Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 7)
Nuostabu tai, kad Šventajame Rašte atradę Dievo žmonėms skirtą paliepimą mes praktiškai visuomet šioje knygoje atrandame ir pažadą padėti jį išpildyti. Šį rytą aš pamokslavau pagal Rašto ištrauką: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“. O šiandien vakare mes pakalbėsime apie Dievo pažadą, kuriuo reikia pasikliauti, jei norime išpildyti Jo įsakymą: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Šį vakarą mes nenaudosime vandens saugyklos įvaizdžio, apie kurį kalbėjome ryte. Dabar pakalbėsime apie tvirtovę, kurią reikia sergėti, „laikyti“. Ir Dievo pažadas sako, kad ją galima išsaugoti, padedant „Dievo ramybei, pranokstančiai visokį supratimą, Kristuje Jėzuje“.
Kadangi širdis yra pati svarbiausia žmogaus dalis – iš jos teka gyvenimo šaltiniai, – tai suprantama, kad šėtonas, mėgindamas žmogui padaryti bloga, pagrindines savo pajėgas nukreipia širdžiai pulti. Teoriją patvirtina patirtis: nors šėtonas visais įmanomais būdais gundo mus, atakuoja kiekvienus miesto vartus, vadinamus „žmogaus siela“. Nors jis prie kiekvienos sienos priridena savo ginklus, vis tik pagrindines savo mirtino pykčio pajėgas jis nukreipia į širdį. Į širdį, kuri jau ir taip bloga iš prigimties, jis mėto blogio sėklas ir daro visa, kas įmanoma, kad paverstų ją kenksmingų paukščių lizdu, pragaištingų medžių sodu, nuodingo vandens upeliu. Dėl šios priežasties mes turime padvigubinti savo jėgas, stropiai saugodami širdį: viena vertus, ji yra pati svarbiausia žmogaus dalis, o kita vertus, šėtonas, tai žinodamas, visas jėgas meta jai užimti. Todėl paliepimas „su visu stropumu saugok savo širdį“ yra dvigubai svarbus. O kadangi pavojus neišsaugoti širdies yra du kartus didesnis, tai ir pažadas, kad Dievo ramybė saugos mūsų širdis Kristuje Jėzuje, yra dvigubai mielesnis.
Pirmiausia atkreipsime dėmesį į tai, kas saugo širdį ir mintis. Paskui pakalbėsime, apie tai, kaip to pasiekti (reikia prisiminti, kad šis pažadas glaudžiai susijęs su anksčiau duotais įsakymais). Ir pabaigoje pabandysime įrodyti, kad Dievo ramybė iš tikrųjų saugo nuo šėtono išpuolių.
I. Taigi, mylimieji, apsaugos priemonė, kurią Dievas dovanoja šventiesiems, – tai „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą“, ramybė, kuri apsaugos mus Jėzuje Kristuje. Žodį „ramybė“ reikia suprasti dviem prasmėmis. Tai Dievo ramybė, kuri yra tarp Dievo vaiko ir Dievo Teisėjo, ramybė, kuri iš tiesų pranoksta visokį supratimą. Jėzus Kristus visiškai patenkino visus dieviško teisingumo reikalavimus, ir todėl dabar Dievas neturi jokių pretenzijų savo vaikams. Dievas nerūstauja ant savo vaikų dėl jų nuodėmių – Kristaus atpirkimas įvedė tarp jų nesutrikdomą taiką.
Iš čia kyla ir taika su sąžine, ir tai yra antra ramybės su Dievu dalis. Kai Dievas viskuo patenkintas ir daugiau neberūstauja, tuomet ir žmogaus sąžinė patenkinta žmogumi. Sąžinė, kuri anksčiau buvo pati didžiausia širdies ramybės trikdytoja, dabar priima išteisinantį nuosprendį ir daugiau nebekelia nerimo. Dievo vaiko sąžinė nesmerkia, o jei ir smerkia, tai labai švelniai. Tarytum mums priekaištautų mylintis draugas, kuris užsimena apie mūsų nusižengimą ir ragina mus keistis, bet po to daugiau nebegrasina bausme. Sąžinė puikiausiai žino, kad tarp sielos ir Dievo viešpatauja taika, ir todėl ji net neužsimena apie tai, kad ateityje žmogaus gali laukti kažkas kita, išskyrus džiaugsmą ir ramybę.
