Psalmės: pasakojimas apie vietą tarp dviejų pasaulių

Studijuodama hebrajų kalbą aš verkiau.

Tai buvo pirmasis mano semestras Trinity universitete, kuriame studijavau beveik prieš devynerius metus. Dr. Magary aiškino Rūtos knygos gramatiką ir sintaksę. Jis mylėjo kiekvieną jotą ir kiekvieną Dievo žodžio dalelę. Kiekviena raidė, kiekvienas brūkšnelis jam buvo brangus ir prasmingas. Nė trumpiausias žodelis nebuvo tuščias.

Tą patį pusmetį buvo dėstomas ir Psalmių knygos kursas. Dr. W. VanGemerenas tarsi pakylėjo mus aukštyn ir atvėrė psalmių pasaulį. Žiūrėkit! Štai dykuma, o čia - žalios ganyklos ir kalvos. Štai miškai, štai mūšio laukas, štai mirties šešėlio slėnis. Pažvelkite! Štai gluosniai, ant kurių šakų izraelitai pasikabindavo arfas. Štai vieta, kur mes galime pasislėpti Visagalio šešėlyje.

Šie du dėstytojai tarsi pasiūlė man po puodelį šalto vandens, ir tik tada aš supratau, kad visą gyvenimą aš kenčiau troškulį. Keletą dienų, klausantis šių dėstytojų mokymo, mano širdis degė, ją vėrė skausmas. Sėdėdama auditorijoje ir klausydama dėstomo hebrajų kalbos kurso, verkiau, nes dėstytojui skaitant Žodį aš girdėjau savojo Dievo balsą.

Štai keletas pamokų, kurias aš išmokau iš šių dėstytojų, apie tai, kaip skaityti psalmes.

1. Psalmės yra pasakojimas

Šis pasakojimas turi pradžią ir pabaigą. Pirmosios dvi psalmės tarsi paruošia dirvą likusiai knygos daliai. Dr. VanGemerenas sakytų, kad čia, pačioje pradžioje, pristatomos visos visų kitų 148 psalmių temos. Šis pasakojimas turi ir pabaigą. Paskutiniosios penkios psalmės yra šlovinimo psalmės, vadinamosios Aleliuja psalmės - jos yra visos Psalmių knygos istorijos kulminacija.

Psalmių knygą galima suskirstyti į penkias dalis - jų tiek pat, kaip ir Įstatymo knygų, kurios sudaro Penkiaknygę. Kiekviena knyga pasižymi tam tikromis savybėmis, turi vyraujančius rašytojus ir temas.

I dalis: 1-41 psalmės
II dalis: 42-72 psalmės
III dalis: 73-89 psalmės
IV dalis: 90-106 psalmės
V dalis: 107-150 psalmės

Pavyzdžiui, IV knyga prasideda Mozės malda. Mozės asmuo primena kūrimo istoriją, didįjį išėjimą ir keturiasdešimt metų klajones dykumoje. Būtent šios temos ir vyrauja  IV psalmių knygoje. Kiekviena knyga baigiasi panašia doksologija: „Palaimintas tebūna Viešpats, Izraelio Dievas, per amžių amžius! Amen! Amen!“ (Ps 41, 13; I knygos doksologija).

Kadangi kiekviena minėta Psalmių knygos dalis yra atskira istorija, prasminga yra kiekvienos psalmės vieta, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis. 150 psalmių nėra išdėstytos atsitiktinai. Kai mes skaitome ir interpretuojame kurią nors psalmę, labai svarbu perskaityti užrašytąsias ir prieš ją, ir po jos. Kiekviena psalmė - viena didžiulio pasakojimo scena. Norint suprasti konkrečios psalmės siužetą, naudinga patyrinėti jos kontekstą, jos vietą, klausimus ir rūpesčius, kuriuos asmuo išsako psalmėje užrašyta malda.

