa kunigyste, atnašaujančia dvasines aukas per Jėzų Kristų. Atkreipkime dėmesį, kad Kristus yra gyvas kertinis akmuo, taigi tai, kad mes pavadinami gyvaisiais akmenimis liudija, jog ir mes panašūs į Jį savo atnaujinta prigimtimi. Ir mūsų gyvybė slypi Jame. „Ženkite prie Jo, gyvojo akmens...“ - sako Petras. Jei norime būti kaip gyvieji akmenys, išpildyti savo pašaukimą ir statydintis į dvasinius namus, pirmiausiai turime žengti prie Jo.

Dar kartą pažvelkime, kaip nuosekliai Petras dėsto savo mintį:
1) atmesti blogį;
2) trokšti žodžio pieno;
3) žengti prie Jo;
4) statydintis į dvasinius namus, kad atnašautume dvasines aukas per Jėzų Kristų.

Kai imame sotintis Jo žodžiu, imame artintis prie Dievo, kaip Asmens. „Ženkite prie Jo...“ - tai mūsų širdies, visos mūsų esybės žingsnis, kai pakeliame akis į Jį ir imame Jį šlovinti, su Juo bendrauti. Jei nežengsime prie Jo, žodis gali tapti raide, kuri užmuša, arba literatūros kūriniu, kurį kartkartėmis paskaitinėjame. Tačiau Jo žodis yra dvasia ir gyvenimas, nes tai Asmuo, tapęs kūnu (Jn 1, 14). Ir to žodžio tikslas ir yra, kad mes priartėtume prie Asmens, prie Kristaus, kad bendrautume su Juo, pažintume Jį ir kad šis pažinimas persmelktų visą mūsų esybę, gyvenimą. Žengdami prie Jo panašėjame į Jį, ir patys lyg gyvieji akmenys statydinamės į Jo namus. Tai yra artindamiesi prie Jo imame atspindėti Jį, nes mumyse atsiveria Jo dieviška prigimtis. Negyvi akmenys yra žmonių rankomis statytuose pastatuose, o gyvi akmenys - Dievo rankomis statomoje šventykloje, kur aukštinamas Jo vardas. Negyvus akmenis „įspraudžia“ į sieną žmonių rankos, o štai gyvieji akmenys, žengdami prie Jo, statydinasi į dvasinius namus pagal Jo valią bei nutarimą. Negyvi akmenys yra nebylūs, bevaliai, juos parenka ir naudoja žmonės, o štai gyvuosius akmenis išrenka pats Dievas, ir tie gyvieji akmenys laisva valia ateina pas Jį ir laiko didele garbe būti Jo šventykla, o taip pat priklausyti Jo Kūnui - bažnyčiai. Į dvasinius namus ateiname per Jį ir pasiliekame taip pat per Jį.

„Mano avys girdės Mano balsą“ - kalbėjo Kristus žydams. Tai didelė paguoda, kad kiekvienas mes esame vedami būtent prie Kristaus, tai yra krikštijami Jame, o ne žmoguje, nors taip pat esame „įsodinami“ į Jo Kūną, tarp kitų Dievo vaikų. Tačiau Kūne mes esame per tikėjimą Juo, per asmeninį ryšį su Juo (nors išoriškai žvelgiant mes galime priklausyti bendruomenei ir be tikėjimo, tiesiog dėl žmogiško prisirišimo prie kitų narių) ir per bendrystę su kitais Jo kūno nariais. Kitais žodžiais tariant, žengdami prie Jo, gyvojo akmens, randame ir kitus gyvuosius akmenis - savo brolius ir seses Kristuje.

Apaštalas Petras savo pirmojo laiško antrame skyriuje toliau rodo, kokia unikali Dievo suteikta prigimtis Kristuje, kad per Kristų tapome šventa tauta,išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, kad skelbtume Jo nuostabius darbus ir Jį šlovintume. Ir išties, tai be galo unikalu, kad ir kur bebūtume, kas bebūtume, kokias Jo dovanas beturėtume, kaip besiskirtume savo charakteriais bei polinkiais, pomėgiais, mus visus Kristus išpirko, apvalė ir pašaukė būti šventa kunigyste, mes visi pašaukti būti tais gyvais akmenimis Jo namuose. Tačiau nepamirškime, jog mūsų gyvumas slypi ir mezgasi, vystosi toje „stadijoje“, „stotelėje“, kai mes lyg naujagimiai trokštame tyro žodžio pieno bei godžiai jį geriame, o to pasekmėje žengiame prie Jo, kaip Asmens. Gyvendami per Jį imame vis mažiau vadovautis savo supratimais, bet Dievo žodžiu, nes mūsų protai atnaujinami Jo žodžiu, ir per Jo žodį mes patiriame vienybę, vienybę tiesoje.