O jūs ar patyrėte panašią ramybę, turinčią abidvi šias dalis? Sustokime minutei ir paklauskime savęs: „Siela, ar tu esi taikoje su Dievu? Ar tavo atleidimas užtvirtintas Atpirkėjo krauju? Nagi, mano širdie, atsakyk į šį klausimą: ar tu užkėlei savo nuodėmes ant Kristaus, ar matai, kaip Jis nuplovė jas raudona savo kraujo srove? Ar jauti, mano širdie, kad dabar tarp tavęs ir Dievo įsiviešpatavo amžina taika, ir todėl tu gali ateiti pas Dievą tokia, kokia esi, ir Jis nerūstaus ant tavęs, Jis nenužudys tavęs savo rūstybe, nesunaikins tavęs savo nemalone? Mano siela, jei tai tiesa, tai sustok ir užduok sau kitą klausimą – ar tavo sąžinė rami? Nes jei mano širdis nesmerkia manęs, jei sąžinė įtikina mane, kad aš tapau brangios išgelbėjimo malonės dalininku, tuomet esu pats laimingiausias žmogus! Aš esu vienas iš tų, kuriam Dievas suteikė ramybę, pranokstančią visokį supratimą!“
Kodėl gi ramybė vadinama „Dievo ramybe“? Man rodos todėl, kad ji kyla iš Dievo, todėl kad Dievas ją sugalvojo, todėl kad Dievas atidavė savo Sūnų, kad Jis atneštų ramybę, todėl kad Dievas davė savo Dvasią, kad mūsų sąžinė būtų rami, todėl kad Dievas, esantis tokio žmogaus dvasioje, ir yra jos ramybė.
Toliau mes skaitome: „Dievo ramybė, pranokstanti visokį pažinimą“. Ką tai reiškia? Apaštalas Paulius turi omenyje tai, kad savo protu mes niekada nesuvoksime šios ramybės, vadinasi, ir nepasieksime jos. Žmogus savo kūnišku protu niekuomet nesupras jos. Tas, kuris bando pasitelkdamas filosofiją suprasti krikščionių ramybės paslaptį, patirs visišką nesėkmę. „Nesuprantu, kaip ji įmanoma ir kodėl ji egzistuoja, – sakys filosofas. – Štai šiuos žmones persekioja. Aš žiūriu į praeitį ir matau, kad juos kartais persekiojo iki mirties. Jie klaidžioja kaip avys, beturčiai, kenčiantys, sergantys, bet šių krikščionių veidai švyti ramybe, ir aš negaliu to suprasti. Aš neturiu nė menkiausio supratimo, kas tai yra. Aš net pačiomis džiugiausiomis savo gyvenimo akimirkomis išgyvenu dėl ko nors, ir didžiausios laimės valandomis mane graužia abejonės ir kankina baimės. Kodėl gi krikščionys turi ramybę ir taiką?”
Neįmanoma suprasti šios ramybės. Filosofas gali ilgai mus mokyti, bet jis negalės mums papasakoti, kaip gi pasiekti taiką su sąžine, kurią turi krikščionys. Diogenas tvirtins, kad jam nieko nereikia, kad jis gali gyventi statinėje ir tuo pat metu galvoti, kad jis laimingesnis už Aleksandrą Makedonietį; jis tikins, kad pasiekė ramybę, bet mes vis tiek žiūrime į jį kaip į apgailėtiną padarą ir, netgi kažkame žavėdamiesi jo drąsa, neišvengiamai manysime, kad jis yra kvailys. Mes netikime juo, kai jis tvirtina, jog palikęs visa, jis įgijo proto ramybę, visišką ir visagalę ramybę, tokią, kokią turi tikras tikintysis.