Taigi, pavyzdžiui, 111 ir 112 psalmės turi būti skaitomos kartu. Jos prasideda tais pačiais žodžiais: „Girkite Viešpatį!“ 111 psalmė pasakoja apie Jahvę, o 112 - apie palaimintą žmogų. Skaitydami šias dvi psalmes matome, kad palaimintą žmogų su Viešpačiu susieja „Viešpaties baimė“, kuri yra išminties pradžia (Ps 111, 10).  Taigi Viešpaties baimė sujungia šias dvi psalmes.

Kadangi Psalmių knyga yra rišlus pasakojimas, 150 psalmių keičia viena kitą, ir tai vyksta neatsitiktinai, o tam tikra tvarka. Žvelgdami „iš paukščio skrydžio“, matome, kad psalmėse raudą pakeičia gyrius, chaosą - tvarka, konfliktus - sprendimai, gėdą - šlovė, tarsi viena kitą keistų orientacija, dezorientacija ir nauja kryptis. Kartais veiksmas vyksta gretai - kiekvienoje eilutėje, kiekviename skyriuje. Kita vertus, kartkartėmis veiksmas gali apimti net keletą skyrių. Kartais temos keičiasi taip sparčiai, kaip kinta peizažas važiuojant greitkeliu. Pradžioje matome kalną kažkur horizonte; netrukus jis priartėja, ir štai - jis jau už mūsų.

Taigi 23 psalmė yra paguodos psalmė dėl 22 psalmėje išsakytos raudos. „Viešpats yra mano ganytojas“ - tai atsakymas į Dovydo klausimą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šios dvi psalmės yra įtrauktos į didesnę psalmių knygos dalį, kalbančią apie Karalystę, o ganytojas Senajame Testamente simbolizuoja karalių.

20 psalmėje Dovydas dėkojo Dievui už tai, kad Jis gelbsti savo pateptąjį. 24 psalmėje Dovydas skelbia: „Kas tas šlovės Karalius? Kareivijų Viešpats - Jis yra šlovės Karalius.“ Tema pasikeitė: nuo žemiškojo karaliaus pereita prie Dangaus karaliaus.

2. Psalmės yra kelias

Krikščionys gyvena tarp dviejų pasaulių: mes palikome senąjį gyvenimą ir kaip piligrimai keliaujame į Dangiškąjį miestą. Psalmės - tarsi ta vieta, kuria driekiasi kelias tarp šių dviejų pasaulių.

Dovydas, Mozė, Asafas, Korės sūnūs buvo žmonės, kadaise ėję šiuo siauru keliu. Jie pažinojo šios dykumos reljefą. Jie mums parodė, kad yra du keliai: galime Išminties keliu eiti į Gyvenimo miestą arba, eidami Kvailių keliu, galime grįžti į Mirties miestą. Kiekvieną dieną, darydami bet kokį sprendimą, mes žengiame žingsnius kuria nors kryptimi. Mes galime nukreipti savo žvilgsnius arba į gyvenimą, arba į mirtį.

Psalmininkai nepaliko mūsų maitintis tik sausu maistu. Ne, jie išraižė kalnų uolas plikomis rankomis ir iškasė gilius šulinius, kuriuose niekuomet nesibaigia vanduo. Tai jie pastatė senovines uolas, kurios atlaikė laiko išbandymus. Jie nutiesė kelią savo maldomis, savo ašaromis, džiaugsmu, pralietu krauju, savo stiprybe ir giesmėmis. Jie parodė mums kelią, kuris veda į Sioną.

Bet jiems patiems nepavyko ten nukeliauti. Jie mirė. Jie nebaigė tiesti kelio.

Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, atėjo ir vaikščiojo šiuo Psalmių knygoje aprašytu keliu. Jis nuėjo į dykumą. Jis tarė žodį, ir kalnai buvo perkelti. Jo žingsniai buvo tvirti; Jis niekada nesižvalgė atgal. Savo ašaromis, savo prakaitu, savo krauju Jis nutiesė kelią pas Tėvą - Jis nuėjo visą kelią iki Golgotos, kur atidavė savo gyvybę ir tarė: „Atlikta.“

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis yra tas pasakojimas, Jis yra tas, kuriame mes galime pasislėpti.

Iš http://waitinginthewaters.blogspot.com/ vertė Žaneta Lazauskaitė