Didieji praeities filosofai skelbė gyvenimo taisykles, kurios, jų nuomone, būtinai turėjo suteikti laimę, bet dažnai pasirodydavo, kad jie patys negalėjo gyventi pagal šias taisykles, o jų mokiniai, mėgindami jų patarimus taikyti savo gyvenime, apsunkindavo save neįgyvendinamais reikalavimais, norėdami pasiekti nepasiekiamus tikslus. Bet krikščionis, padedant tikėjimui, daro tai, ko nepajėgia kitas žmogus. Tuo metu, kai silpnas protas bando užkopti į kalną, tikėjimas stovi jo viršūnėje. Tuo metu, kai silpnas protas bando pabėgti nuo blogo oro, tikėjimas sklando aukštai virš audros ir iš ten, juokdamasis, žiūri į apačioje esantį slėnį, kur šėlsta audra. Tikėjimas eina toliau proto, ir ramybės, kurią turi krikščionis, pasaulio žmonės negali nei suprasti, nei pasiekti. “Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą.“
Sakoma, kad ši ramybė „saugo mintis Kristuje Jėzuje“. Be Kristaus Jėzaus nebūtų ir šios ramybės. Net jei ir būtų ši ramybė, tačiau be Kristaus Jėzaus negalėtų ilgai išbūti. Kasdien susitikinėkite su Gelbėtoju, nuolat žvelkite į kryžių, kur Jis plūsta krauju, kreipkitės į Jo niekada neišsenkantį šaltinį, ir jūsų ramybė bus tvirta, ilgalaikė, pastovi. Bet pašalinkite Jėzų Kristų – ramybės šaltinį – ir ramybė pranyks, numirs, nustos egzistuoti. Krikščionis gali turėti ramybę su Dievu tik Viešpaties Jėzaus Kristaus dėka.
Taigi, aš baigiau dėstyti, kaip kai kurie pasakytų, sausą mūsų temos teologinę dalį. Jei jūs patys niekuomet nepatyrėte šios ramybės, tai aš nepajėgsiu jums paaiškinti, kas tai yra. Ir visgi aš galiu jums papasakoti, kur galima ją rasti, kadangi kai kada aš ją matau kituose žmonėse. Aš pažinojau labai neturtingą krikščionį, vos galėjusį sudurti galą su galu. Jis niekada nežinojo, ar turės ką valgyti kitą kartą, bet tuo pat metu visada išlikdavo ramus ir nesutrikdomas. Net jei jis būtų toks pat turtingas kaip indų princas, kažin ar būtų galėjęs dar mažiau rūpintis gyvenimu. Jei jis tikrai žinotų, kad visada turės duonos ir gėrimo, jei būtų visiškai užtikrintas, kad kiekvieną dieną ryte ir vakare varnai atneš jam duonos, jis vis tiek nebūtų galėjęs parodyti daugiau ramybės. O kitoje gatvės pusėje gyveno beturčio kaimynas, kuris nebuvo toks jau vargšas, tačiau nuo ryto iki vakaro buvo spaudžiamas rūpesčių. Nerimas stačiai nuvarė jį į kapus. O šis vargšas dievobaimingas žmogus, nors ir stropiai dirbo, tačiau uždirbdavo mažai, bet visgi malda pašventindavo uždirbtą duoną ir dėkojo Tėvui už tai, ką turi. Ir nors jis nežinojo, ar pavyks jam dar ką nors uždirbti, vis tiek pasitikėjo Dievu ir visiems kalbėjo, kad tikėjimas neapvils jo, nežiūrint to, kad Apvaizda gali įstumti jį į dar didesnį skurdą. Štai ką reiškia „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą.“
Aš mačiau, jog šią ramybę turėjo viena moteris, praradusi savo gyvenimo draugą. Štai jos mylimas vyras guli karste, ir greitai ji turės atsisveikinti su juo. Nors jo siela jau ją paliko, bet dabar iš jos bus atimtas net šaltas, sustingęs jo kūnas. Ji paskutinį kartą žvelgia į jį, širdyje jai nepaprastai sunku. Ji galvoja apie tai, kas gi dabar pasirūpins ja ir vaikais. Išsikerojęs medis, kuris saugojo juos nuo svilinančios saulės, buvo nukirstas. Virš jos galvos dabar giedras dangus, ir Kūrėjas tapo jos vyru, o vaikai, netekę tėvo, lieka su Dievu, kuris bus jų Tėvas. Našlė pasitiki Juo. Su ašaromis akyse ji žvelgia aukštyn ir sako: „Viešpatie, Tu duodi ir Tu paimi, palaimintas Tavo vardas.“ Karstą su jos vyru nuleidžia į kapą. Ji nesišypso, bet nors ir verkia, jos veidas ramus, ir ji sako, kad net jei galėtų, nieko nekeistų, kadangi tame, kas įvyko, pasireiškė teisinga Jahvės valia. Ji atrado „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą.“
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Štai Martinas Liuteris stovi vidury salės, kurioje susirinko Vormso seimas. Aplink sėdi karaliai, princai ir Romos bendrininkai, ištroškę jo kraujo. Šį rytą Martinas atsikėlė visiškoje ramybėje ir nuėjo į posėdį, kad apgintų tiesą, ir todėl ten drąsiai paskelbė, kad jis pamokslauja tai, kuo tiki, kad Dievas padeda jam ir kad jis stovės iki paskutiniųjų. Reformatoriaus gyvenimas – Dievo rankose. Ir nors dar galutinai neišsisklaidė sudeginto Jano Huso kūno kvapas, ir jis prisimena, kad čia esantys kunigaikščiai jau ne kartą klastingai apgavo tuos, kuriuos žadėjo apsaugoti, visgi jis stovi čia priešais juos visiškai ramus. Jis nebijo žmonių – nėra ko jų bijoti. Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugo jo širdį ir mintis Kristuje Jėzuje.
O štai dar vienas pavyzdys. Džoną Bradfordą iš Niugeito kitą rytą turėjo sudeginti Smitfilde. Jis su dideliu džiaugsmu atsigulė į lovą, kadangi žinojo, jog rytoj bus jo vestuvės. Jis tarė savo kameros draugui: „Rytoj užkurs nuostabų laužą.“ Jis visą naktį juokėsi ir džiūgavo dėl to, kad labai greitai galės ant galvos užsidėti kankinio vainiką. Gal šis Bradfordas buvo pamišęs? Jokiu būdu. Jis turėjo „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą.“ Bet tikriausiai ši ramybė labiausiai išryškėja mirštant tikinčiajam.
Broliai, jūs ne kartą matėte šią ramybę bei nerūpestingumą ir tuo pat metu sakėte: „Viešpatie, jei galima, aš numirsiu kartu su juo!“ Taip malonu būti kambaryje, kur tyla, ramybė, kur pasaulio jau nebėra, o tik dangus, kur žmogaus širdis jau su Dievu, toli nuo buvusio liūdesio bei sielvarto. Mirštantysis yra visiškai arti amžinos palaimos vartų. O jūs klausiate: „Kaip tai atsitinka? Kodėl mirtis nebaugina jo, nepriverčia drebėti?“ Ji baugina žmogų, bet tuo pat metu jis turi „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą.“ Suprasti, ką tai reiškia, gali tik tas, kas ją turi – Dievo vaikas. Ir kartą ją patyrę, jūs pajėgsite išsaugoti ramybę panikos metu ir būsite užtikrinti pergale, giedosite audros metu, šypsositės priešų apsuptyje, pasitikėsite Dievu, koks sunkus bebūtų jūsų kelias, kai visiškai įsitikinsite Viešpaties išmintimi ir malone, tai reiškia, kad jūs turėsite „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą.“
Bus daugiau
_64x64_9de.jpg)
